Sulaukė netikėto pasiūlymo tapti teisėja
Iki 2009 metų Augustina su futbolu neturėjo nieko bendro – tik vieną dieną su geriausia drauge atostogaudamos Palangoje ir turėdamos laisvo laiko, jos nusprendė užsukti į vykstantį turnyrą pažiūrėti futbolo rungtynių. Vėliau ten apsilankiusios dar kelis kartus, merginos netikėtai sulaukė pasiūlymo tapti teisėjomis.
„Kažkiek žinojome apie futbolą, bet pačios nežaidėme ir niekada neturėjome tokių ketinimų. Vis dėlto vieną kartą per rungtynes prie mūsų priėjo inspektorius ir pasiūlė išbandyti save teisėjavime. Taip pradėjau draugystę su futbolu – metus teisėjavau, o mano geriausia draugė liko šiame darbe ir net gavo FIFA licenciją“, – sako A.Šalkauskaitė.
Augustina pripažįsta, kad toks pasiūlymas buvo netikėtas, tačiau kartu nemenkai sudominęs. Tam, jog merginos suprastų futbolo taisykles, jos buvo apmokytos ir taip tuomet dar paaugle buvusi A.Šalkauskaitė tapo teisėja.
„Tuo metu aš dar nelabai supratau, kur einu ir ką ruošiuosi daryti. Iš pradžių buvo tikrai baisu, – pripažįsta Augustina. – Kad geriau perprastume taisykles, mums pasiūlė nueiti į futbolo treniruotes ir taip mes atsidūrėme Vilniaus „MFA Žalgiryje-MRU“. Pradėjome treniruotis ir aš iki šios dienos ten žaidžiu.“
Metus pateisėjavusi, Augustina suprato, kad jai labiau patinka žaisti pačiai, todėl nusprendė savo jėgas išbandyti kaip futbolininkė. Ją sužavėjo žaidimo technika, komandiškumas, o kiekvienas futbolo elementas merginai buvo itin įdomus.
„Pradėti žaisti tokiame amžiuje yra gana vėlu, tačiau tai yra moterų futbolas – jeigu turi gabumų, noro dirbti, tobulėti, tikrai gali siekti aukštumų“, – tikina A.Šalkauskaitė.
Jeigu turi gabumų, noro dirbti, tobulėti, tikrai gali siekti aukštumų.
Kurį laiką Augustina ne tik buvo įsitraukusi į futbolą, bet ir lankė baleto mokyklą. Vis dėlto po kurio laiko ji suprato, kad pirmoji sporto šaka jai yra kur kas arčiau širdies, todėl baletą netrukus metė.
„Daug metų lankiau įvairius šokius, tarp jų ir baleto mokyklą. Kai susipažinau su futbolu, teko viską derinti – po mokyklos eidavau į baletą, o po pamokos iš karto persirengdavau futbolo apranga ir bėgdavau į treniruotę. Balete merginos į tai žiūrėjo labai keistai, nes joms atrodė visiškai nesuderinami dalykai, – šypsosi A.Šalkauskaitė. – Tačiau lankstumas man tikrai padėjo futbolo treniruotėse.“
Išgirdę apie netikėtą Augustinos gyvenimo posūkį, tėvai nuo pat pradžių merginą palaikė, nors iš pradžių galvojo, jog futbolas bus tik laikina popamokinė veikla. O štai draugai sureagavo ne taip entuziastingai ir kurį laiką į jos pasirinkimą žiūrėjo kreivai.
„Aplinkiniai klausė, ką čia sugalvojau, kaip atrodys mergina futbole, – prisimena A.Šalkauskaitė. – Tačiau tai buvo 2009 metai, sąlygos nuo dabartinių skiriasi kaip diena ir naktis.
Pradėjus lankyti futbolą, mes treniravomės stadione miškelyje, kuris buvo apgriuvęs, su smėlio danga, ten sportavo 20 berniukų, kurie su mumis nelabai norėdavo dalintis kamuoliu vien dėl to, kad mes mergaitės. Buvo tikrai sunku.“
Futbolininkės karjerą derina su vaikų treniravimu
Augustina nuo pat karjeros pradžios treniruojasi Vilniuje ir tikina, kad ginti gimtojo miesto komandą yra garbė. Nors nuo pat paauglystės ji treniruotėms skyrė daug dėmesio ir pastangų, A.Šalkauskaitė ilgainiui suprato, jog didelių tikslų įgyvendinti nepavyks.
