„Nors iš pat pradžių nesupratau, kur slypi šio torto magija, kuo jis toks ypatingas, užteko tik paragauti, kad suprasčiau, kad ta jo magija tikrai ne vien dėl spalvos, bet ir dėl skonio – jį prisimenu ir dabar.
Apėmė didelis pasitenkinimas, kad mano tortas buvo taip įvertintas. Tai mane labai užkabino, nors kai dabar prisimenu, koks tas tortas buvo, vertinant iš dabartinės perspektyvos ir patirties – siaubas“, – juokiasi pašnekovė, tąkart iki trijų nakties mėginusi tortą aptepti kremu.
Po kurio laiko ji išvyko į Niujorką, kur negalėjo atsigėrėti desertinėmis, keksiukų parduotuvėmis ir kitais skanėstais: „Ragavau viską iš eilės – man net svaigo galva. Pradėjau galvoti, kad gal ir man reikėtų daryti ką nors panašaus. Tačiau tuo metu neturėjau žinių apie konditeriją, o ir apskritai nemokėjau gaminti“, – prisimena Arūnė, paskyroje Mielas.torte besidalinanti savo sukurtais tortais.
Iš atsibodusio darbo – į profesinę mokyklą
Arūnė pasakoja, kad pamažu pradėjo vis daugiau skaityti, žiūrėti įvairius vaizdo įrašus, susijusius su konditerija, gamindavo šventėms desertus savo šeimos rate.
„Baigusi verslo teisės magistrą dirbau advokatų kontoroje, taip pat – valstybinėje tarnyboje, tačiau darbas ilgainiui ėmė vis labiau pabosti. Nejaučiau džiaugsmo ir pasitenkinimo. Atėjo tas laikas, kai nusprendžiau stoti į profesinę mokyklą, konditerijos mokslus, ir pasižiūrėti, kaip viskas vyksta“, – sako Arūnė.
Ji priduria, kad tokio jos pasirinkimo niekas nesuprato. Tėvų nuomone, tortų kepimas galėtų būti papildoma, bet ne pagrindinė veikla, o kiti artimieji stebėjosi jos drąsa, palaikė ir skatino eiti į priekį.
„Mane taip smaugė tas darbas, kad aš nesijaučiau laiminga ir nenorėjau tokia likti. Esu ganėtinai kategoriška ir darau viską 100 procentu, tad norėjau visiškai atsidėti konditerijai, nors ne visi tikėjo manimi“, – sako pašnekovė ir prideda, kad dabar ji yra labai laiminga, o visi skeptikai taip pat pakeitė nuomones.
„Studijavau profesinėje mokykloje metus, po kurių išvykau stažuotis į Prancūziją, Strasbūrą pagal Erasmus programą – tai man buvo labai svarbu ir naudinga, davė didelį postūmį eiti į priekį.
Ten visą mėnesį mokiausi Europos parlamento restorane, kur kiekvieną dieną pamaitindavome bent 200 žmonių. Šiame restorane aš pamačiau, kaip viskas kepama – nuo tartaletės iki duonos, kaip gaminami tortai ir daugybė kitų skanumynų, kaip dirba maistinis printeris (spausdintuvas). Man sukosi galva, tad stengiausi į save sugerti viską, kas įmanoma“, – prisimena Arūnė.
Intensyvūs mokslai Škotijoje
Po to, kai ji grįžo į Lietuvą, sako supratusi, kad mokslų prasme negaus to, ko nori. Tad Arūnė Edinburgo privačioje mokykloje susirado kursus, kur labai intensyviai mokėsi konditerijos meno – sako, kad eidavo lyg į darbą nuo 6 ryto iki vėlaus vakaro.
„Išvažiavimas svetur studijuoti man davė labai daug. Pradedi nuo paprasčiausio lietinių blyno mišinio, o pabaigi sudėtingiausiais prancūziškais desertais, kurie turi daugybę atskirai ruošiamų komponentų – plikytas kremas, sluoksniuota tešla, plakta grietinėlė...
Tas mokslas buvo labai koncentruotas ir be sustojimo – gal kitur būčiau užtrukusi keletą metų, ką čia išmokau per tris mėnesius. Dėmesio tam, kad viską išmoktume, buvo skirta tikrai labai daug. Man viskas sekėsi labai gerai, tad išsilaikiau egzaminus ir grįžau į Lietuvą, kur supratau, kad manęs niekam nereikia.
Tačiau savimi pasitikėjau, mano rankose buvo svarbus dokumentas (Diploma in Professional Patisserie), tad neilgai trukus įsidarbinau vieno kepykloje. Atrodytų, kad nieko ypatingo, tačiau tai man buvo labai gera patirtis – tempas buvo didelis, kepėme daug tortų, kuriuos reikėjo mokėti puošti, dekoruoti. Kadangi tai greitai perpratau, ilgainiui atsibodo rutininis darbas, tad didžiausias malonumas man buvo asmeniniai užsakymai. Man labai patiko dekoro pusė, ir tai gerai sekėsi“, – prisimena Arūnė.
