„Iš miesto į kaimą kraustėmės ne dėl elnių – jie mūsų gyvenime atsirado vėliau. Aš esu pusiau kaunietė, pusiau kaimietė, o vyras kilęs iš Utenos. Ilgai gyvenome Kaune. Metus laiko praleidome ir Čikagoje – buvome nusprendę pasimatuoti emigrantų gyvenimą“, – pasakoja elnių augintoja.
Tačiau svajonių šalis nepasirodė tokia ir svajonių, tad šeima grįžo į Kauną. Dar kelerius metus pagyvenę didmiestyje nusprendė, kad gana to miesto triukšmo, be to, norėjosi mažiau laiko praleisti automobilių kamščiuose ir daugiau laiko skirti sau, savo veikloms bei šeimai.
„Taip sugrįžome į Utenos rajoną, o čia, kur dabar stovi mūsų namas, stovėjo vyro senelių namai. Sovietiniais laikais jie buvo nugriauti, žemę šeima susigrąžino atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
Gyventi iš ko turėjome – užsiėmėme ir dabar užsiimame žvakių gamyba, o mano vyras Žilvinas daro įvairius medžio dekoro ir interjero dirbinius bei žvakides“, – sako Asta.
– Kodėl jums „neprilipo“ Čikaga? Ką ten veikėte?
– Nieko ypatingo (juokiasi). Vyras dirbo statybose, o kadangi mūsų sūnui buvo vos dveji, manęs nežavėjo mintis jo palikti kokiai nors auklei ir pačiai dirbti. Todėl aš susiradau lietuvių šeimų ir pati prižiūrėjau ne tik savo, bet ir kitų vaikus – dirbau aukle.
Kodėl nepasilikome Amerikoje? Išvykome į Čikagą būdami gana gerai įsikūrę savo šaly, turėjome namus, darbus, o kai išvykome, natūralu, kad viskas prasideda nuo nulio.
Nebuvome ten vieniši, ir Amerikoje galimybių tikrai yra daug, tačiau kliuvo daug kas – laisvalaikio leidimas, požiūris į daugelį dalykų, ta pati sveikatos apsaugos sistema. O dabar kai matome, kas vyksta Amerikoje, – protestai, kova su koronavirusu, galime pasakyti, kad savo kaime mes jaučiamės kur kas saugiau ir jaukiau. Juolab, kad turime tiesioginį ryšį su žmonėmis, kurie ten gyvena ir jaučia nesaugumą bei nestabilumą.
Man atrodo savoje šalyje yra daugiau galimybių, tereikia noro ir drąsos. Įdomus sutapimas, kad dabar, kai gyvename Lietuvoje, pagrindiniai mūsų užsakovai yra būtent Amerikoje (juokiasi).
– O kaip jūsų gyvenime atsirado elniai?
– Nieko labai romantiško – dar kol vyko statybos, radau informaciją apie Europos Sąjungos paramą jauniesiems ūkininkams įsikurti ir pradėti ūkininkauti. Tie metai buvo paskutiniai, kada tilpome į amžiaus ribą. Parašėme projektą ir gavome paramą ūkio įkūrimui.
Dabar turime įsipareigojimus – plėsti ūkį, didinti bandą ir tapti pelningu ūkiu. Kodėl elniai? Žemė nėra labai derlinga, kalnas, pakalnė, miškeliai, krūmai… Elniams ganytis tai puikios sąlygos!
Labai gerai žinojau, kad nenorėtume auginti karvių ar ožkų, tuo labiau uogų ar daržovių. Dar rengdami projektą nuvažiavome į elnių ūkį, ir tie gyvūnai mus sužavėjo. O dabar galiu stebėti juos pro savo langus! Savo elnius aš kuo puikiausiai pažįstu ir atskiriu, kuris yra kuris (juokiasi).
Tad veiklos, be žvakių ir medžio dirbinių gaminimo, mums šiuo metu tikrai užtenka, juk pirmenybė yra mūsų elnių ūkis. Tai tam tikra prasme ir darbas, ir poilsis.
Kiekvieną dieną sužinome kažką naujo, o darbų tikrai netrūksta, ypač vasarą – pasiruošti pašarus, prižiūrėti aptvarus, kasdien nuvežti avižų, pasirūpinti šviežiu vandeniu girdyklose.
Turime du vaikus, kurie taip pat žino, kas yra ūkio darbai. Beje, mūsų sūnūs irgi gana džiaugsmingai sutiko žinią, kad kraustysimės į Utenos rajoną, nes mes nerimavome, kaip jie tai priims. Juk dažniausiai atrodo, kad didesniame mieste yra daugiau galimybių. Tačiau jie labai greit pritapo ir susirado draugų, jaučiasi puikiai ir turi daug užsiėmimų. Aš savo ruožtu labai džiaugiuosi, kad mes galime vaikams skirti daugiau laiko, pabūti kartu.
– Papasakokite daugiau apie elnių auginimą. Kokie yra patys gyvūnai? Ar labai skiriasi tarpusavyje?
– Mes auginame tauriuosius elnius, kurie gyvena ir Lietuvos miškuose. Elniai yra stambiausi gyvūnai po briedžių ir gyvena čia nuo senovės. Elniena yra labai sveika, skani ir vertinga mėsa, vertinama gurmanų, užauginta natūralioje aplinkoje be papildomų stimuliatorių ir antibiotikų, juk juos šeriame tik natūralia žole ir be chemijos užaugintomis avižomis, palepiname obuoliais ar daržovėmis.