„Kadangi į futbolą atėjau vėlesniame amžiuje, minčių siekti karjeros užsienyje neturėjau. Visada norėjau likti savo miesto komandoje. Suvokiau, kad man yra užtektinai metų, nesu Cristiano Ronaldo, neturiu tiek talento ir nebuvo pakankamai laiko jo išlavinti, – pripažįsta Augustina. – Vis dėlto treniruotis reikėjo tikrai daug. Prisimenu, sportuodavome kone kasdien, o būdavo savaičių, kai treniruotės būdavo rengiamos dukart per dieną.“
2016 metais, gyvendama Turkijoje bei atlikdama praktiką vyrų futbolo komandoje, Augustina savo jėgas išbandė ir vaikų akademijoje, kur pirmą kartą pagalvojo, kad norėtų būti trenere. Grįžusi į Lietuvą, netrukus A.Šalkauskaitė sulaukė pasiūlymo prisijungti prie Vilniaus futbolo mokyklos „Fortūna“ ir treniruoti berniukų komandą.
„Praktika nebuvo surišta su treniravimu, tačiau mano vadovas buvo treneris – jis mane vis nusiųsdavo pasižiūrėti treniruočių, įvertinti kitų akademijos trenerių darbo. Aš stebėjau, nagrinėjau ir man buvo labai įdomu. Pamažu pradėjau dėliotis mintis galvoje, jas styguoti ir supratau, jog tokį darbą norėčiau pabandyti ir aš“, – pasakoja Augustina.
Mergina pripažįsta, kad pirmose treniruotėse kaip trenerė jautėsi kiek nedrąsiai, tačiau pati nuo pat pradžių stengėsi būti griežta specialiste, siekiančia kiekvieną vaiką išmokyti žaisti. Ji neslepia, jog norint užauginti futbolininką, reikia įdėti itin daug darbo, o dėl to kone kiekvienas treneris atiduoda visą save.
„Su vyresniais futbolininkais turbūt būtų paprasčiau susitvarkyti, tačiau jauna berniukų komanda, kai prie tavęs pripranta, irgi klauso. Žinoma, būna, kad per daug atsipalaiduoja, tada duodi padaryti atsispaudimų, apibėgti kelis ratus, – šypsosi Augustina. – Kadangi jie nuo mažens su manimi treniruojasi, manau, jiems neįdomu, ar prieš juos stovi treneris vyras, ar moteris. Jie gali mokytis žaisti, tobulėti ir tikrai nesvarbu, kokios lyties asmuo jiems tai padeda daryti.“
Kadangi jie nuo mažens su manimi treniruojasi, manau, jiems neįdomu, ar prieš juos stovi treneris vyras, ar moteris.
Augustina stengiasi, kad kiekvienas vaikas iš treniruotės išsineštų ką nors naujo – į tai įeina net gera nuotaika. Tam, jog taip atsitiktų, A.Šalkauskaitė atsakingai kontroliuoja savo komandą ir kartais dėl to tenka pakelti balsą, tačiau, kaip pati tikina, tikrai prie kiekvieno nestovi su bizūnu.
„Stengiuosi palaikyti tvarką, discipliną. Tai yra gerai vaikų auklėjimui – mes mokome, kad jeigu klausomasi, galima kažką pasiekti, – aiškina Augustina. – Mane žavi patiriamos geros emocijos, aš matau, kaip vaikai tobulėja. Smagu, kai įdedi daug darbo, o vaikuose atsispindi rezultatas.“
Susiduria su stereotipais, kad futbolas yra vyriškas sportas
Palyginti su tuo, kokias treniravimosi sąlygas Augustina rado į futbolą atėjusi prieš 12 metų, jos yra kardinaliai pasikeitusios. Anot moters, atsirado daugiau lygų, skirstomų pagal amžiaus kategoriją, taip pat pasikeitė stadionai bei pats treniravimas.
„Iš pradžių net treneriai į mus keistai žiūrėjo, turbūt galvojo, kad šiaip atėjome pasportuoti. Vis dėlto patekus į „MFA Žalgirį-MRU“, visi specialistai buvo labai užsivedę, norėjo kelti mūsų lygį, vesti komandą į priekį“, – sako A.Šalkauskaitė.
Nors Augustina futbole sukasi jau keliolika metų, ji vis dar susiduria su stereotipais dėl moterų veiklos šiame sporte. Anot A.Šalkauskaitės, dar yra žmonių, galvojančių, jog futbolas yra tik vyriškas sportas.
„Būna galvojančių, kad jeigu mergina nešioja aukštakulnius, pasidažo, yra daili, ji negali žaisti futbolo. Aš manau, jog tai nesusiję, nes bet kuri gali žaisti, jeigu tik turi noro, – tvirtina Augustina. – Be to, tikrai futbole nėra tik vyrai, o su laiku merginų turėtų daugėti. Gal vieną dieną moterų futbolo rinktinė net perspjaus vyrus ir geriau pasirodys. Merginos yra labai atkaklios ir treneris mums visada sakydavo, jog esame ištvermingesnės už vyrus.“
Į girdimus stereotipus A.Šalkauskaitė nereaguoja ir sako neskirstanti sporto į vyrišką ar moterišką. Jos teigimu, sporte viskas priklauso nuo žmogaus noro bei atsidavimo.
