Tėvų verslas paauglystėje Beno nedomino
Nors vaikystę Benas praleido žaisdamas su batais, ketinimų ateityje padėti tėvams versle jis niekada neturėjo. Kaip pats sako, tėvų veikla jo ilgą laiką visai nedomino.
„Vaikystėje turėjau dėžę, kurioje buvo sudėti blogi batai ir su jais galėdavau žaisti, o kitoje dėžėje laikyti geri batai. Vieną kartą šiek tiek per daug įsijaučiau ir sugadinau kelias poras gerų batų. Gavau velnių, kadangi mano tėtis buvo griežtas dauguma klausimų“, – su šypsena vaikystės išdaigas prisimena B.Maslauskas.
Beno tėtis visada turėjo svajonę, kad užaugęs sūnus padėtų darbuotis versle, tačiau niekada nespaudė jo rinktis šio kelio. Tad B.Maslauskas paauglystę praleido žaisdamas krepšinį ir tik vėliau, sulaukęs pilnametystės, pamažu susidomėjo batais.
„Tėvai padėjo man išvažiuoti į Ameriką, kurioje turėjau žaisti krepšinį ir mokytis. Dėl dokumentų problemų nepavyko ten įstoti į universitetą, likau metams Lietuvoje ir viskas apsivertė aukštyn kojomis. Tuo metu buvau traumuotas, negalėjau sportuoti, todėl, neturėdamas ką veikti, nusprendžiau padėti tėvams: atidarėme ofisą Kaune, kuriame tada ir gyvenau, sutvarkiau feisbuko puslapį, priiminėjau batus. Tačiau vis dar neturėjau minčių, kad reikėtų rimčiau įsitraukti į verslą. Po metų įstojau į universitetą Lietuvoje ir mintys apie batus dingo“, – pasakoja Benas.
Studijuodamas B.Maslauskas dirbo kelis darbus, susijusius su pardavimais, o netrukus netikėtai suvokė, kokį išskirtinį verslą jo šeima turi. Sušlubavus tėčio sveikatai, jis nusprendė padėti versle su pardavimais, o daugiau įsitraukus į darbus, Beną labiausiai sužavėjo gamybos procesas.
„Kasdien laisvu laiku pradėjau vaikščioti pas tėtį į dirbtuves, mokiausi gaminti batus, susipažinau, kaip viskas daroma. Nebuvo taip, kad atėjau ir pasakiau, jog nuo šiol vadovausiu, sėdėsiu prie kompiuterio ir perimsiu verslą“, – prisimena B.Maslauskas.
Seni batsiuviai yra labai savimi pasitikintys žmonės – jiems tikrai neateis ir nevadovaus 20-metis, kuris nė karto gyvenime nėra užtraukęs bato
Benas pripažįsta, kad batų amatas yra sudėtingas, tačiau turėjo jį perprasti, kadangi suprato, jog nemokėdamas gaminti batų, nesulauks pagarbos iš klientų.
„Seni batsiuviai yra labai savimi pasitikintys žmonės – jiems tikrai neateis ir nevadovaus 20-metis, kuris nė karto gyvenime nėra užtraukęs bato. Jeigu norėjau tęsti šeimos verslą, privalėjau to išmokti. Atsirado papildoma motyvacija ir per metus laiko tą padaryti pavyko“, – sako B.Maslauskas.
Klientai abejojo Beno galimybėmis vadovauti verslui
Prieš pusantrų metų, patyręs aštuntą infarktą, Beno tėtis, vienas garsiausių batų dizainerių Lietuvoje, mirė. Pirmąjį Žanas Maslauskas patyrė Benui būnant dar vaikui, todėl dabar, prisimindamas vaikystę, B.Maslauskas pripažįsta, kad tėčio sveikata jį stipriai paveikė psichologiškai.
„Apie patirtą traumą pradedu suprasti tik dabar, nes būdamas vaikas, blokuoji neigiamas emocijas, stengiesi koncentruotis į gera. Prisimenu, ne vienerius metus keldavausi viduryje nakties ir eidavau patikrinti, ar tėtis kvėpuoja. Jo liga privertė vertinti kartu praleistą laiką.
