Vieni tokių – dekoratyviniai siauralapiai žolynai, kuriuos paprastai vadiname varpiniais arba tiesiog smilginiais augalais. Visu savo grožiu jie dažniausiai atsiskleidžia vasaros pabaigoje, rudenį ar net žiemą.
Smilginiais augalais vadinamos ne vien tik smilgos, bet ir daug kitų: miskantai, viksvos, soruolės, eraičinai, poavižės, šluotsmilgės ir kiti, priklausantys miglinių arba varpinių (Poaceae), viksvuolinių (Cyperaceae), vikšrinių (Juncaceae) ir kitoms šeimoms.
Daugelis jų auga tokiose augavietėse, kurios kitiems augalams yra per prastos: sausos, nederlingos arba šlapios vietos. Dauguma turi siaurus ir ilgus lapus bei žydi sudėtiniais žiedynais – šluotelėmis, varpomis, kekėmis. Nemažai šių augalų savaime auga Lietuvos pievose, laukuose ir miškuose, yra dažni ir nereiklūs, tad galima teigti, kad tai neišnaudotos galimybės, galinčios papuošti mūsų gėlynus ne prasčiau nei pirktinės ar iš kitų kraštų atvežtos gėlės.
Kokius smilginius augalus galima auginti želdynuose?
Savaime Lietuvoje auga arba auginamos kelios dešimtys viksvos (Carex) rūšių, iš kurių daugelis yra gan neaukšti (apie 5–50 cm), puošnias šluoteles ir kompaktiškus kupstus turintys augalai. Viksvos paprastai mėgsta drėgnesnes vietas, jos gali augti ir daliniame pavėsyje, nereiklios dirvos derlingumui.
Varputės žydi vasarą, bet ilgai išlieka dekoratyvios. Viksvas geriausia auginti ne po vieną, o po kelias ar keliolika, tuomet net ir nužydėję viksvų kupstai suteiks gėlynui įdomių formų. Iš puošnesnių viksvų rūšių galima paminėti šiurkščiąją (C. pseudocyperus), snapuotąją (C. rostrata), pelkinę (C. acutiformis), žvilgiąją (C. morrowii), (C. grayi) ir kitas.
Tiesa, neužmirškite, kad gamtoje auga ne tik dažnos viksvų rūšys, bet ir labai retos, tad prieš kasdami ar skindami būtinai įsitikinkite, kad augalas nėra įtrauktas į Raudonąją knygą ir nėra saugotina rūšis. Tas pats galioja visiems augalams, ne tik viksvoms.
Vasaros pabaigoje ir rudenį vienas įspūdingiausių smilginių augalų yra miskantas (Miscanthus). Dažniausiai auginamas kininis miskantas (M. chinensis) ir įvairios jo veislės. Šis gražuolis gali užaugti iki 2 m aukščio keru, o žydėti pradeda rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjį. Svyrančios žiedų šluotelės paprastai būna pilkai sidabriško atspalvio, bet yra sukurta veislių ir rausvos ar balkšvos spalvos.
Taip pat yra didelė veislių įvairovė, besiskiriančių lapų spalva ir forma – šie gali būti ne tik žali, bet ir rausvi, sidabriški ar margi, įvairaus platumo ir ilgio. Jeigu turite pakankamai vietos kieme – būtinai auginkite kininį miskantą, nes net ir vienas jo keras bus įspūdingas akcentas jūsų gėlynui, jis puikiai tiks kompozicijose su kitais augalais.
Iš aukštaūgių dekoratyvinių žolynų dar verta paminėti melsvąją melvenę (Molinia caerulea) ir rykštėtąją sorą (Panicum virgatum). Pirmoji gali užaugti net 2,5 m aukščio keru ir žydi ažūriškomis šluotelėmis nuo vasaros vidurio.
Melvenės pranašumas – kad šis augalas yra savaiminis ir gan dažnas Lietuvoje, augantis drėgnesnėse pievose ir pamiškėse, be to, jis itin atsparus stipriam vėjui, kuris dažnai išlaužo kitus aukštaūgius augalus. Soros užauga apie 1,5 m aukščio, žiedynai primena ažūrišką debesį, o lapai rudenį gražiai pagelsta. Sorų yra sukurta kelios dešimtys įvairių veislių.
