„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2020 05 10

Arnolda ir visi jos šunys – Bitė, Erkė ir OMG. Istorija, verta jaukaus kino filmo

Meilė būna įvairi. Kartais ji užsidega nuo pirmo žvilgsnio ar pirmo pajutimo, kartais jai reikia užaugti. Ir meilė yra nebūtinai žmogui. Klausantis šiuo metu Jungtinėje Karalystėje gyvenančios Arnoldos Vaitkutės supranti, kad kartais meilė būna ir įgimta. Arnoldos pasakojimas apie save ir šunis yra lyg indas, sklidinas jausmų, nuotykių, patyrimų, netekčių, atsiradimų ir atradimų. Čia daug kalnų, vakarinių pasivaikščiojimų ir tikro, nesumeluoto buvimo. Jos istorija verta jaukaus kino filmo, kurį žiūrėtum įsisupęs į šiltą pledą.
Arnoldos ir Augustino augintiniai
Arnoldos ir Augustino augintiniai / Asmeninio archyvo nuotr.
Temos: 2 Šuo Augintinis

Arnoldos šunų auginimo istorija prasidėjo prieš 10 metų Danijoje. Ji sako visad svajojusi apie šuniuką, bet auginti jo neteko.

„Namo tempdavau visas kiemo kates, kačiukus, ežiukus, sraiges, mano mamos pasibjaurėjimui – net ir drugelius, bet nieko negalėjau pasilikti. Visgi su leidimu auginau kelis graužikus ir net porą vištų, kol išvykau į Daniją. Tada man buvo 18-ka“, – sako A.Vaitkutė.

Nuo tų metų jos pasaulis ėmė verstis aukštyn kojomis – ne vieną kartą.

„Rieškučiomis sėmėme laimę“

„Galbūt užsienyje slėgė tušti namai ir šeimos trūkumas, tad greitai namus papildė vokiečių aviganio mišrūnė, vardu Katė. Po metų jai į drauges prisijungė boseronė (prancūzų aviganė), vardu Mažas. Kartu mes klajojome Danijos laukais ir palaukėm, miškais ir pamiškėmis, kol keliai parvedė į Lietuvą“, – pasakojo A.Vaitkutė.

Į Lietuvą Arnolda grįžo su abiem šunimis, kaip sako pati, dėka geros mamos ir jos atlaidžios širdies: „Nors vaikystėje ir neleido gyvūnų, jau užgyventus priėmė į savo namus, ir tais užgyventais mes neapsiribojom – staiga namuose ėmė rastis laikinai priglausti šuniukai ir kačiukai.

Mama, nors ir pykdavo, bet vis paslapčia paglostydavo vieną ar kitą, juokėsi iš rasto ir priglausto biglio išdaigų, kartu liūdėjo ir padėjo, kai iš karantinavimo tarnybos net televiziją pasitelkusi bandžiau išpešti šunį, vardu Katinas, o vieną parke rastą ir mišinukais maitintą šunytę taip pamilo, kad ji liko mūsų šeimoje ir gyvena su mama“, – savo grįžimą į Lietuvą prisiminė Arnolda.

Lietuvoje mergina praleido metus, tapo Lietuvos kinologų draugijos dresuotoja. Prasidėjo dalyvavimas parodose, teko padėti ir beglobiams gyvūnams.

„Bet metams baigiantis ir vėl kėliau sparnus iš Lietuvos. Išvykau į Angliją, ir ne bet kur, o patį Londoną. Buvo sunku, du mėnesius šunis teko palikti šunų viešbutyje Lietuvoje, kol atsirado tinkama gyvenimui vieta.

Net ganėme avis. Pasaulis buvo po kojomis, – pasakojo A.Vaitkutė.

