Kristina pasakoja visai neseniai draugės dėka socialiniuose tinkluose prisijungusi prie grupės „Prieš ir po“, kur nagingi žmonės demonstruoja kaip pakeitė savo atskirus baldus, avalynę ar namų interjerą. Moteris nusprendė įkelti lėlių namelio nuotraukas. Ėmė plūsti tūkstančiai „patiktukų“ ir lietis komentarai.
„Iš tikrųjų, nesitikėjau visiškai tokio susidomėjimo, reakcijų, komentarų. Žiūrėjau senas nuotraukas, pamačiau namelį, pamaniau, kad kažkam gal bus puiki idėja per karantiną, o ir Kalėdos čia pat, sukurti tokį žaislą vaikams, anūkams. Vakare įkėliau nuotraukas, o ryte radau 3000 patiktukų ir komentarų keli šimtai. Nustebau, tikrai“, – neslepia K.Tuhola.
Šeima keliauja paskui vyrą
K.Tuhola su šeima vasarą iš JAV, Majamio sugrįžo gyventi į Suomiją, iš kur kilęs jos vyras, dirbantis kruizinių laivų versle. Svetur šeimą kuriam laikui buvo išviliojęs sutuoktinio darbas. Šeima priprato keliauti paskui tėtį.
Iš Šakių rajono kilusi Kristina svetur gyvena jau dešimtmetį. Paskui savo vyrą, dirbantį kruizinių laivų versle, jai teko keliauti į Pietų Korėją, Vokietiją, Suomiją bei JAV. Pora susipažino Lietuvoje.
Dar prieš penkerius metus šeima, su tuomet pirmąja jų dukrele Nella, kuriai šiuo metu aštuoneri, gyveno Vokietijoje. Ten moteris ir sumeistravo dabar rekonstrukcijoms ruošiamą rankų darbo lėlių namą.
„Mergaitė pradėjo prašyti lėlių namelio ir taip po kelis kartus kasdien. Pradžioje galvojom, na, maža ką, gal kitą dieną nebenorės, bet ji atkakliai siekė, o kai net per miegus pradėjo prašyti, pradėjau ieškoti internete.
Plastikinius namelius atmečiau, ne prie širdies, o gražesni, įdomesni, mediniai buvo labai labai brangūs, 200 eurų ir daugiau. Su vyru pasitarėm ir, pamenu, sakau: „Žinai, galėčiau ir aš kažką panašaus padaryti.“
Nuvažiavom į statybinę parduotuvę, nes tuomet nuomojomės butą ir jokių įrankių, priemonių neturėjome, nusipirkom faneros lapų, įvairių pagaliukų, įrankių, net plaktukų neturėjau. Ir taip mes, dvi merginos, likom namie, užsiėmėm darbais.
Pjaustydavom dieną balkone, vakare svetainėje po truputį. Mane taip įtraukė darbas, pradėjau naktimis dirbti. Ir mergaitė labai dalyvavo, vinukus rankiojo, įrankius padavinėjo, – pasakoja mama.
– Vos spėjau sienas pastatyti, o ji jau lėlytes atsinešusi žaidžia. Per porą savaičių viską įrengėm. Paskui pastebėjau, kad kažkaip tamsu namelyje. Langeliai buvo, bet kai atsistodavo prie namelio žaisti, užsidengdavo dienos šviesa, ir tapdavo tamsu.
Tuomet sugalvojau, kad reikia apšvietimo, saugaus, be jungtukų į rozetę. Sukaišiojau lemputes, apšvietimas su baterijomis. Siuvau viską pati - užuolaidas, antklodes, sofos užtiesalą. Dariau baldus – naudojau storą kartoną, klijavau, komodos padarytos iš degtukų dėžučių, spintos irgi atsidaro. Pirktų baldelių tik keletas.“
Namelio aukštis siekia apie 1,20 m. Pastogėje įrengta palėpė papildomiems daiktams susidėti, čia galima sandėliuoti baldus.
Atidavė visą savo širdį
K.Tuhola paskaičiavo, jog lėlių namas atsiėjo nepigiai, tačiau žaislas įgijo visai kitokią vertę ir prasmę.
„Šiaip neskaičiuojant darbo, kiek išleidau medžiagoms, ko gero, susidarytų apie 200 eurų, bet neturėjau įrankių, tad ir juos teko pirkti. Tikiu, kas turi po remonto likučių, pigiau „prasisuktų“, padarytų viską.
Tas namelis mums kitokią vertę įgavo, tai pačios padarytas, mergaitei taip patiko... Kai kraustėmės iš Vokietijos atgal į Suomiją, tai buvo pats pirmas žaislas, kurį prašė supakuoti ir parsiųsti“, – šypteli mergaičių mama.
Anot jos, namelio gamyba reikalauja kruopštumo, atidumo ir kantrybės. Pati, pamena, susipjausčiusi pirštus, nusilaužiusi nagus.
„Kantrybės turėjau, bet ir noras buvo padaryti kuo greičiau, geriau, kad ji galėtų žaisti. Kai užbaigėm, valandų valandas prasėdėdavo, o dabar jau abi su sesute susėdusios šneka. Ir lėlių gimtadieniai švenčiami, ir gyvenimiškos situacijos vyksta.
Knygutes padariau iš žurnalų. Žiūriu vieną kartą - sėdi lėlytė ant klozeto ir knygą skaito. Sugalvojo... Mes gi nė vienas neskaitom tualete“, – juokiasi Kristina.
Į Suomiją lėlių namą parsiuntusi šeima vyro gimtinėje pagyveno porą metų ir išvyko į JAV. Bijodami, kad ilgos kelionės neatlaikys, žaislą paliko saugoti močiutei. Po trejų metų gyvenimo Majamyje šeima šią vasarą sugrįžo atgal į Suomiją jau keturiese. Šeimos gretas papildė dabar jau dvejų su puse metukų sesutė Milla.
Kai grįžom iš Majamio, kur dažnai maudydavomės baseinuose, dukra sako: „Ar negalėtum priestato pastatyti, įrengti baseiną ir garažą mašinytėm?“
„Jos vis dar žaidžia su nameliu. Tik mažoji vonios rankenėles nulaužė, nesuprato, kad vanduo nebėgs. Nors Milla maža, bet puikiai supranta, kad mažų detalių negalima dėti į burnytę. Labai gražiai žaidžia, o ir vyresnėlei įdomu, puikus užsiėmimas.
Namas puikiai tarnauja, bet dabar kai grįžom iš Majamio, kur dažnai maudydavomės baseinuose, dukra sako: „Ar negalėtum priestato pastatyti, įrengti baseiną ir garažą mašinytėm?“ Tad laukia rekonstrukcija“, – juokiasi naginga mama.
Namelyje apsigyveno ir nedideli gyvūnėliai, kitos figūrėlės. Kristina pamena, jog dar gyvenant Vokietijoje viename prekybos centrų buvo dalijamos miniatiūrinės prekės, tarsi atspindys to, kas parduodama prekybos centre, taip žaidimas pasipildė pieno buteliais ir kitomis smulkmenėlėmis, primenančiomis gyvenimą svetur ir užgimusį lėlių namą.
