Jei pasidairytume po lietuvių palanges, ko gero, susidarytų įspūdis, kad pasaulyje esama tik kelių augalų, kaip antai kaktusų, orchidėjų, sanpaulijų. Įspūdingasis augalų pasaulis iš tikrųjų šiais augalais nesibaigia, veikiau tik prasideda...
Kai kurie žmonės, pavargę nuo vienodos miestų augmenijos, netgi tampa egzotinių augalų kolekcininkais. Keliauja po pasaulį ir ieško itin retų bei unikalių egzempliorių. Ir ko tik jie neranda! Gėlių, dvelkiančių sušvinkusia mėsa, augalų, išskleidžiančių vyriškojo falo formos žiedus, neįtikėtino dydžio ir grožio augalų parazitų ir pan. Iš milijonų pasaulyje egzistuojančių augalų rūšių kai kurios tampa tikrais siurprizais netgi visko mačiusiems botanikams.
Beje, kiek tiksliai mūsų planetoje veši augalų, negalėtų pasakyti nė pats didžiausias išminčius, nes šis skaičius vis kinta. Tankiose neprabrendamose džiunglėse, žmonių nelankomose atokiose dykynėse atrandama vis naujų, kartais išties neįprastų floros atstovų.
Apie kosminius augalus
Tikrus egzotikos medžiotojus, augalų kolekcininkus pastaruoju metu bene labiausiai masina Madagaskaro salos ir Pietų Amerikos užkampiai, Borneo džiunglės. Kalbama, kad šiose atkampiose, nuo žmogaus ir jo veiklos izoliuotuose vietovėse per tūkstančius metų augo ir evoliucionavo aibė neįtikėtinų rūšių augalų. Kai kurios iš jų prigimtimi, sandara bei gyvenimo būdu netgi vargiai primena šios Žemės augmenijos atstovus.
Reikėtų pastebėti, kad kai kurie mokslininkai kelia prielaidas, jog mūsų planetoje esama augalų, kurių sėklos galėjo atkeliauti net iš kosmoso platybių. Ar tai iš tiesų įmanoma? Niekas to tiksliai patvirtinti negali, nes kita tokia planeta, kurioje lapotų augmenija, kol kas neaptikta. Kita vertus, paneigti taip pat neįmanoma, nes tiek nedaug visatos esame pajėgūs ištyrinėti... Kad ir kaip būtų, sėklų keliautojų prielaida yra įmanoma. Botanikai jau seniai yra aptikę augalų, kurių sėklos gali išgyventi ir išlikti daigios daugybę metų iškęsdamos neįtikėtinai ekstremalias sąlygas... Šios sėklos, patekusios į netinkamą terpę, tarsi užmiega ir gali išbūti begalę metų. Tačiau sąlygoms pagerėjus vėl pamažu nubunda ir pradeda naują gyvenimą.
Bene plačiausiai po pasaulį yra pasklidusios kalbos apie stebuklingai atgyjančias lotosų sėklas. Sako, jos gali išgyventi ištisus šimtmečius. Tarkim, 1951 m. vienoje Kinijos provincijoje išdžiūvusio ežero dugne rastos šešios ne vieną šimtmetį čia praleidusios senovinės lotosų sėklos. Gavusios reikiamą kiekį drėgmės, jos sudygo. Nuodugniai reiškinį ištyrinėję mokslininkai pastebėjo, kad šios sėklos ne tik labai senos, dargi iš skirtingų laikmečių...
Augalų rankomis nešerti!