Taigi mes ir vėl susitikome, ėmėme kurti savo gyvenimą mieste, kuris niekada nemiega, – didingame, šurmuliuojančiame Londone. Bet net ir visą žadantis miestas nebuvo tai, ko troško širdis, ir po dvejų metų vėl sukrutom, sujudom – šaukė mus pajūris. Taip iškeliavome laimės ieškoti.

Radome, tai buvo Doveris, Anglijos pietūs, pačių anglų neįvertintas deimantas. Čia krantus skalauja jūra, miestelis pasislėpęs tarp baltų didingų uolų, aukštų ir mirtinų skardžių. Mus supo nuostabi gamta, laukiniai poniai, o vaikščiojome laukuose kartu su avimis ir karvėmis.

Rieškučiomis sėmėm laimę su šunimis, tikrai – buvo gražiausios mūsų gyvenimo dienos ir naktys klajojant istoriniais takais, baltos kreidos uolomis ir jūros dugnu. Prie mūsų prisijungė trečioji augintinė – boseronė Mimi iš Prancūzijos. Mes užkariavome Anglijos parodas, kas savaitę važiavome į renginius, išbandėme visus šunų sportus, kurie domino. Net ganėme avis. Pasaulis buvo po kojomis“, – pasakojo A.Vaitkutė.

Asmeninio archyvo nuotr. /Arnoldos ir Augustino augintiniai
Asmeninio archyvo nuotr. /Arnoldos ir Augustino augintiniai

„Taip mano gyvenime atsirado Augustinas ir du jo šunys“

Tačiau, sako Arnolda, gyvenimas turėjo numatęs kitų planų. Per trumpą laiką teko išgyventi tiek, kad atrodė – po tavo kojomis jau ne pasaulis, bet dugnas.

„Persileidimas, skyrybos. Ir taip prieš kiek daugiau nei metus aš likau viena didelėje, nepažįstamoje šalyje – be šeimos, be šunų. Pirmą kartą per dešimtį metų aš buvau išties viena.

Tada dar nežinojau, kad naktis tamsiausia būna prieš aušrą. Maniau, kad padariau per daug klaidų, kad niekad sau neatleisiu ir niekad negalėsiu vėl leisti sau augintinio“, – kalbėjo moteris.

Tada, kai griuvo asmeninis gyvenimas, Arnoldos šunis priėmė globoti draugė, o gyvūnai tapo jos šeimos gyvenimo dalimi. Tuo metu dėl pokyčių savo dienose Arnolda kokybiškai jais rūpintis negalėjo.

„Buvau pasiruošusi vėl bėgti. Mano mintis aptemdė Ispanija, kur saulė ir šilta jūra. Atrodė, jau nėra ko prarasti, tad iš paskutinių kreditinės pinigų nusipirkau bilietus atostogoms Barselonoje. Trumpam, tik apsiuostyti, apsižiūrėti. Juokais pasiūliau draugui, su kuriuo prieš kelis mėnesius kartu vedžiojom šunis, prisijungti. O jis ėmė ir sutiko.

Ir net grįžę iš Ispanijos likome tik draugai, dievagodamiesi, kad kitaip ir nebus. Bet po poros mėnesių tapome pora.

Kartu kopėme į kalnus ir valgėme picą sausakimšose Barselonos senamiesčio gatvėse. Tiesa, kaip draugai. Ir net grįžę iš Ispanijos likome tik draugai, dievagodamiesi, kad kitaip ir nebus. Bet po poros mėnesių tapome pora. Taip mano gyvenime atsirado Augustinas ir jo du šunys – vokiečių aviganis Princas ir akita Kikė, abu priglausti iš Airijos“, – kalbėjo Arnolda.

