Vėžaičių (Klaipėdos r.) kultūros centre renginių organizatoriumi dirbantis 30-metis A.Rapalis savo gyvenimą dalija į kelias veiklas. Be tiesioginio darbo, jis domisi partizanų ir savo krašto istorija, dalyvauja kuršių rekonstrukcijos klubo „Pilsots“ veikloje, rengia įvairius teminius žygius ir, keliaudamas po savo kraštą, renka istorijas. Nemažai jų, jei nebus užrašytos, mirs. Taip, kaip miršta žmonės.
Dar Aurimas keliauja po mokyklas ir vaikams pasakoja istorijas. Tas, kurias surado pats. Nes istorijos vadovėliuose, sako jis, jų nėra daug.
Rugpjūčio 23 ir 24 d. Žemaitijoje vyks Laisvės kovų atminimo renginiai su pėsčiųjų žygiu partizanų takais po „Septynioliktąją respubliką“, miško brolių bičiulių sueiga, amžininkų prisiminimais, dainomis prie laužo, archeologiniais žvalgymais Montvidinės miške, o trijų dienų renginius vainikuos Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ koncertinė programa „Broliai“.
– Aurimai, kaip pats susidomėjote partizanų istorija?
– Viskas prasidėjo nuo senelio pasakojimų. Būdavo, atvažiuoju pas senelius ir iš karto einu jo klausinėti. Tada, kai jis išpasakojo visas savo istorijas, kai sugėriau visus jo pasakojimus, ėmiau ieškoti kitų žmonių prisiminimų. Pagal išgirstas pavardes, detales.
– Savo krašte?
– Taip, eidavau į kaimus, klausinėdavau. Yra gyvų ryšininkų, su kuriais susipažinau eidamas per kaimus, rinkdamas kraštotyros medžiagą. Labai įdomių žmonių yra, kurie gal ir būtų nusinešę į kapus savo visą informaciją.
Pavyzdžiui, yra tokia Domicėlė, kuri gyvena Pučkorių kaime, o iki jos namų veda kelias per Montvidinės mišką. Jai – daugiau kaip 90 metų ir ji viena pati tame miške gyvena. Pirmą kartą ją aplankėme prieš kokius ketverius metus. Ji išlindo iš namų, iš karto išsigando, kai atėjo tokie du iš miško.
Pradėjome kalbėtis apie partizanus, su jų vardais, slapyvardžiais. Ir tada ji pamatė, kad čia – sava chebra. Atsivėrė, papasakojo, kad jos brolis žuvęs miške. Ji tokia pusiau laukinė ten gyvena. Labai stipri moteris.
Manau, kad ją kažkas iš giminių aplanko, atveža maisto. Ši vieta – jos tėviškė, iš kurios kadaise ją išvarė okupantai. Paskui ji pasitraukė į mišką, vėliau daug metų kalėjo. Labai įdomus žmogus, daug iškentėjusi.
Arba Barstyčių kaime gyvena buvęs partizanų ryšininkas, kurio slapyvardis buvo Žirnis.
Kai susipažįstu su tokiais žmonėmis, ne vienas jų tampa bičiuliais. Rozalija iš Plungės, partizano sesuo, mane su gimtadieniu pasveikina, paskambinusi laidiniu telefonu. Niekas man juo neskambina.
– Kalbant apie partizanus, pastaraisiais metais jų gyvenimai, likimai, istorijos visuomenėje tapdavo gana aštrių diskusijų objektais.
– Reikia platesnio suvokimo. Jie buvo visokie: mylėję, kentėję, besidžiaugę, kovoję, prisidirbę. Buvo ir tokių, kuriems pavažiuodavo stogas, net susirgdavo šizofrenija. Tai buvo sunkūs laikai.
Žmonės sako: atėmė kažką, grubiau paprašė maisto arba kažką nušovė kaime.
Bet kai mes darome žygius, jie nėra kažkoks pagarbinimas. Jie tam, kad mes pradėtume, išmoktume kalbėtis, išgirstume istoriją.
– Pats renkate istorinę medžiagą, kalbinate partizanų artimuosius, ryšininkus. Kur dedate tą medžiagą?
– Kol kas ji diktofone. Ateityje, galvoju, gal reikės paskleisti žinią plačiau, nes nėra daug šios literatūros.
Vieną kartą, dar kai buvau 12 klasėje, su draugu salantiškiu ėjome aplink Salantus, priėjome tokį Žvainių durpyną. Ten palaidota apie 30–40 partizanų. Man niekas to nesakė mokykloje, manęs niekas nenuvedė į tą vietą.
Partizanai juk irgi linksmai leisdavo laiką.
– Ar yra daug žmonių, kurie tuo domisi?
– Kažkiek yra. Mes nedarome komercinių žygių, kaip kiti daro, paima pinigų. Dar ir vakaronę žygeiviams padarome. Pavyzdžiui, turime tradicinį žygį per Vėlines, kai einame partizanų takais, aplankome įvairias partizanų žūties, palaidojimo vietas. Paskui padarome šokius, vakaronę iki kokios šeštos ryto.
Partizanai juk irgi linksmai leisdavo laiką. Pavyzdžiui, 1947 m. vasarą viename Notėnų kaime Skuodo rajone jie atėjo į kaimo bažnyčią, į atlaidus. Pasimeldė ir paskui padarė šokius. Drąsus būrys buvo. Partizanai irgi mylėjo ir linksminosi.
Daug velnių yra prikrėtę partizanai, nes jie buvo jauni. Buvę labai karingi, buvę negailestingi, bet buvę ir atlaidūs. Jie buvo vyresniųjų brolių jaunieji broliai. Vyresnieji broliai jau žuvę, jų tėvai ištremti ir jie neturėjo vilties ir noro būti gailestingi.