Dalis elnių auginami veisimui – gražiausi patinai su didžiausiais ragais lieka pratęsti giminę. Beje, daug kas nežino, kad ragus patinai užsiaugina kas metus, o juos meta maždaug kovo mėnesį. Iki rugpjūčio elniai vėl užsiaugina naujus, dar didesnius ir gražesnius ragus. Ragai taip pat yra vertingi, juos panaudoti galima labai įvairiai – reikia tiesiog fantazijos! Tai gali būti interjero puošmena, trofėjus, dekoracija ir daugybė kitų dalykų.
Elniai mus labai sužavėjo, ir išties yra labai smagu iš taip arti stebėti jų gyvenimą.
Elniai mus labai sužavėjo, ir išties yra labai smagu iš taip arti stebėti jų gyvenimą. Elnių augintojų Lietuvoje vis daugėja, deja, daugelis įsivaizduoja, kad užtvers aptvarą, paleis kelis elnius, ir viskas. Ne taip viskas paprasta – reikia pasiruošti kokybiškus pašarus žiemai, juos tinkamai sandėliuoti, elnius laiku šerti ir prižiūrėti, ar visi sveiki. Būtina ligų profilaktika, o ir kasdienių rūpesčių taip pat pasitaiko. Po metų jau reikia skirti bandas, kad nebūtų kraujomaišos.
Beje, dabar kaip tik prasidėjusi ruja, nuo elnių baubimo aidi visas kaimas. O ir stebėti labai įdomu, kaip patelės susuka vyrams galvas, kokios dramos vyksta... Kaip jie kovoja ragus surėmę, rodosi, kuris stipresnis, kuris garsiau baubia, kad gautų visą patelių haremą. Silpnesniam tenka atsitraukus tik stebėti ir pavydėti. Deja, bet nėra jokios lygybės ar užuojautos silpnesniems – patelės prisileidžia tik galingiausią.
Beje, dabar kaip tik prasidėjusi ruja, nuo elnių baubimo aidi visas kaimas.
Žiema būna ramesnis laikas, aišku norisi gražios žiemos su daug sniego, o ne tokios purvynės, kaip buvo praėjusi. Nors elniams purvas labai patinka! Specialiai kojomis taško po lietaus likusias šlapesnes vietas ir tada griūva ten išsivolioti – tokios jų grožio procedūros. Vasarą tokios purvo vonios gelbsti nuo įkyrių vabzdžių.
O pavasarį, jau kaip sakiau, ragų metimo laikas ir dėmėtų mažylių laukimo metas. Tos žavios baltos dėmės būna tik per vasarą – rudeniop pradeda augti storas žieminis kailiukas, ir dėmės išnyksta.
Beje, elniai ne tik baubia. Jie pasirodo skleidžia tiek daug garsų! Man tai buvo visiškas atradimas. Pirmais metais net ne iškart susivokėme – likus kelioms dienoms iki mažylių atvedimo, patelės mūkia – visai kaip karvės. Vėliau jos kviečiasi savo mažylius vėl tokiu lyg mūkimu, tik daug tylesniu ir ramesniu. O mažyliai taip juokingai atsiliepia, mes tai vadiname pypsėjimu. Atbėga, susiranda mamą, pažinda ir vėl eina pamiegoti į krūmus. Žodžiu, gyvenimas ūkyje vyksta, tiks spėk viską sužiūrėti. Yra ką papasakoti!
Atbėga, susiranda mamą, pažinda ir vėl eina pamiegoti į krūmus. Žodžiu, gyvenimas ūkyje vyksta, tiks spėk viską sužiūrėti.
Šiuo metu turime apie 50 elnių, visi skirtingi su savo charakteriais. Vieni baikštesni, atsargiai eina ratu, stebi. Kiti drąsūs, lenda net į kišenę su nosim, jei užuodžia, kad turi duonos. Daugumą jų atpažįstu pagal elgesį, ausų formą, snukučio išraišką. Vardų visi neturi, tik keli labiausiai išsiskiriantys turi pravardes, bet kadangi visi pažymėti numeriais ausyse, taip juos ir skiriame.
O šiaip elniai gana baikštūs, todėl nors dažnas paklausia apie tai, ar nesiruošiu ateityje organizuoti ekskursijų vaikams ir suaugusiems, atsakau, kad būtent dėl baikštumo sunku tai surengti, tačiau ką gali žinoti, gal po metų kitų kviesime į svečius. Prie mūsų jie yra pripratę, žino, kad atnešame jiems maisto.
– O kokie jūsų planai ateityje? Ar esate patenkinti tuo, ką šiandien darote?
– Šiuo metu mums veiklos tikrai pakanka. Turime pabaigti įsirengti namus, taip pat įgyvendinti ūkio projektą. Gyvename puikioje vietoje ir turime daug laisvės, gryną orą ir natūralią gamtą aplink. Laisvė laiko atžvilgiu, laisvė daryti ką nori, užsiimti mylima veikla – tai yra labai svarbu.
Šiuo gyvenimo laikotarpiu man nieko netrūksta, atrodo, kad viskas, ko reikia, yra šalia. Visus darbus darome kartu su vyru, jis jų daro netgi daugiau, padeda ir vaikai. Negaliu pasakyti, kad kažkuris darbas tik vyro, ar tik mano – dirbame ranka rankon. Nors aš gal net daugiau mėgaujuosi nei dirbu – fotografuoju, filmuoju, stebiu (juokiasi).