Asmeninio archyvo nuotr. /Arnoldos ir Augustino augintiniai
Asmeninio archyvo nuotr. /Arnoldos ir Augustino augintiniai

„Kažkur širdies gilumoje dar spėjau įvertinti, kad jos charakteris turėtų būti ugninis“

„Gyvenime kartu su pavasariu ėmė rastis naujų spalvų, o širdis buvo kupina nuotykių troškimo. Kasdien prisimindavau savo šunis ir kasdien verkdavau, juos praradusi, tačiau mintis įsileisti naują šunį į savo namus atrodė neatleistina. Kol vis dažniau rankos nuklysdavo į namų ieškančių augintinių skelbimus. Visad sakydavau, kad aš tik žiūriu. Išties, aš tik žiūrėjau, kol pamačiau JĄ“, – sakė A.Vaitkutė.

Ji buvo vargšė, išplikusi ir susigūžusi juoda dėmelė, ieškanti namų. Tą pačią dieną Arnolda su Augustinu nuvažiavo jos pasiimti.

Tiesa, šis pasirinkimas nebuvo visiškai aklas: „Dėmelė, tuoj turėsianti vardą, buvo nuostabi medžioklinė mišrūnė – borderkolio ir greihaundo (greyhoundo) miksas, kitaip angliškai vadinama lurčerė. Kažkur širdies gilumoje dar spėjau įvertinti, kad jos charakteris turėtų būti ugninis, užvedantis, ir neabejojau, kad ji pripildys namus gyvybės. Tiesa, net neįsivaizdavau, ką aš gausiu.“

Pradžioje ant rankų paimta dėmelė nežinojo kur dėtis iš baimės, o paėmus į rankas, visa jėga grūsdavo galvą į pažastį ir drebėjo, padėjus ant žemės – tiesiog guldavosi susisukusi į kamuoliuką.

„Į šuns širdį – per skrandį, tarėme mes ir sustojome artimiausiame greito maisto restorane. Ir išties, po nosimi pakišus mėsainio gabaliuką, ji pakėlė galvą. Pirmą kartą pakėlė galvą ir pažvelgė į akis – mažas, sprindžio dydžio juodas kamuoliukas. Taip prasidėjo mūsų draugystė“, – pasakojo Arnolda.

„Aš jai rodžiau pasaulį, žaislus ir laimę, o ji man rodė, kaip sau atleisti“

Naujasis namų gyventojas buvo maždaug nuo 6 iki 10 savaičių amžiaus kalytė. Ji buvo neženklinta (implantuojant mikroschemą), neskiepyta ir blusėta. Pasak Arnoldos, šuo nelabai mokėjo bendrauti su žmonėmis, mat augo tvarte tik su savo broliais ir seserimis, be žmogaus pagalbos.

„Tad taip ir liko tokia truputį asociali. Tačiau kaip ji myli kitus šunis! Tiesa, savotiškai, nes meilė augant buvo išreiškiama kandimu, dantų klapsėjimu, urgztelėjimais ir vertimusi per galvą.

Tad eilinį kartą, kai ji tiesiog kabojo ant mūsų šuns Princo kaklo, nusijuokėme – kaip kokia parazitė, Erkė. Taip ji ir tapo Erke. Viskam kandanti, visko norinti, pasaulį čiaumojanti ir išnaudojanti Erkė“, – pasakojo A.Vaitkutė.

Erkė tapo jos pasauliu.

Arnolda sako, kad Erkė tapo jos pasauliu. Nors moters širdį vis dar maudė atsiminimai, gyvūnas po truputį Arnoldą prisijaukino: „Mes jaukinome viena kitą. Aš jai rodžiau pasaulį, žaislus ir laimę, o ji man rodė, kaip sau atleisti ir vėl mylėti. Kartu įžengėme į vasarą – rodos, kaip senai tai buvo, ir kiek atsiminimų ta vasara paliko.

Susipažinome su šimtais, o gal tūkstančiais kitų šunų; stebėjome gulbes, antis, avis, arklius ir karves; kopinėjome senos pilies griuvėsiais ir sienomis; laimėjome pirmus apdovanojimus beveislių šunų nedidelėse parodose.

