Atrodo, aplinkui visi kuria savo verslus ar bent jau versliukus. O kurie nieko nekuria ir dirba kitam, nesuka sau dėl to galvos. O aš kalu save prie kryžiaus kiekvienąkart, kai išgirstu, kad kuris nors iš draugų kažką pradėjo, kokią naują šaunią veiklą užsuko. Blogiausia būna perskaityti straipsnį apie kokį trylikametį, kuris jau verslauja, perka-parduoda, baisiai išmanus, rytais geria kavą su verslo partneriais, ir šiaip jo, aišku, laukia šviesi ateitis.
Ir visada pirma mintis būna tokia – pala pala, o kaipgi aš? Aš gi su dviem aukštaisiais ir trečiu nebaigtu (ilga istorija), studijavau ir Lietuvoje, ir užsieny. Šiaip jau esu labiausiai išsilavinusi iš visos giminės. Ir ne kokia humanitarė, kaip ironiškai pavadintų šešuras, mokykloje sekėsi beveik viskas, išskyrus fiziką, kurią nusirašinėjau.
Pala pala, o kaip gi aš? Aš gi su dviem aukštaisiais ir trečiu nebaigtu
Ir kai sakau, kad sekėsi, vadinasi, sekėsi. Kai kuris nors mano šeimos narys primena man, arba, dar baisiau, pasakoja naujam pažįstamui, kiek aš ten tų šimtukų gavau iš valstybinių egzaminų, man darosi nejauku ir gėda. Tuomet mane aplankė sėkmė, o vėliau kažkuriuo momentu užbuksavau ir sustojau.
Negaliu pasakyti, kad nieko nepasiekiau. Iš šalies žvelgiant viskas atrodo tvarkingai – darbas kaip ir visų, teisybės dėlei reikia pripažinti, kad tikrai geriau apmokamas nei vidutinis. Dirbu finansų sektoriuje. Tačiau aš čia ne apie pinigus.
Žinau, ko ten moko visuose tuose verslumo seminaruose. Svarbiausia – pradėti daryti. Gera pradžia – pusė darbo. Klysti normalu. Iš klaidų mokomės. Nepabandęs nesužinosi. Verslumo galima išmokti. Daryk gerai tai, kas patinka, ir sėkmė tikrai tave aplankys. Problema ne laiko trūkumas, o neteisingai sudėlioti prioritetai.
Gal tikrai nemoku susidėlioti prioritetų. Bet šią savaitę turiu užbaigti vertinti šešis projektus ir dar dvi telekonferencijos, ir vieni mokymai, kuriuose paknapsėti prieš ekraną nepavyks, nes mokymus vesiu aš. O šeštadienį sutarėme su dukra, kad sukalsime ir nudažysime lesyklėlę paukštukams. Sekmadienį kepsime naminę vištą.
Dar bent vieną vakarą norėčiau išeiti pabėgioti, koks čia noras, čia labiau reikalas, nes nugara ir sprandas visai susukti nuo nuolatinio sėdėjimo. Dar pažadėjau dukros darželiui kažkokių ten kanceliarinių reikmenų darbeliams parūpinti (kodėl aš taip padariau???). Gerai, dar kad šuns neturim. Apie du mėnesius namuose nevalytas dulkes nesiplėtosiu, kažkaip banalu.
Verslui daryti neturiu laiko, bet naujų idėjų bent vieną per dieną. Kai kurios jų ateina ir išeina, kitas nusinešu į miegą, o prabudus nebeatsimenu nieko. O kai kurios sukasi galvoje ilgai, kartais mėnesius, metus. Ir štai viena iš tokių – augalų daktaras. Pasiimkit, atiduodu, gal kam pravers. Čia toks savotiškas zero waste bus.
Verslui daryti neturiu laiko, bet naujų idėjų bent vieną per dieną. Pasiimkit, atiduodu.
Galvoju apie savo kartą ir suprantu, kad nepažįstu nė vieno, kuris neturėtų sodo, daržiuko, gėlyno, sklypuko. Ten, žinoma, augalai. Ir pas mane pačią taip pat. Nemažai obelų, šiais metais geras derlius buvo, bet dvi iš jų serga. Lapai riečiasi viršun, o ir pačios šakos netiesiai auga, tarsi garbanojasi. Gaila medžių. Kaimynė sako, gal maras, bet aš pasižiūrėjau internete maro pavyzdžių, maras – kitoks, maras pažeidžia medžio žievę.
O gėlyne levandos visai nelevandiškos. Kažkokie stagarai belikę. Ir lelijos jau keleri metai prastai auga. Kiekvieną vėlyvą pavasarį išdygsta ir net bando krauti žiedus, bet nespėja, būna sugraužtos mažų juodų vabalų.
Žinau, yra sodininkų mėgėjų forumai, feisbuko grupės. Mano mėgstamiausios – „Daržas tavo asmeninė jėgainė“ ir „Sodybų kiemo idėjos (tikroji, pirmoji grupė)“. Bet tai ten tiek nuomonių, kiek jose narių. Čia juk tas pats būtų, kaip susirgus kokia liga eiti į forumą ir klausti patarimų. Geriausia būtų profesionali nuomonė.
Taip, yra ir visokių televizijos laidų – atsimenu, prieš septynerius metus žiūrėdavome laidą „Svajonių sodai“. Tik kad tos laidos turinys toks labai reklaminis buvo ir ne visada aktualus – man dabar reikia išgydyti obelis, levandas ir nuspręsti, ką daryti su lelijom – iškasti jų svogūnėlius ir mesti lauk, ar purkšti kokia chemija.
Patogiausia būtų taip: turiu telefone programėlę, nufotografuoju savo susirgusias obelis, levandas ir lelijas, ir per programėlę siunčiu tas nuotraukas išmanančiam, tokiam tarsi augalų daktarui. Jis po kurio laiko atsiunčia „diagnozę“ ir „receptą“ su augalų gydymui įsigyti būtinais „vaistais“ – trąšomis, fungicidais, herbicidais, o gal tik liaudiškomis priemonėmis.
Jeigu jam trūksta informacijos, atsiųstų nuotraukų neužtenka, sutariame nuotolinę konsultaciją. Jeigu augalų daktaras vis dar negali priimti sprendimo, suderiname vizito laiką.
Būtų visai puiku, jeigu tas daktaras atvyktų į sodybą, dar ir mano gelstančias tujas prie tvoros apžiūrėtų. Kiek mokėčiau? Kiek reikėtų. Už „diagnozę“ ir „receptą“, manau, 10 eurų galėčiau. Už nuotolinę konsultaciją 20, o už atvykimą turbūt ir 100 eurų nepagailėčiau. Myliu savo senas obelis, noriu jas išsaugoti.
Štai čia ir sustoju. Nežinau, ką daryti toliau. Rašyti verslo planą ir skaičiuoti? Suburti programuotojų ir biologų komandą? Mesti savo santaupas? Eiti į banką paskolos? Apsireikšti senai pažįstamai, kuri, kaip skaičiau, turi sėkmingą startuolį, ir prašyti patarimo? Prisišlieti prie kokios startuolių įmonės?
Kaip jau sakiau, šią savaitę mano darbotvarkėje projektų vertinimas, inkilai, keptos vištos ir darželio reikalai. Kaip ir visas kitas savaites. Prašau, paimkite mano idėją ir sukurkite augalų daktaro appsą – labai myliu savo obelis. Ir, manau, kad aš tokia ne viena.