Mūsų pajūryje savaime auganti smiltyninė rugiaveidė (Leymus arenarius) yra mėgstama želdynuose, tik ją reikėtų auginti atsargiai, nes pagal savo prigimtį ji mėgsta išplisti ten, kur yra nepageidaujama. Tad jeigu sodinsite rugiaveidę, iš karto pasirūpinkite užtvaromis po žeme, kad neplistų agresyviais šakniastiebiais.
Tinkamai sutramdyta, ji nesukels rūpesčių, o papuoš aplinką sidabriškos spalvos smailiais lapais ir iki 1,2 m aukščio rugius primenančiomis varpomis. Rugiaveidę ypač tinka sodinti nederlingose, sausose ir smėlingose vietose, ji puikiai tiks ir lauko vazonuose, kuriuose gali augti nepridengta net žiemą.
Vis dažniau gėlynuose galima pamatyti ir simpatiškomis pūkuotomis šluotelėmis žydinčią soruolę (Pennisetum). Soruolės rūšių ir hibridų yra įvairių, o viena puošniausių – šeriuotoji (P. setaceum). Deja, ta taisyklė, kad kuo augalas yra puošnesnis, tuo jis lepesnis, galioja ir soruolėms, tad dauguma soruolių pas mus sunkiai žiemoja, todėl dažnai auginamos kaip vienmečiai augalai.
Todėl mūsų gėlynams tinkamiausios plaukuotoji, arba pašiaušėlinė (P. alopecuroides), soruolė ir keletas hibridų. Soruolės paprastai užauga iki 0,5–1 m aukščio, puošniomis šluotelėmis pražysta vasaros antroje pusėje, mėgsta saulėtas ir sausesnes vietas, o pirmąsias žiemas jas reikėtų pridengti.
Iš žemaūgių dekoratyviųjų žolynų būtina paminėti eraičiną (Festuca). Kaip ir viksva, tai augalas, kurio keletas rūšių savaime auga Lietuvoje, yra ir gėlynuose auginamų atvežtinių rūšių ir veislių. Eraičinų kupstai nedideli, kai nežydi, kero aukštis būna apie 10–30 cm. Žydi vasaros pirmoje pusėje, bet paprastai eraičinai labiau vertinami ne dėl žiedų, o dėl kupstelių, primenančių ežiukus.
Siauri lapeliai būna žalios, melsvos, rausvos ar ryškiai žydros spalvos. Tai irgi nereiklūs augalai, labiausiai mėgstantys sausus ir nederlingus smėlynus. Norint, kad eraičinai kuo ilgiau išliktų dekoratyvūs, jų kerelius kas keletą metų reikia išskaidyti į mažesnius ir persodinti.
Dekoratyvinių siauralapių žolynų, tinkančių gėlynams, asortimentas yra gerokai didesnis, sunku visus ir suminėti. Tai ir mėlitas (Sesleria) – taip pat nedidelis ir kompaktiškas krūmelis, labiau mėgstantis drėgnas vietas. Ir ašuotė (Stipa), auginanti plaukuotus ir banguojančius žiedynus, panašius į uodegas (angliakalbiai ašuotes dažnai ir vadina „Ponytail“, t. y. ponio uodega).
Kiškiagrikis (Luzula) savaime auga mūsų miškuose, o želdynuose paprastai auginama jo geltonlapė veislė Aureu. Avižuolė (Arrhenatherum) – nuo seno Lietuvoje auginamas ir tapęs vos ne etnografiniu augalu, mėgstamas dėl dekoratyviai margintų lapų ir nereiklumo. Mėlynlapė poavižė (Helictotrichon sempervirens) puošiasi melsvais, stačiais ir siaurais lapais, užauga iki 1–1,5 m aukščio.
Šluotsmilgės (Deschampsia), lendrūno (Calamagrostis), kiškio ašarėlių (Briza), striepsnės (Melica), monažolės (Glyceria), karčiuotojo miežio (Hordeum jubatum), strypainio (Phalaris), ritininės imperatos (Imperata cylindrica), vikšrio (Juncus), gyvatbarzdės (Ophiopogon) ir daugelio kitų siauralapių žolynų kerai, jų ažūriški žiedynai ar puošnūs lapai želdynams suteiks lengvumo, grakštumo ir originalumo. Tad tikrai verta pabandyti auginti kuriuos nors jų ir prisijaukinti mūsų gėlynuose.