Kartu gelbėjom balandžius ir nuo stogo nukritusias žuvėdras, auginome kelias putpeles, visas namas buvo tik mūsų dvejų, atrodė, kad visas pasaulis priklauso tik mums dviem. Ji tapo mano juodu šešėliu, mano raganaite, mano svajonės išsipildymu. Ir šiandien, pažvelgus į Erkę, man širdis sąla – kokia graži, kokia sociali, kokia imli, kokia aikštinga. Jai augant, jos charakteris augo trigubai – ir ji tikrai gali pastatyti kiekvieną ant blakstienų“, – sakė Arnolda.

Ji tapo mano juodu šešėliu, mano raganaite, mano svajonės išsipildymu.

Asmeninio archyvo nuotr. /Arnoldos ir Augustino augintiniai
Asmeninio archyvo nuotr. /Arnoldos ir Augustino augintiniai

„Ką čia gero padarius, kad visiems būtų blogiau“

Kadangi Erkė – mišrūnė, buvo neįmanoma nuspėti, ką ji perims iš kiekvieno tėvo. Tačiau jau augant aiškėjo, kad sudėjimas ir figūra – greito, dinamiško kurto, o protas – aviganio.

Erkė, sako Arnolda, apžavi visus, kas ją sutinka: ji greita, gudri ir žinanti savo vertę. Tuo pačiu ji paklusni ir linksma: „Tačiau į tai įdėta daug darbo. Buvo dienų, kai eidavome į lauką su žalia mėsa kišenėse. Ir kaip kiekvienas borderkolio mišrūnas, ji reikalauja daug dėmesio – kasdienių komandų, entuziastingų užsiėmimų, pasivaikščiojimų, kurie vargina ne tik fiziškai, bet ir mentaliai, kai būtina ką naujo pauostyt, pamatyt, įveikt kliūtis. O jei ji nenuvargsta – vargstame mes, jos sugyventiniai. Namuose ima skleistis zyzimas, vaikščiojimas iš kampo į kampą ieškant, ką čia gero padarius, kad visiems būtų blogiau.“

Taip atėjo ruduo. Rodėsi, kad Erkei vienai namuose tapo liūdna. Tiek Arnolda, tiek Augustinas išeina į darbus, o kiti du šunys – Princas ir Kikė – didžiąją dalį laiko leido Augustino tėvų namuose. Beje, kaip tik dabar Kikė ruošiasi visam sugrįžti į Augustino ir Arnoldos namus.

„Tada pagalvojome, kad ir patiems lyg norėtųsi kažko, atsveriančio tą mažą juodą visur bėgančią, lekiančią ir nelaukiančią būtybę. Vėl ėmiausi dairytis, kur kokių šuniukų yra. Ir sutapimas! Nuostabi, ryški vokiečių aviganė buvo pas mano draugę. Jei gyvenimas duoda – reikia imt!

Kadangi duodančiu žmogumi pasitikiu 100 procentų, man to ir pakako. Taip, rudeniui įsibėgėjus, į namus didelėmis letenomis ir dar didesnėmis ausimis įsiveržė ji – OMG. Taip, OMG Laukinė Vilkauogė yra jos vardas“, – pasakojo A.Vaitkutė.

Asmeninio archyvo nuotr. /Arnoldos ir Augustino augintiniai
Asmeninio archyvo nuotr. /Arnoldos ir Augustino augintiniai

„Erkė lips į lovą taip, kad nė nepajusi, o OMG įgrius kaip dramblys“

Ji atėjo, sako Arnolda, ir vėl apvertė pasaulį aukštyn kojomis savo švelnumu, meilumu ir buvimu tau, šalia tavęs, su tavimi: „Rodos, ji atkeliavo, ir ją tarsi kažkas prilipdė prie mūsų. Atlimpa nebent tada, kai reikia pagaudyti Erkę – OMG bando ją pagauti nuo lapkričio mėnesio ir vis dar nepagavo. Koks nuostabus jų duetas, kokie skirtingi ir tuo pačiu panašūs gali būti du šunys. Jos nuostabiai viena kitą papildo kasdieniame gyvenime ir nuostabiai viena kitą atsveria.