Darbas viešbutyje – nuo penkių ryto
Po darbo kepykloje Arūnė išėjo dirbti į viešbutį, kur, sako, buvo visai kita specifika. Jai įdomu buvo tai, kad viešbučio virtuvėje daug dinamikos, viskas greitai keičiasi, tačiau darbas prasidėdavo anksti, o jo valandos – ilgos.
„Aš žinojau, kad noriu visai ko kito, tačiau man reikėjo patirties, žinomesnio vardo, kad galėčiau įsivažiuoti“, – sako pašnekovė, vėliau įsidarbinusi dar viename garsiame Vilniaus viešbutyje, kuriame virtuvė ir desertai buvo itin aukšto lygio.
„Vien lėkštės serviravimas būdavo ypatingas – tam reikėjo daug kūrybos. Tačiau suteikta laisvė save realizuoti yra nuostabus dalykas – man buvo labai įdomu. Po to į savo restoraną mane pasikvietė dirbti garsus šefas Martynas Praškevičius. Dirbti tame restorane man buvo išties ypatinga ir didelė dovana.
Beje, kad kad ir ką bedirbdavau, aš niekada neapleisdavau tortų kepimo, nes šioje srityje aš jaučiuosi geriausiai. Man labai norėjosi tobulėti tiek dekoro prasme, tiek atrasti naujus skonius. Ir dabar manęs dažnai prašo torto, pasitiki skoniu, tačiau laisvės paliekama daug, ir tai man svarbiausia. Kadangi šiuo metu auginu kūdikį, tortus kepu savo malonumui – nes kitaip paprasčiausiai negaliu“, – sako Arūnė ir priduria, kad greitu metu labai norėtų atidaryti savo kavinę, kur galėtų klientus vaišinti savo sukurtais tortais.
Saldumynų mėgėja
Kaip gimsta Arūnės tortai? Pašnekovė sako, kad labai įvairiai. Ji ragauja desertus, tyrinėja tekstūrą, skonius ir visa tai sujungia į viena – kitaip tariant, ieško būdų, kaip jai patikusį skonį atkurti savo deserte ir jį dar labiau patobulinti ar nuspalvinti kitais skoniais.
„Dar labai gera idėjų vieta– Pinterest, jeigu kalbėtume apie dekoravimą. Nekopijuoju, tačiau semiuosi įkvėpimo, detalių. Taip pat skaitau knygas, žiūriu Youtube – ten pilna idėjų, kurias galima pritaikyti kepant tortus“, – sako Arūnė.
Mėgstamiausio torto ji neturi, kadangi, kaip sako, gamina jų visą galybę, tačiau juokauja, kad ir pati yra saldumynų maniakė, kuri dienos nepradeda ir neužbaigia be saldumynų. „Atsižvelgiu į sezoną – jeigu aviečių metas, man labiausiai patiks vanilinis kremas ir migdolų biskvitas su šviežiomis avietėmis, jeigu žiema – norėsiu morkų torto ar imbierinio biskvito, moliūgo prisilietimo, vasarą norisi panakotos su braškėmis ir cukraus vata. Beje, klientai kaip susitarę labiausiai mėgsta sūrio tortus ir sunkiai sutinka eksperimentuoti“, – kalba pašnekovė.
Paklausta, ko reikia geram konditeriui, Arūnė sako, kad į šį klausimą atsakyti vienareikšmiškai sunku. „Žinote, reikia laiko, kad galėtum sukurti desertą, taip pat – ragauti. Ir nebūtinai desertų. Nes tik taip gali gimti netikėčiausio skonio variacijos ir deriniai.
Gero deserto formulė yra tokia: kažkas minkšto, kreminio, kažkas traškaus, kažkas uogiško/vaisinio. Tai Azijos virtuvės principas – žaisti tekstūromis ir skoniais – saldu, rūgštu, sūru, kartu, kad išgautume žmogui, kuris valgo, įdomumą pačiame deserte. Tai skonio ir tekstūros kombinacija. Be to, pirmiausia žmogus valgo akimis – tad norisi sukurti paslaptį ir skonio sprogimą. Tai ne tik taisyklės, bet gebėjimas smalsauti, bandymas sujungti skonius“, – mano A.Bindokaitė-Budrė.
Ji priduria, kad šiandien yra savo kelyje ir patenkinta savo pasirinkimu, o užvis labiausiai nori vietos, kur galėtų pasikviesti visus paragauti savo tortų. „Trokštu tiesiog kavos parduotuvės, kur galėčiau savo ruoštais desertais ir gera kava vaišinti klientus. Norėčiau, kad tortais būtų mėgaujamais ne tik tam tikra proga ar per gimtadienį – kodėl ta ypatinga proga negali būti pirmadienio vakaras po darbo?“, – sako Arūnė.
Kalbėdama apie savo pasirinkimus pakeisti teisininkės karjerą ji prideda, kad gyvenimas yra per trumpas skaityti nemėgstamas knygas, dirbti nemylimą darbą, žiūrėti neįdomius filmus ar klausyti nepatinkančios muzikos.
„Nenerkite stačia galva kaip aš, tačiau siekti svajonių reikia. Gyvenimas tampa kur kas įdomesnis ir malonesnis su kiekviena diena“, – pataria Arūnė.