Kad gyvūnai minta augalais, visiems įprastas dalykas. Bet kad augalai mistų gyvūnais, tai – jau gamtos iššūkis. Sutikite, skamba gana grėsmingai… Įsivaizduokite, pačių geriausių ketinimų vedama ištiesiate ranką pataisyti nusvirusį augalo lapelį, o šis kapt ir įsisega jums į pirštą. Juokai juokais, bet… Prieš gerą šimtmetį po pasaulį šiurpindama žmones keliavo vieno keliautojo istorija apie Madagaskaro saloje augančius medžius žmogėdras. Keliautojas teigė savo akimis matęs medį su čiuptuvais, kuris apsivijo ir nusitempė moterį. Tiesa, vėliau ši šiurpi istorija mokslininkų buvo paneigta.
 |
| Fotolia nuotr./Jautrusis musėkautas |
Kita vertus, ir be medžių žmogėdrų augalų žudikų pasaulyje nestinga. Ir jie ne tokie jau reti, kaip manote. Botanikai plėšriųjų augalų priskaičiuoja šimtus rūšių. Galime nuraminti – žmonių jie neryja ir nekandžioja, bet vabzdį ar smulkesnį gyvūnėlį sudoroja kuo lengviausiai. Sako, kai kurie egzotika besižavintys augalų mylėtojai tokius augalus namie augina kaip musgaudžius. Hm… gal ir originalus sprendimas, juolab kad tokie augalai atrodo išties išraiškingai.
Pavyzdžiui, jautrusis musėkautas atrodo tarsi iš vaikiškų pasakų atklydęs pabaisiukas. „Iššiepęs“ aštrius dantukus, jis kantriai tyko aukos. Kai užsimiegojusi musė ant jo užropoja, kaipmat sučiaupia savo grobuonišką dantytą „burną“. Kaip musėkautas medžioja, galite gana vaizdžiai pasižiūrėti „Youtube“ svetainėje:
Tiesa, įdomu paminėti ir tai, kad namuose auginamo musėkauto nereikia tręšti. Svarbiausia pasirūpinti, kad jis turėtų ką medžioti, ir tiek bėdos. Jautrusis musėkautas auką gromuliuoja 7–10 dienų, paskui vėl išalkęs išsižioja.
Minėtasis musėkautas tėra smulkmė. Augalų pasaulyje esama ir stambesnio kalibro grobuonių. Tarkim, ąsotenis (Nepenthes), galintis virškinti ne tik museles, bet ir smulkesnį driežą. Šio augalo aukų viliojimo sistema veikia tiesiog tobulai. Jis lyg kokia ragana iš pasakos „Grytutė ir Jonukas“ prisivilioja aukas kvapiu nektaru, o kai nelaimingieji smaližiai įpuola į augalo ąsotėlį, šis juos įklampina į tirštą skystį ir tyliai ramiai iš lėto sudoroja... Tiesa, ąsoteniai ne visiems pražūtingi. Mokslininkai yra pastebėję, jog kartais juose įsikuria tam tikros rūšies varlės arba šikšnosparniai. O gudruolės beždžionės šiuos augalus panaudoja kaip taures atsigerti.
Smirdaliai ir parazitai
Pasirodo, posakis „ne viskas yra gera, kas gražiai įpakuota“ galioja ne tik žmonių, bet ir augalų pasaulyje. Kiek čia iliuzijų! Neregėto įspūdingumo žiedus išleidžiantys augalai klaikiai dvokia dvėsena arba pasirodo esą didžiausi parazitai. Visai kaip ir kai kurie žmonės, tiesa?..
 |
| Fotolia nuotr./Gigantiškasis amorfofalas |
Ko gero, viena populiariausių ir pasaulyje labiausiai išgarsėjusių augalų smirdalių yra gigantiškasis amorfofalas (Amorphophallus Titanum). Nepaisant šio augalo skleidžiamo tvaiko, gėlės išsiskleidimas kuriame nors botanikos sode tampa tikrų tikriausia švente egzotikos medžiotojams. Pažiūrėti ir pauostyti vadinamosios lavongėlės susirenka tūkstančiai smalsuolių.
