„Visada patys darydavome kaukes ir karnavalinius kostiumus. Bet senos nusibodo, o man norėjosi, kad per Užgavėnes jos skirtųsi nuo tų, kurias vaikai dedasi per Heloviną. Apsidairiau aplink, pažiūrėjau, ko yra namuose, ir padarėme“, – apie idėjos gimimą papasakojo Dovilė.
Ji juokiasi, kad, nors pačiai kaukės gamyba atrodo lengvas ir paprastas procesas, papasakoti kitiems neišeina. „Dabar gailiuosi, kad neįamžinau šio proceso“, – neslepia.
Ekspromtu gimusios kaukės, kaip parodė laikas, yra ilgaamžės – šiemet Dovilės vaikai per Užgavėnes ir vėl jas dėsis, eidami per kaimynų namus ir mieste vykstančiose Užgavėnių šventėse.
„Kažkiek atnaujinau, pridėjau kailiuko, kitų medžiagų ir vėl galės eiti“, – pasakojo menininkė.
Kaukių pagrindas – popieriniai maišeliai, parduodami prekybos centruose. Iš jų išlankstomas kaukės pagrindas. Kadangi Dovilės darbas – kurti panašius dalykus (kaukes, kostiumus ir pan. atributus, dažniausiai naudojamus šventėse dirbančių animatorių), jai pats procesas atrodo lengvas: „Užlenki ten, kur reikia, prispaudi kitą vietą, nudažai, padekoruoji – ir turi kaukę.“
Nors kurdama kaukes ji sako leidusi sau improvizuoti, vis dėlto iš anksto buvo pasidomėjusi, kaip atrodo ir ką vaizduoja tradicinės Užgavėnių kaukės.
„Norėjau, kad jos būtų tradicinės, turėtų tokių elementų. Man svarbu, kad jos skirtųsi nuo Helovino kaukių. Visgi tai dvi skirtingos šventės“, – savo požiūrį dėstė moteris, pridūrusi, jog svarbu buvo ir tai, kad kaukės būtų ne tik dekoratyvinės, bet ir nešiojamos.
„Mano mažasis vaikas norėjo didesnės kaukės, todėl „akis“, t.y. vietą, per kurią užsidėjus galima matyti, padariau toje vietoje, kur kaukės nosis, – apie kaukių subtilybes pasakojo Dovilė. – Visos kaukės užsidedamos paprastai (buvo svarbu, kad tai padaryti galėtų pats vaikas) – tiesiog su virvele, kuri kaukę ir prilaiko.“
Dovilė sakė, kad Užgavėnes jų šeima mini kasmet. Ypatingų tradicijų namuose neturi, tačiau vaikai visuomet kartu su kaimynystėje gyvenančiais bendraamžiais aplanko ir pagąsdina kaimynus. O visa šeima pagal galimybes dalyvauja ir mieste ar bendruomenėje vykstančiose Užgavėnių šventėse.
„Mums tai svarbi šventė“, – sakė Dovilė, šiai progai spėjusi pagaminti ne tik kaukių, bet ir Bobutę bei Velniuką. Vėlgi – iš to, kas, pasak jos, „buvo po ranka“ namuose: kartono, įvairių medžiagų atraižų ir likučių.
„Kiek tik leidžia galimybės, visada stengiuos kurti tvariai. Dažnai galvoju apie daikto reikalingumą. Stengiuosi naudoti tai, ką turiu, ir taip mažinti vartojimą“, – sau svarbius darbo ir kūrybos principus pabrėžė Dovilė.