Dažnai mes tiesiog per daug susireikšminame, galvodami, kad be mūsų ir vaikai prapuls, ir sutuoktinis nusigyvens, ir darbas sugrius. Atsipeikėkim. Ir išgyvens visi, ir nesugrius niekas. Patys susikuriam savo nepakartojamai nepakeičiamą vaidmenį, tikime juo ir leidžiamės jo valdomi, užsikrovę ant stiprių (ir nelabai...) pečių visus pasaulio REIKIA ir linkstančiais keliais velkame juos per gyvenimą.
Kad ir kokį širdžiai mielą gyvenimą jūs gyventumėt, visada atsiras tai, ką REIKIA padaryti. Todėl siūlau atitraukti dėmesį nuo paties REIKIA egzistavimo fakto, kuris yra neišvengiamas, ir užduoti sau klausimą: JEIGU REIKIA, TAI KAM TO REIKIA? Dėl ko mes kažką darome ar nedarome? Dėl kitų? Vaikams REIKIA, kad mes jais rūpintumėmės? Ar tėvams REIKIA mūsų rūpesčio? Ar mylimam žmogui REIKIA, kad kiekvieną vakarą jį pasitiktumėm su garuojančia vakariene? Kam REIKIA eiti į darbą ir uždirbti pinigus? Jūsų bosui ar jums?
Kol REIKIA bus kitoje barikadų pusėje, tol mes išgyvensime naštos ir apribotos laisvės pojūtį. Ir kiekvienas REIKIA didins tą krovinį, kurį paskyrė mums neteisingas likimas.
Taip pat skaitykite: Verčiame naują gyvenimo lapą: 7 žingsniai
Ar mylimam žmogui REIKIA, kad kiekvieną vakarą jį pasitiktumėm su garuojančia vakariene? Kam REIKIA eiti į darbą ir uždirbti pinigus? Jūsų bosui ar jums?
O gal vis dėlto verta peržiūrėti savo požiūrį ir pamatyti, kad viso to, kas vyksta mano gyvenime, REIKIA MAN, o ne kažkam? Man reikia rūpintis tais, kuriais aš rūpinuosi, man reikia eiti į darbą, man reikia razultatų. Man reikia paduoti mylimam žmogui kvepiančią vakarienę ir rytinį puodelį kavos. Man reikia aplankyti senstančius tėvus.
Ir už tai aš nelaukiu jokių prizų, jokio dėkingumo ar medalio už didvyriškumą. Aš nelaukiu, nes aš pasirinkau. Nes viso to REIKIA MAN. Ir vieną dieną pamatysime, kad nėra ir niekada nebuvo jokio REIKIA, yra tik mano sprendimai kažką daryti ar kažko nedaryti...
Visiškai normalu yra tai, kad kiekvieno iš mūsų gyvenime yra tam tikras kiekis REIKIA. Ir atrodo, kad nuo to pabėgti neįmanoma. REIKIA mokytis, REIKIA dirbti, REIKIA rūpintis vaikais ir sutuoktiniu, REIKIA padėti senstantiems tėvams ir panašiai.
Kol REIKIA kiekis nėra labai didelis, mes tai priimame kaip elementarius, savaime suprantamus dalykus. Tačiau būna laikotarpių (o labai dažnai – tai ir visas gyvenimas…), kai REIKIA atsiranda tiek, kad jie tampa mums nepakeliama našta, kurią ir vėl – REIKIA vilkti ant pečių per gyvenimą.
Kaip išsilaisvinti iš „reikia“ sukurtų spąstų?
Trumpa ir paprasta praktika, padėsianti įvairiausių „reikia“, „privalau“, „būtina“ kokteilyje atrasti paslėptus NORIU. Šią praktiką rekomenduojama daryti raštu. Taigi, imam lapą popieriaus ir rašiklį (žinoma, tai galima daryti ir kompiuteryje).
Praktikos schema:
- Užrašome teiginį, ką mums reikia ar ką privalome daryti: „Aš privalau (man reikia)...“
- Rašome visus argumentus, kodėl mums tai reikia daryti: „Man tai reikia daryti todėl, kad...“
- Papildome užrašytas mintis teiginiu: „Todėl, kad aš nenoriu...“
- Pasižiūrime kitu kampu ir tęsiame mintį: „Todėl, kad aš noriu...“
Pavyzdžiui:
- Man reikia eiti į darbą.
- Tai man reikia daryti todėl, kad taip uždirbu pinigus, galiu pasirūpinti vaikais, tėvais, galiu keliauti, galiu valgyti gerą maistą ir t. t.
- Todėl, kad aš nenoriu gyventi skurde, nenoriu atrodyti nevykėliu ir t. t.
- Todėl, kad aš noriu turėti gražius namus, galimybę keliauti, aš noriu savo vaikams suteikti materialinį pagrindą ir t. t.
Jaučiat skirtumą tarp 1 ir 4 punktų?
Kiekviename REIKIA galima atrasti dalelę NORIU, o NORIU – tai kelrodis gyvenimo tėkmei. Žiūrėkite į tai, ką parašėte 4 punkte ir dėliokite savo veiksmus pagal jį. Juk gyventi NORIU režimu – daug smagiau ir maloniau. Sumažinkite krūvį, kuris slepiasi po įsitikinimu „reikia“ ir „privalau“, ir eikite pirmyn.
Darydami praktiką pasistenkite būti atviri ir nuoširdūs patys su savimi, neskubėkite, įsiklausykite į save. Ir visi atsakymai būtinai ateis.
