Net ir nedidelių „gabaritų“ keturkojis turi būti adekvatus ir socializuotas visuomenėje.
Kėlimas ant rankų – grėsmės patvirtinimas
„Mes labai mėgstame padidinti šuniukų baimes. Jeigu šuo kažko bijo, ir mes jį keliame ant rankų, vadinasi, patvirtiname jo įtarimą, kad bijoti reikia. Visai kaip laukinėje gamtoje, kurioje patelės nasruose pernešinėja savo šuniukus pro pavojingą vietą, – pasakoja Lietuvos kinologų draugijos darbinių šunų teisėjų ir dresuotojų kolegijos narė, „FCI obedience“ (paklusnumo) sporto instruktorė Ž.Penkauskienė. – Šuo, kad ir mažas, vis tiek yra šuo. Jam nebūdinga nuolat būti ant šeimininko rankų, jam reikia savo erdvės.
O rankos juk – savotiška grandinė: šuo negali atsitraukti, negali parodyti savo kūno kalbos, apskritai neturi pasirinkimo toje padėtyje.
Aišku, nekalbu apie tas situacijas, kai šuniuką keliam į glėbį žaisdami su juo.“
Visraktis – teisinga socializacija
Pasak 15min pašnekovės, profesinėje veikloje jai neretai tenka sulaukti augintinių šeimininkų, kurie ieško būdų įveikti vieną ar kitą keturkojo baimę.
Šuo, kad ir mažas, vis tiek yra šuo. Jam nebūdinga nuolat būti ant šeimininko rankų, jam reikia savo erdvės.
O baiminasi geriausi žmogaus draugai daug ko – pradedant kitais keturkojais ir žmonėmis, baigiant automobiliais ar fejerverkais.
„Tęsiant augintinio kėlimo ant rankų temą, reikėtų žinoti, kad, sutikus kitą pro šalį su šeimininku einantį šunį, savajam tuo metu turite parodyti, jog situaciją sprendžiate jūs, todėl prireikus – apsaugosite.
O pradėti visą procesą reikėtų nuo teisingos socializacijos. Tai – šuns įvedimas į svetimą aplinką ir mokinimas tarp dirgiklių elgtis palankiai mums.
Vadinasi, šuo nebėga žaisti su kitais šuniukais arba priešingai, paniškai jų nebijo – tai būtų du kraštutinumai. Svetimoje aplinkoje jis turi ramintis su kąsniu maisto, žaidimu su šeimininku, dėmesio nukreipimu ir kitais būdais“, – pabrėžia Ž.Penkauskienė.
Plačiausiai socializacijos langas atvertas iki 18 savaičių amžiaus
Kinologės ir „DogPunk“ šunų mokyklos įkūrėjos teigimu, baimės pas keturkojus atsiranda dvejopai. Kai kurios būna įgimtos, kitos – įgyjamos. Jeigu pastarųjų atsikratyti nesudėtinga, įgimtų baimių šlifavimas gali užtrukti ilgiau.
„Šuo gali bijoti netgi didelio šiukšliavežio su garsais, greitai judančių objektų, pvz., žmonių, važiuojančių dviračiais. Esu sutikusi šuniuką, kuris dienos metu bijojo dangaus. Baimes šunys dažnai genetiškai paveldi iš tėvų.
Esu sutikusi šuniuką, kuris dienos metu bijojo dangaus. Baimes šunys dažnai genetiškai paveldi iš tėvų.
Jeigu šuniuko tėvai bijojo fejerverkų, iš vaikų vados keli arba kai kurie bijos labai stipriai, kai kurie – mažiau ir t. t., – pastebi „DogPunk“ šunų mokyklos įkūrėja. – Bet kuriuo atveju šeimininkai turi žinoti, kad iki aštuoniolikos savaičių amžiaus, kol skaitoma keturkojo vaikystė, socializacijos langas atidarytas plačiausiai.
Šiame amžiuje šuo mokosi greitai, ir galima nuveikti labai daug. Vėlesniame amžiuje procesai vyksta sunkiau.“
Baimes paveldėję iš mamos
Anot Ž.Penkauskienės, dažniausiai daugiausia baimių turėti gali iš benamių gyvūnų prieglaudos į mūsų namus atvykstantys keturkojai:
„Kad baimių turėtų šunys iš veislynų – retas atvejis. Žinome labai gerai, kokia veislinio šuns genetika, kokie buvo protėviai. Klaidų, aišku, netgi gamtoje pasitaiko, bet labai mažas procentas. Jeigu šuniuko mama ir tėtis buvo normalūs, tas procentas gali būti vienas šuniukas iš tūkstančio.
Tuo tarpu beglobius gyvūnus bijoti juos supančios aplinkos išmoko mama. Sakykime, kad ji gyveno kažkokiame urve, kuriame šuniukus ir atsivedė. Ji kasdien išeina ieškoti maisto palikdama mažylius urve. Šie stengiasi ištrūkti, išeiti pažinti pasaulio, o mama sugrįžusi gina juos atgal.