Erkė nori lakstyti laukais palaidais ausų plaukais, o štai OMG liks šalia tavęs ir žvelgs tau į akis. Erkė lips į lovą taip, kad miegodamas nė nepajusi, o OMG įgrius kaip dramblys, visus išstumdys ir dar užknarks atsigulusi. OMG su tavimi eis į pasaulio kraštą, o Erkė apsiskaičiuos, kad kelionė gali būti ilga ir varginanti.“

Erkė nori lakstyti laukais palaidais ausų plaukais, o štai OMG liks šalia tavęs ir žvelgs tau į akis.

Taip, vaikštant po aplinkinius parkus, užkariaujant Velso kalnus, dalyvaujant parodose, praėjo žiema ir atėjo pavasaris. O tada pasaulį sustabdė pandemija. Dienas leidžiant namuose, Arnoldos ir Augustino akis užkliuvo už skelbimo, kuriuo buvo prašoma pagalbos.

„Virusui siaučiant prieglaudos liko be savanorių, o viena jų – ir be finansavimo. Lenktyninių greihaundų prieglaudas dažnai finansuoja būtent sportas. Tačiau užklupus virusui, stojo ir lenktynės, kartu su jomis – ir finansai. Neliko viešų renginių, kur būtų renkamos lėšos, neliko savanorių, tad pasklido prašymas laikinai globai priimti namų laukiančius greihaundus. Ir mes į prašymą atsiliepėme“, – sakė A.Vaitkutė.

Asmeninio archyvo nuotr. /Arnoldos ir Augustino augintiniai
Asmeninio archyvo nuotr. /Arnoldos ir Augustino augintiniai

Taip į poros namus atkeliavo Bitė. Tiesa, paimti šunį iš prieglaudos čia nėra taip paprasta: iš pradžių teko pateikti pilną kinologinę ir asmeninę santrauką: amžių, gyvenamąją vietą, darbo padėtį, augintinių skaičių, jų amžių, aprašymus. Tada sekė namų tikrinimo procesas – prieglaudos atstovai apžiūrėjo poros namus: ar užkanka vietos, ar pakankamai aukšta tvora.

„Toliau, esant normalioms aplinkybėms, sektų keli pasimatymai su tinkamu šunimi, tačiau dėl viruso tam nebuvo sąlygų. Prasidėjo laukimas. Mes visiškai neturėjome pasirinkimo, kas pas mus atkeliaus, – prieglaudos atstovai rinko mūsų situacijai tinkamiausią šunį. Daugiau kliūčių kėlė OMG, mat lenktyniniai greihaundai nėra matę kitokios veislės šunų nei jie patys. Tad mums buvo renkamas šuo, kuris piktai nereaguos į nematytą veislę“, – pasakojo Arnolda.

Asmeninio archyvo nuotr. /Arnoldos ir Augustino augintiniai
Asmeninio archyvo nuotr. /Arnoldos ir Augustino augintiniai

„Pirmą kartą pasijutome jai svarbūs, kai užlipome į antrą aukštą miegoti“

Bitė į naujuosius namus atvyko vieną ankstų, saulėtą rytą. Prieglaudos atstovas kartu su šeimininkais apėjo ratuką, kad visi šunys susipažintų lauke, dar pasisvečiavo norėdamas įsitikinti, kad viskas bus gerai.

„Oficialiai ji buvo vardu Moana, ketverių metų lenktynininkė, savo laiku laimėjusi daug pirmų vietų. Prieš atvykstant pas mus, ji aštuonis mėnesius praleido prieglaudoje, o pas mus atkeliavo dieną po savo gimtadienio. Tad mes buvome jos gimtadienio dovana. Ir iki šiol ji yra vienas įdomiausių mano stebėtų atvejų.