Šio augalo žiedas išties įspūdingas. Be to, pamatyti jį išsiskleidusį – retas reiškinys. Kone iki 3 m aukščio ir 1,5 m pločio išaugantis žiedas težydi vos kelias dienas ir pražysta kartą per keliolika metų. Maža to, ir pats augalas yra labai retas. Kiek žinoma, viso pasaulio botanikos soduose iš Sumatros džiunglių kilusių gigantiškųjų amorfofalų auga tik per šimtą vienetų. Vienas kitas puoselėjamas ir privačiose kolekcijose.
 |
| Arnoldo raflezija |
Su gigantiškuoju amorfofalu kvapu galėtų konkuruoti dar viena gražuolė, beje, taip pat kilusi iš Sumatros. Tai – arnoldo raflezija (Rafflesia arnoldi). Fantastiško grožio didžiulis raflezijos žiedas skleidžia nosį riečiantį maitos kvapą. Maža to, ši gėlė yra parazitė – neturi nei lapų, nei šaknų. Kad galėtų išskleisti puikųjį didžiulį žiedą, ji prilimpa prie kito augalo ir minta jo gyvybės syvais. Engdama kokią nors neišvaizdžią lianą, raflezija pražysta visu gražumu. Jos žiedas gali siekti net iki metro skersmens ir sverti apie 7 kilogramus. Tiesa, augalas žydi nedažnai, maždaug kas 3–4 metai, o žiedo grožiu galima gėrėtis ne ilgiau kaip savaitę. Be to, ši parazitė – didelė jautruolė. Graži, kol jos niekas neliečia. Jei ją pačiupinėji, tuoj nuvysta. Sunku jai ir daugintis. Dėl tokio opumo raflezija yra reta, nykstanti gėlė. Sakytum, taip ir reikia parazitui, bet tik ne šiuo atveju. Visgi retkarčiais grožis galbūt vertas aukų...
Dar keli įdomūs egzemplioriai
 |
| Fotolia nuotr./Nuostabioji velvičija |
Jei reikėtų išrinkti kosmiškiausiai atrodantį augalą, balsuotume už nuostabiąją velvičiją (Welwitschia Mirabilis). Ji – nežemiškai keistas augalas. Nors iš pirmo žvilgsnio panašesnis į vidury dykumos sukrautą sudžiūvusių lapų krūvą, iš tiesų yra medis su šaknimi-kamienu ir dviem susisukusiais lapais. Tačiau kokiais lapais! Jie išsikeroja net iki keturių ir daugiau metrų. Be to, velvičija yra neregėta ilgaamžė. Nors auga nederlingoje dykumų žemėje ir gyvybę palaiko daugiausia sugerdama rasos lašelius, gali gyventi ištisus šimtmečius. Tiesą sakant, niekas dorai nė nežino, koks velvičijos amžiaus rekordas. Manoma, kad gali augti tūkstantį metų ir ilgiau. Šis augalas pavaizduotas Namibijos herbe ir yra saugomas.
 |
| Fotolia nuotr./Gigantiškoji viktorija |
Gigantiškoji viktorija (Victoria amazonica). Šie Pietų Amerikos vandenyse lapojantys augalai panašūs į didžiules, net iki 3–4 metrų skersmens užaugančias lėkštes. Jie stipriai įsitvirtina į vandens telkinio dugną galingomis iki 7–8 metrų ilgio ištįstančiomis šaknimis ir yra tokie tvirti, kad nesunkiai gali išlaikyti apie 70 kilogramų sveriantį žmogų. Gigantiškoji viktorija taip pavadinta Anglijos karalienės Victorios garbei.
 |
| Fotolia nuotr./Jautrioji mimoza |
Jautrioji mimoza (Mimosa Pudica). Panašiai kaip kai kurie gyvūnai moka apsimesti negyvais, taip ir ši mimoza, pajutusi pavojų, akimirksniu susiskleidžia ir „nuvysta“. Beje, būtent dėl mimozos kilo nemažai debatų vegetarizmo tema. Atsirado teigiančiųjų, kad augalai taip pat reaguoja į skausmą. Štai kaip atrodo mimozos „parodomasis šou“.