Tokiu auklėjimu, per savo pieną ir elgesį ji perduoda žinią, kad aplinkos reikia bijoti. Tad jeigu nusprendėte priglausti likimo nuskriaustą keturkojį, rekomenduojama kuo greičiau pradėti darbą su dresuotojais, formuojant augintinio charakterį, parodant, kad žmonės nėra baisūs.“
Apgaulingas augintinio drovumas
O žmones, anot kinologės, keturkojams – tiek veisliniams, tiek mišrūnų šuniukams – reikėtų matyti kuo dažniau ir labai įvairius: su akiniais, su barzda, su lietsargiais, apsigobusius kapišonais, šiuo metu – ir kaukėmis, kad ateityje šuniui būtų kuo mažiau „siurprizų“.
„Kai priglaudžiame prieš tai nemylėtą, likimo nuskriaustą gyvūną, apsiprasti mūsų namuose jis turėtų daugiausia per metus laiko. Sakykime, kad nuo mėnesio iki metų laiko pasirodo visi „tarakonai“.
Sakykime, kad nuo mėnesio iki metų laiko pasirodo visi „tarakonai“.
Laiko apsiprasti reikia ir iš veislyno parvežtam gyvūnui. Pastarojo drovumą ir atsargumą žmonės dažnai painioja su baime kitiems gyvūnams arba žmonėms. Pradžioje keturkojis gali būti nedrąsus, neskubėti pasitikėti jumis. Pasitaiko, kad susitinkame su žmogumi, ir jis sako: „Mano šuo bijo“, tačiau aš matau, kad nebijo.
Tiesiog nežino, kaip prieiti, nežino, ar kitas šuo jam kelia grėsmę, todėl tuo momentu remiasi šeimininko reakcija: ar jis išsigąs, ar įtemps pavadėlį, ar sustresuos ir išskirs adrenaliną, kurį šuo puikiai užuodžia“, – pasakoja Ž.Penkauskienė.
Kinologės teigimu, yra ir kategorija veislinių šunų, kurie buvo išvesti ir daug kartų nemylėti – pavyzdžiui, gyveno voljeruose, jų tėvai ir protėviai praktiškai nesulaukdavo žmogaus dėmesio.
Su šiais dirbti įvedant į pasaulį reikia panašiai kaip ir su beglobiais:
„Todėl labai geras sprendimas, kurį, beje, priima vis daugiau Lietuvos žmonių – specialisto konsultacija prieš įsigyjant būsimąjį šeimos narį. Išsigryninimas to, kokios veislės gyvūnas žmogui tinka geriausiai.“
Fejerverkams pokšint – skaniukai, Mocartas ir aromaterapija
Tiesa, nors didžioji dalis keturkojų baimių ir charakterio ydų yra įveikiama, vis tik vienas dirgiklis praktiškai nenugalimas.
Tai – naujųjų metų naktį ar savaitgaliais dailiai padebesius dažantys fejerverkai – ne tokia smagi atrakcija keturkojams kaip kad jų šeimininkams.
Dažnas yra pastebėjęs, kad, lauke vykstant šviesų šou, gyvūnai puola į paniką, blaškosi ir neranda sau vietos.
„Šuns baimė fejerverkams dažnai yra iš tėvų stipriai paveldėtas dalykas. Mano patarimas toks: fejerverkų piko metu per naujuosius ar vasaros savaitgalių vidurnakčiais laikyti bijantį fejerverkų gyvūną kuo ramesnėje vietoje.
Pavyzdžiui, uždaryti vonioje, duoti papildų, raminančių šuniuką, paleisti jam Mocarto muzikos ir naudoti aromaterapiją
Pavyzdžiui, uždaryti vonioje, duoti papildų, raminančių šuniuką, paleisti jam Mocarto muzikos ir naudoti aromaterapiją“, – vardija Ž.Penkauskienė.
Leisti miegoti tiek, kiek nori
Pasak 15min pašnekovės, šunys ne tik labai gerai užuodžia, bet ir girdi daug geriau negu žmogus. Į tai atsižvelgdami šeimininkai turėtų būti itin supratingi jautriu augintinio vaikystės, tuo pačiu – ir formavimosi – periodu.
„Svarbus momentas: po aštuoniolikos vaikystės savaičių prasideda šuniuko paauglystė. O iki paauglystės keturkojis turi miegoti tiek, kiek jam reikia.
Pasitaiko, kad, namuose gyvenant vaikams, o kartais tai daro ir patys šeimininkai, gyvūnas yra žadinamas. Keliamas, čiupinėjamas, glostomas, bučiuojamas.
Tai stipriai gadina augintinio psichiką. Jeigu laikas į lauką, galite ramiai prieiti ir barškinti skanėstais ar pavadėliu, kol atsibus pats. Turiu omeny, nereikia vaikščioti ant pirštukų, galite bildėti ir triukšmauti šalia, bet kelti iš miego gyvūno nereikėtų“, – pataria kinologė.
Garsiai loja – vadinasi, nekanda?
O kokių šunų bijoti derėtų žmonėms? Ar tiesa, kad tie, kurie garsiai loja, realybėje nekanda?
„Ši taisyklė šunims neveikia. Yra temperamentas, yra šunys rėksniai, kurie rėkauja. Lojimas irgi skirtingas – loti šuo gali ir iš baimės, ir iš džiaugsmo, ir dėl piktų ketinimų.
Lojimu jis kalbasi, dainuoja, džiaugiasi. Aš, asmeniškai, labiausiai bijočiau šuns, kuris neloja, neskleidžia absoliučiai jokių garsų, tik kūno kalbos mikrosignalus, kad tuoj įkąs“, – pastebi „DogPunk“ šunų mokyklos įkūrėja Ž.Penkauskienė.