Per metus Junginėje Karalystėje lenktynių karjerą baigia ir naujų namų ieško apie 7 tūkstančiai greihaundų. Dauguma jų – be gyvenimiškos patirties. Atrodė keista, kad mums šunį rinko pagal vokiečių aviganio toleravimo testą, bet kuo ilgau galvojome, tuo keistesni dalykai lindo į galvą.

Juk ji niekad nebuvo pasivaikščioti miestelio gatvėmis. Ji nemačiusi jūros, kalvų, avių. Ji nėra gyvenusi su žmonėmis ir nežino, kad galima su jais miegoti viename kambaryje. Ji nėra gavusi maisto nuo stalo. Nėra mačiusi žaislo. Ji nemokėjo kramtyti mėsos, tad pirmus vakarus gabalą tiesiog čiulpdavo urgzdama, kad nieks nepaimtų. Mes jai suteikėme tiek daug pirmųjų kartų“, – apie naują šeimos augintinę pasakojo Arnolda.

Ji nemokėjo kramtyti mėsos, tad gabalą tiesiog čiulpdavo urgzdama, kad nieks nepaimtų.

A.Vaitkutė sako, kad vis dar nepasiekė Bitės širdies, tačiau džiaugiasi bent smulkmenomis. Pirmas dienas ji gulėjo viename kambaryje ir daug nejudėjo.

„Ji gulėjo, stebėjo, pasidėjusi šalia žaislą, kurio niekam nedavė. Jos bendravimas su kitais šunimis buvo grubus, tačiau ne iš blogo valios – ji tiesiog nemokėjo kitaip. Erkė Bitę labai įsimylėjo, Erkė tapo pačiu lipšniausiu, meiliausiu šuniuku Bitei, o Bitė tuo tarpu myli OMG ir tik jai siūlo žaisti. Visas meilės trikampis.

Rodėsi, mes Bitei neegzistavom. Pirmą kartą pasijutome jai svarbūs, kai užlipome į antrą aukštą miegoti, o ji ėmė virkauti prie laiptų. Ji pirmą kartą nenorėjo miegoti viena. Tad nakčiai ją nešdavome į viršų glėbyje, nes pati nemokėjo lipti laiptais. Dar kelias dienas ji praleido viršuje – vėlgi kamputyje, netrukdoma stebėjo pasaulį. Kartais net neidavo pasivaikščioti – ji tiesiog likdavo gulėti, o mes vesdavome jaunimą.

Tačiau pamažu ji vis dažniau ėmė keltis su mumis. Augustinui grįžus iš darbo, ji stebėdavo, ką daro kiti šunys, ir pati po truputį ėmė vizginti uodegą. Dabar ji pirmoji, kuri eina pasisveikinti mums sugrįžus namo. Vis dažniau galima ją sutikti virtuvėje stebint, ką veikia žmonės. Vis dažniau, kur tu – ten ir ji. Didelis šešėlis. Tačiau paglostymai vis dar neturi atsako, meilūs pakalbinimai – lyg šauksmas į tyrus. Dar prireiks laiko uždegti meilę Bitės širdyje“, – sakė Arnolda.

Asmeninio archyvo nuotr. /Arnoldos ir Augustino augintiniai
Asmeninio archyvo nuotr. /Arnoldos ir Augustino augintiniai

„Šunys atvedė mane čia, kur Napoleonas rausė tunelius uolose“

Žvelgiant į nuotraukas, neįmanoma nepastebėti Bitės ir Erkės panašumo. Mat Erkė, sako Arnolda, turi pusę Bitės veislės.