„Buvo žmonių, kurie bandė mane atkalbėti nuo futbolo, sakė, kad merginai tokia veikla yra nerimta, galėčiau užsiimti šokiais, dainavimu, daile ar jodinėjimu. Klausė, kaip aš čia kojas daužysiu, grubiai žaisiu... Bet šiame sporte yra daug azarto ir man tai labai patinka“, – džiaugiasi Augustina.
Buvo žmonių, kurie bandė mane atkalbėti nuo futbolo, sakė, kad merginai tokia veikla yra nerimta.
Nors, anot Augustinos, moterų futbolas tobulėja ir siekia europinio lygio, jis Lietuvoje vis dar nesulaukia tiek dėmesio, kiek vyrų futbolas. Todėl A.Šalkauskaitė neslepia, kad esama situacija ją šiek tiek liūdina.
„Moterų futbolas sulaukia mažiau dėmesio iš žiūrovų, turbūt kai kurie ne iki galo tuo pasidomi, galvoja, jog neįdomu žiūrėti, kaip moterys spardo kamuolį, yra įsitikinę, kad jos pralaimės. O merginos tikrai moka taktiškai, techniškai žaisti, rungtynėse būna intrigos, emocijų“, – sako Augustina.
Moterų futbolas ne tik gauna mažiau dėmesio nei vyrų, bet ir yra krepšinio šešėlyje, kuris Lietuvoje sulaukia daugiausia susidomėjimo. Augustina pasakoja, kad ir pati iš aplinkinių ne kartą išgirdo klausimų, ar nežaidžia krepšinio.
„Aš esu 1,80 m ūgio, ir net močiutė man visada sakydavo, kad reikėjo eiti į krepšinį, nes ten dailus, populiarus žaidimas. Kai mane kas nors pamato ir pasakau jiems, kad sportuoju, iš karto galvoja, jog tai yra krepšinis“, – teigia A.Šalkauskaitė.
Augustina neslepia, kad pragyventi vien būnant futbolininke Lietuvoje būtų sudėtinga, todėl ji sportuoja pati ir dar treniruoja vaikus. Vis dėlto, jos manymu, situacija pinigų atžvilgiu turėtų gerėti.
A.Šalkauskaitė ne tik turi daug veiklos futbolo srityje, bet ir studijuoja bei mokosi korėjiečių kalbos. Beveik kiekviena Augustinos diena yra detaliai suplanuota, o darbų nestinga net savaitgaliais.
„Nuo ryto iki vakaro viskas sustyguota, o savaitgaliais būna rungtynės, todėl dažnai lieku be poilsio dienų. Bet komandoje visos esame pasišventusios, laukiame kiekvienų rungtynių“, – tikina A.Šalkauskaitė.
Šiuo metu Augustina savo treniruotėms skiria mažiau dėmesio nei vaikų treniravimui ir sako, kad futbolą žaidžia dėl savęs bei laiko tai hobiu.
„Man patinka žaisti, būti komandos dalimi, aš ten gerai jaučiuosi, tačiau dabar daugiau vilčių dedu į treniravimą – baigiau UEFA kursus, įgijau UEFA B licenciją. Man įdomu ir turiu noro tame tobulėti, – sako A.Šalkauskaitė. – Be to, stengiuosi rasti laiko sau, mėgstu mokytis kalbų, kaip tik šiuo metu mokausi jau penktąją.“
Man patinka žaisti, būti komandos dalimi, aš ten gerai jaučiuosi, tačiau dabar daugiau vilčių dedu į treniravimą.
Augustina turi planų ir svajonių ateičiai – ji viliasi, jog kada nors turės galimybę išbandyti savo jėgas treniruojant užsienyje, o ir Lietuvoje norėtų tobulintis trenerės darbe. Itin mylėdama futbolą, A.Šalkauskaitė ragina kitas merginas nebijoti ateiti išbandyti savo jėgas ir nekreipti dėmesio į vis dar sklandančius stereotipus.
„Jeigu yra noras, reikia nieko nebijoti. Pastebiu, jog vis dažniau aplinkiniai palankiai reaguoja į stereotipus laužiančias merginas, su nuostaba žiūri, kad jos žaidžia futbolą, – pataria Augustina. – Kaip ir kiekviename sporte, čia reikia įdėti darbo, kad kažkas pavyktų, o paskui ir pačiai pasidaro smagu žaisti.“