Kiek daug vietų pas mus neįamžinta. Kai ką jau įamžinom, dar eilė laukia. Man svarbu, kad tai būtų įamžinta. Buvo daug gerų vyrų, kurie to verti.
– Jūsų manymu, kas yra tas įamžinimas? Ir dėl to visuomenėje kyla diskusijų.
– Aš manau, kad gyvoji atmintis, reginiai, pasakojimai, kurie įtraukia, koncertai.
Mes atkuriame partizanų uniformas, tai irgi atmintis. Ir, kai ateina uniformuotas jaunuolis, kuris pasakoja apie laisvės kovas, tai ypač įdomu vaikams.
– Susitikimai su mokiniais yra taip pat viena jūsų veiklų?
– Taip, ir noriu apvažiuoti kuo daugiau savo krašto mokyklų. Kai tokį susitikimą dariau Klaipėdoje, Vydūno gimnazijoje, pirmokams, kai jie klausėsi, man pačiam buvo faina. Mes padiskutavome apie tamsiąsias žmogaus puses, kad žmogus gali ir paslysti, ir sužvėrėti.
Gyvosios istorijos perdavimas – iš lūpų į lūpas – svarbu. Man ši istorija įdomi iki pat pašaknų. Aš vaikų klausiu: vaikai, o kaip jūs tokiose situacijose elgtumėtės?
– Kokiose?
– Aš jiems pasakoju ir baisių dalykų apie partizanus. Čia labai slidi tema ir sunki, tokia ji bus visą gyvenimą.
Bet pats žmogaus pasiryžimas išeiti kovoti jau yra sunkus, daugiau šansų paslysti, nei sėdint ir geriant kavą namie.
Prie šventoriaus vartų stovėjo du stribai. Jis priėjo ir juos nušovė.
Žemaičių apygardos vadas Montvydas maždaug 1949 m. savo pogrindiniame laikraštyje vietos gyventojams rašė: kodėl jūs čia moralizuojate, ateikite ir parodykite, kaip mums kovoti. Lengva yra smerkti ir teisti sėdint namie.
Arba dar viena. Kartą partizanas sugalvojo nueiti į bažnyčią. Persirengė moteriškais drabužiais. Prie šventoriaus vartų stovėjo du stribai. Jis priėjo ir juos nušovė. Prie bažnyčios sujudimas, nes nušauti du stribai. Visi vyrai, išeinantys iš bažnyčios, buvo tikrinami, o moterys praleidžiamos. Taip jis, persirengęs moterimi, ir išėjo.
Vienam partizanui, kuris gyveno bunkeryje, maisto atnešdavo vietinis. Tačiau jį ištrėmė, todėl niekas maisto neatnešdavo. Jis pats nesugebėjo to sunkaus bunkerio atkelti. Jis buvo rastas miręs badu, o šalia gulėjo iš bado bandytos kramtyti gumos gabalas.
Lengva dabar viską vertinti, bet kai partizano motinai atėję stribai nupjauna krūtis gyvai ir nužudo, ir tada partizanas nušauna tų stribų tėvus. Vyksta kraujo kerštas. Kaip tai vertinti? Kaip tokiose situacijose pasielgtume mes patys?
Tokių istorijų daug. Žmonių likimai persipina, todėl aš vaikams pasakoju ir gerąsias, ir blogąsias istorijas.
– Aurimai, klausantis jūsų taip akivaizdu: iki pat šaknų mylite savo kraštą.
– Čia miškai, čia istorijos, piliakalniai, legendos. Gali rodyti piliakalnį, kuris yra paprasta kalva, bet kai pasakoji istoriją – tada kitaip viskas atrodo.
Aš myliu Lietuvą. Visų pirma, esu kuršis, paskui žemaitis ir paskui lietuvis. Čia yra kuršių kraštas, mes užsiimame kuršių rekonstrukcija. Mes, kretingiškiai, esame iš kuršių palikimo.
Su kuršių rekonstrukcijos klubu „Pilsots“ atkuriame jų gyvenseną, buitį, karybos elementus, kostiumus, dalyvaujame šventėse ir skleidžiame informaciją. Kuršiai buvo viena turtingiausių baltų genčių, palikusi daug materialaus palikimo: juvelyrika, ginklai ir kita. Bendraujame su rekonstruktorių klubais iš Lenkijos, kitų šalių.
Visų pirma esu kuršis, paskui žemaitis ir paskui lietuvis.
– Berods, pernai, kai teko lankytis jūsų žygyje, bene stipriausią įspūdį paliko būtent šis klubas: jūsų apranga, tai, kaip jūs atrodote.
– Tai labai įtaigi ir vizuali priemonė. Ir vaikams. Kai tu gali paliesti kalaviją, kurio vertė – 5000 eurų ir kuris yra atkurtas, o tikrasis guli Nacionaliniame muziejuje Vilniuje.
Įdomu vaikams. Taip ir turi būti pasakojama istorija. Noriu įtraukti mokyklas, padaryti kilnojamą parodą, turiu patirties ir iš „Misija Sibiras 2017“, kur pačiam teko dalyvauti.
Kalbant apie partizanus, juk buvo visko. Jie kovojo už Lietuvos laisvę. Tose kovose buvo žygdarbių, bet buvo, kad jie susimovė. Visi mes žmonės, ir visi susimaunam.
Yra dar daug neįamžintų atminimų, nežinomų istorijų, nežinomos vietos, kuriose palaidoti partizanai. Man atrodo svarbu, kad istorija liktų, kad ji nebūtų užmiršta, kad ją rastume.