„Visgi, kokie neįtikėtinai skirtingi jų charakteriai. Greihaundai žinomi kaip vieni tingiausių, paprasčiausių šunų kiekvienam. Jiems visiškai užtenka poros 20 minučių pasivaikščiojimų per dieną, o likusį laiką jie snaudžia. Juos rekomenduoja žmonėms, dirbantiems visą darbo dieną, nemėgstantiems eiti į lauką blogu oru, ar tiems, kurie nori neįnoringo šuns. Tokia ir yra Bitė. Nepalyginama su vijurku Erke. Tarp jų skirtumas – penki centimetrai ūgio, dešimt kilogramų svorio ir neišmatuojami kiekiai energijos.

Ir nors kiekvienas šuo – tik dalis mūsų gyvenimo, mes esame jiems visas gyvenimas.

Tokios mūsų dienos, kupinos šunų. Kitaip jau ir sunku įsivaizduoti – tai tapo gyvenimo būdu, tai tapo sava šeima svetimoje žemėje, geriausiais draugais, didelėmis asmenybėmis mažuose kūnuose. Ir nors kiekvienas šuo – tik dalis mūsų gyvenimo, mes esame jiems visas gyvenimas.

Tiesa, kartais reikia pažvelgti iš šono: ar suteiki tinkamą gyvenimą, tą vieną vienintelį, savo geriausiam draugui? Žinau, kad prieš kelerius metus, skiriantis, dirbant ilgas valandas, o į namus grįžtant tik miegoti, aš negalėjau suteikti šunims geriausio. Bet juk gyvenimas nenuspėjamas.

Pas mus namuose niekada neliūdna, niekada nenuobodu, ir tingiais saulėtais rytais pažvelgus aplink save į sukritusius keturkojus pagalvoju – kokia aš turtinga. Kasdien leidžiantis į žygius pažvelgiu į jas – taip, tikrai, kokia aš turtinga. Ne pinigais, ne daiktais, o mylinčiais žvilgsniais, pėdučių šnarėjimu per žoles.

Kokia aš turtinga, kad galiu prisiliest prie to neapsakomo, neapdainuojamo ryšio tarp dvejų skirtingų gyvybės rūšių, bendradarbiavimo be kalbos, vienas kito supratimu tik iš žvilgsnio. Kai einame laukais, miškais ir pajūriu, palikę pavadžius namie, kai karstomės skardžiais šimtai metrų virš jūros, kai stojame akis į akį su audromis, mes kaip prieš šimtus, tūkstančius metų – tik žmogus ir šuo.

Šunys atvedė mane čia, kur Napoleonas rausė tunelius uolose, kur Shakespeare'as ieškojo įkvėpimo uolų viršūnėse, žvelgdamas žemyn į per potvynį dingstantį paplūdimį ir rašydamas apie mirtį, kur ant uolos krašto stovi didinga pilis, o mes gyvename slėnyje, apsuptame kalvų. Kasdien sveikinamės su jūra ir vėjais, kasdien stojame prieš mažus, bet mirtinus pavojus – aukštį, byrančias uolas ir nerimastingas bangas.

Juk aš čia nebūčiau, jei ne šunys.

Žinoma, gyvenimas su tiek augintinių turi savo minusų, bet mums tai tapo kasdienybe. Mūsų netraukia ilgos ir tolimos kelionės be šunų. Kasdieniai pasivaikščiojimai skirtingose vietose mums malonumas; vis dar su nekantrumu laukiame kiekvieno vakaro, kada galėsime eiti ieškoti naujų nuotykių, stebėti, ką naujo pasaulis mums turi paruošęs.

Stengtis suteikti šunims visavertį gyvenimą mums nėra sunki užduotis, nes mūsų gyvenimo būdas tiesiog puikiai suderinamas su tuo. Mes mėgstame iššūkius, laiką gamtoje ir užimtus savaitgalius. O kai dirbame, šunys ramiai snausdami mūsų laukia namuose.

Labai džiaugiuosi mūsų šuninės kompanijos suderinamumu – jos puikiai viena kitai tinka: žingeidi, liepsnojanti ugninė Erkė, pūkuota, meili OMG ir didinga, nepalaužiama Bitė“, – sakė A.Vaitkutė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs