Užkrečiamų ligų ir AIDS centro duomenimis, sergamumas erkių platinamomis ligomis Lietuvoje kasmet auga. Mūsų šalyje 2006–2012 m. erkiniu encefalitu susirgo 2 993 gyventojai, 2010 m. ir 2012 m. nuo šios ligos mirė po tris žmones. Laimo liga per šį periodą susirgo 15 604 asmenys. Deja, nėra jokios statistikos, kiek šiomis ligomis susirgo ar nugaišo kačių bei šunų. Šių ligų paplitimui turi įtakos klimato pokyčiai, erkių paplitimas, jų gausa, socialiniai-ekonominiai veiksniai ir žmonių elgesys. Lietuva kartu su Latvija ir Estija yra Europos Sąjungos šalys, kuriose yra viena didžiausių rizikų užsikrėsti erkiniu encefalitu.
Net 8 erkių rūšys, iš 850 aptinkamų, yra įvairių ligų pernešėjai. Jos žarnose arba seilių liaukose gali turėti bakterijų arba virusų, kuriuos, siurbdamos kraują, perneša į aukos organizmą. Taip jos gali užkrėsti sunkiomis ligomis: erkiniu encefalitu, borelioze, plačiau žinoma kaip Laimo liga, anaplazmoze (anksčiau vadinta erlichioze), babezioze ir kt.
Vidutiniškai erkės gyvena nuo trejų iki šešerių metų ir maitinasi tik krauju, joms nereikalingas joks kitas maistas. Prisisiurbusi kraujo erkė gali išgyventi labai ilgai. Laboratoriniai tyrimai parodė, kad vieną kartą pasimaitinusios erkės be maisto gali išgyventi iki 10 metų.
Nimfos dažniau platina įvairias ligas
Šiandien gaminama tikrai daug apsaugos priemonių nuo erkių: repelentai, antkakliai, lašai, pakabukai ir kt. Visos šios priemonės padeda atbaidyti erkes, tačiau, joms įsisiurbus, pavojus užsikrėsti pavojinga liga tikrai nesumažėja.
Erkės yra paplitusios visur, todėl įsisiurbti gali net ir miesto gatvėje. Labiausiai jos mėgsta pavėsį ir drėgmę, tačiau jų aptinkama ir saulėtose vietose, tiesiog jos pasislepia augaluose, kad nebūtų tiesioginės saulės šviesos.
Įsisiurbti gali ne tik suaugusi (2–4 mm ilgio) erkė, bet ir nimfa – dar nesuaugusi erkė, kurios dydis yra apie 0,5 mm. Nimfos nepalieka savo pėdsakų, nes neturi čiulptukų ir neįsisiurbia į kūną.
Erkės atkunta, kai oro temperatūra pasiekia 5 laipsnius šilumos ir pradeda šilti dirvožemis. Šie padarai nešokinėja nuo medžių ant praeinančių gyvūnų. Paprastai erkės gyvena aukštoje žolėje, krūmuose, kartais veisiasi 1,5 metro aukštyje, bet dažniausiai būna pakilusios nuo žemės 10–15 cm. Erkės neturi akių, todėl gyvūną fiksuoja jutimo organu, vadinamu Hallerio organu, kuris reaguoja į išskiriamą anglies dioksido koncentraciją ore ir į judančio gyvūno termoradiaciją.
Užkrėsti gali ne tik suaugusi (2–4 mm ilgio) erkė, bet ir nimfa – dar nesuaugusi erkė, kurios dydis yra apie 0,5 mm. Nimfos nepalieka savo pėdsakų, nes neturi čiulptukų ir neįsisiurbia į kūną. Subrendusios erkės įsikabina į kūną ir laikosi, o nimfos įkanda ir nukrinta, tačiau joms pakanka laiko įšvirkšti erkinio encefalito ar Laimo ligos virusą.
Susirgę babezioze gali nugaišti
Viena iš dažniausiai pasitaikančių ligų yra babeziozė, kuri į mūsų kraštą atkeliavo iš šiltesniųjų regionų. Ją platina Ixodidae šeimos kraujasiurbės erkės (Rhipicephalus sanguineus, Dermacentor reticulatus), galinčios ligos sukėlėją perduoti iš kartos į kartą per kiaušinėlius. Dažniau šia liga suserga šunys nei kiti naminiai gyvūnai. Babeziozę sukelia parazitinis pirmuonis Babesia, ardantis raudonąsias kraujo ląsteles (eritrocitus). Babezijų yra apie 100 rūšių, bet tik Babesia canis ir Babesia gibsoni užkrečia šunis. Babeziozė yra tik erkių platinama liga. Sukėlėjas perduodamas, kai erkė užsikrečia siurbdama sergančio šuns kraują ir po to įkanda kitam gyvūnui.
Babeziozė dažnai komplikuojasi į inkstų, kepenų, neurologinius pažeidimus
Laikas nuo tada, kai užsikrečiama, iki pirmųjų ligos požymių po erkės įsisiurbimo vidutiniškai trunka 10–12 dienų. Klinikiniai ligos požymiai: apatija, vangumas, nenoras ėsti, vėmimas, viduriavimas, galimas karščiavimas, šlapimo spalvos pokytis, dažnas kvėpavimas, blyškios gleivinės. Ne visada klinikiniai požymiai yra tipiški, tad pastebėjus gyvūno įtartiną, neįprastą būseną – nedelsiant reikėtų kreiptis į veterinarijos gydytoją. Babeziozė dažnai komplikuojasi į inkstų, kepenų, neurologinius pažeidimus. Kartais nuo šios ligos gyvūnai nugaišta arba būna reikalinga eutanazija. Gyvūnai, sirgę babezioze, lieka šios ligos nešiotojais visą gyvenimą.
Kaip nuo erkių apsaugoti savo augintinius?
Anot veterinarų, apsaugos priemonės nuo erkių yra pati geriausia prevencija. Rekomenduojama kasdien tikrinti šuns ar katės kailį ir, radus erkių, kuo greičiau jas pašalinti, nes šios, būdamos įsisiurbusios, per 24–48 val., perduoda infekciją. Radus įsisiurbusią erkę, reikia ją suimti pincetu, geriausia tai daryti specialiai tam pritaikytu, ties galvute ir sukant prieš laikrodžio rodyklę iš lėto traukti. Nors dažnai galvojama priešingai, įsisiurbus erkei negalima jos tepti riebalais tikintis, kad šitaip ji atsikabins nuo augintinio kūno. Taip padarius, dusdama erkė tik greičiau suleis į gyvūno organizmą ligų sukėlėjus. Erkę reikia ištraukti mechaniškai, taip atpalaiduojamas erkės žandų sukabinimas. Kartais traukiant erkę kūnas atitrūksta nuo galvos, tuomet reikia tą vietą dezinfekuoti ir nedelsiant kreiptis į veterinarijos gydytoją.
Preparatai nuo erkių
Egzistuoja 4 priemonių nuo erkių rūšys: purškalas, specialus antkaklis, vaistai, lašinami ant odos, ir kramtomosios tabletės.
Purškalas yra laikina, bet labai efektyvi priemonė, tinkanti kaip papildoma apsauga šuniui ar katei, arba, konkrečiu atveju, einant pasivaikščioti ten, kur gausi erkių populiacija.
Antkaklis veikia ribotai, jis tik atbaido erkes, tačiau neapsaugo nuo ligų, jei erkė vis dėlto įsisiurbė. Taip pat antkakliai neretai sukelia alergines odos reakcijas tose vietose, kuriose jie užsegti.
Lašiukai, lašinami ant odos, erkes atbaido ir naikina, blokuoja jų nervinių impulsų perdavimą. Šios medžiagos veikia ilgiau – keturias ar penkias savaites.
Pati šiuolaikiškiausia ir naujausia apsaugos nuo erkių priemonė yra specialios kramtomos tabletės, kurios sukelia nekontroliuojamą vabzdžių ir erkių nervų sistemos aktyvumą ir žūtį. Priemonė tinka tik šunims, kurie yra alergiški ant odos lašinamiems, purškiamiems tirpalams ar antkakliams.
Nesvarbu kokią apsaugos priemonę nuo erkių parinksite savo augintiniui, tačiau jau dabar išleisdami savo katę pasivaikščioti po kiemą ar eidami pavedžioti šunį, būkite budrūs – erkės yra ypač aktyvios ir alkanos po žiemos.