Draugai nesuprasdavo, kodėl taip dažnai būnu su šeima. Atsakydavau, kad turiu mažai laiko. Dabar jie jau suprato, ką aš tuomet turėjau omenyje. Tėtis visą laiką mane ruošė, jog negyvens ilgai. Ar jis jautė taip, ar prisikalbėjo... Sakydavo man, kad turiu būti pasiruošęs išlaikyti šeimą, nes jis ilgai čia nebus“, – prisimena Benas.
Prisimenu, ne vienerius metus keldavausi viduryje nakties ir eidavau patikrinti, ar tėtis kvėpuoja
Verslą iš tėčio Benas perėmė 2018 metų viduryje – tuo metu jau pilnai vadovavo įmonei ir priimdavo daugumą sprendimų. Tuo metu 21-erių buvęs B.Maslauskas džiaugiasi, kad turėjo laiko klysti ir mokytis iš savo klaidų.
„Verslą perėmiau anksčiau nei mirė tėtis, tik viešai to neskelbėme, nes mums neatrodė svarbu. Jis leido man valdyti verslą taip, kaip man atrodė tinkama. Kartais pasitardavome, jeigu matydavo, jog sprendimas visiškai į pievas, įsikišdavo, bet manimi pasitikėjo ir suprato, kad jei neleis man klysti, nieko neišmoksiu“, – teigia Benas.
Žanas ruošė sūnų savo išėjimui ir kiekvieną dieną mokė vis ko nors naujo. Paskutinius dvejus metus Benas su tėčiu kasdien nuo 5 valandos ryto būdavo darbe, kartu važiuodavo rinktis medžiagų ir nuolat sėmė visą informaciją į galvą.
„Tėčiui buvo prastai su sveikata, todėl didžiąją paskutinių metų laiko dalį dirbome be jo – jis tik prisiimdavo sudėtingesnius individualius užsakymus. Mes stengėmės, kad tėtis visiškai atsiduotų kūrybai, bet iš dirbtuvių jo buvo neįmanoma išvaryti, eidavo ir dirbdavo tiek pat, kiek anksčiau.
Per trejus darbo kartu metus tėtis mane paruošė taip stipriai, kad po jo mirties darbai nesustojo net pusvalandžiui. Jis mirė penktadienį, savaitgalį pagedėjome, o pirmadienį 8 valandą ryto visi buvome darbe“, – prisimena B.Maslauskas.
Per trejus darbo kartu metus tėtis mane paruošė taip stipriai, kad po jo mirties darbai nesustojo net pusvalandžiui
Nors Žanas stengėsi sūnų paruošti ir kuo daugiau išmokyti, jam mirus, Benas susidūrė su didžiuliu klientų nepasitikėjimu. Žmonės, abejodami vyro amžiumi, B.Maslauskui į akis rėždavo, kad jis negali vadovauti.
„Lietuviai į jaunimą žiūri labai skeptiškai. Jeigu žmogus nėra 40-ies ir nevilki kostiumo, vadinasi, negali vadovauti. Didžioji dalis individualių klientų dingo, tikriausiai galvojo, jog su Žano išėjimu viskas pasibaigs. Mus buvo visi palaidoję, net konkurentai manė, kad mes pasitrauksime iš rinkos. Tą dieną, kai tėtis mirė, mus visiškai nurašė.
Dar dabar atsiranda tokių, kurie galvoja, jog mes negalime padaryti taip pat, kaip padarydavo Žanas, ir net neduoda mums šanso parodyti, kad galime. Yra tokių, kurie dėl mano amžiaus neina net į kalbas. Jų bendravimo stilius mūžikiškas, tiesiai į akis varo. Bet geriau tegul atvirai sako, nei už akių kalba“, – sako B.Maslauskas, pridurdamas, kad tokie žmonių žodžiai jo emociškai neveikia ir dirbti netrukdo.
Savo darbu ir rezultatais Benas stengėsi kritikams įrodyti, kad verslas ne tik išliko toks pat, koks buvo anksčiau, o net pagerėjo. Nors neigiamos kalbos jo nepiktino, vedamas sportinio principo norėjo parodyti, jog dirbti jis gali.
„Žmonės mato, kaip mes dirbame. Neprisiimu laurų tik sau – daug dirba ir mano žmona, ir mama. Nuoširdžiai darome tai, kas mums patinka, ir dėl to matome rezultatą. Norą konkuruoti bei laimėti turiu didelį. Aš nematau prasmės dirbti, jei savo srityje nenoriu būti geriausias. Man patinka, kai mus nurašo, tada atsiranda papildoma motyvacija“, – tikina B.Maslauskas.
Buvę klientai galvoja, jog mes negalime padaryti taip pat, kaip padarydavo Žanas, ir net neduoda mums šanso parodyti, kad galime. Tą dieną, kai tėtis mirė, mus visiškai nurašė
Benas dažnai susiduria ne tik su neigiamais komentarais, bet ir su aplinkinių klijuojama žinomo tėčio sūnaus etikete. Jis jaučia savo pavardės svorį, lyginimą su Žanu ir piktinasi, kad lietuvių požiūris į šeimos verslus yra išsikreipęs.
„Žmonės galvoja, kad šeimos versle tėvai kažkokiam grybui atiduoda vadovavimą, kuris ateina, susirenka pinigus ir sėdi kabinete. Tai yra labai blogas mąstymas. Daugumoje Europos šalių šeimos verslai kaip tik yra remiami, vertinami. Tačiau girdėti palyginimus su tėčiu malonu, nes jis iki šiol yra mano autoritetas“, – sako B.Maslauskas.
Daugiausia sunkumų kėlė finansiniai klausimai
Perėmus verslą į savo rankas, Benui sunkiausia buvo priprasti prie nuolatinės rizikos. Anot jo, su viena kolekcija galima arba bankrutuoti ir viską prarasti, arba patirti sėkmę. Daug sunkumų iš pradžių sukėlė ir finansiniai klausimai.
„Mes turėjome ambicingų planų, kuriuos be bankų pagalbos būtų sudėtinga įgyvendinti. Reikėjo nueiti kryžiaus kelius, užstatyti visą turtą, kokį tėtis buvo sukūręs. Tik vienas bankas mumis patikėjo, kiti nėjo net į kalbas. Turi idėjų, esi jaunas žmogus, tačiau negali jų įgyvendinti, nes neturi pinigų. Pradžia buvo kosminė“, – prisimena B.Maslauskas.
Nepaisant nuolatinės rizikos, Benas tikina, kad Lietuvoje rinka batų verslui yra pakankamai didelė. Žmonės vis labiau atsigręžia į tvarią madą, ilgaamžiškumą, domisi įmonėmis, turinčiomis istoriją ir tinkamas vertybes. Vis dėlto jis pripažįsta, jog lietuviams batų siuvimasis vis dar yra prabanga.
„Anksčiau žmonės nemažai siūdavosi batus individualiai pas tėtį, o pastaruoju metu, dar iki karantino, pastebėjome, jog vis daugiau lietuvių keliauja ir išskirtinių batų randa užsienyje. Individualūs užsakymai kol kas yra maža mūsų dalis, daugiausia sulaukiame užsakymų vestuviniams bateliams, kitoms šventėms arba iš problematiškų kojų turinčių žmonių, kurie, pavyzdžiui, nori gražių ortopedinių batų“, – aiškina B.Maslauskas.
Anot Beno, norint išplėsti verslą, reikia itin daug dirbti ir pastangas dėti ne vienerius metus. Be to, privalu nuolat ieškoti galimybių tobulėjimui bei kritiškai žiūrėti į save.
„Šiame versle visada turi būti gyvas ir nuolat keistis, negalima užsisėdėti komforto zonoje. Išplėsti verslą galima labai toli, todėl išgyventi ir gerai užsidirbti tikrai įmanoma“, – sako B.Maslauskas.
Svarbiausias žmogus įmonėje – žmona Gintarė
Kalbėdamas apie verslą ir paliktą tėčio indėlį, Benas ne kartą pamini ir savo žmoną Gintarę, kuri užsiima naujų batų kolekcijų kūrimu: piešia, modeliuoja, vėliau viską perduoda gamybai.
„Ji yra svarbiausias žmogus mūsų įmonėje. Mano darbas yra gamyba ir vadyba, o ji užsiima dizainu. Be jos mes būtume eilinis batų gamintojas ir neišsilaikytume rinkoje“, – gražių žodžių žmonai negaili B.Maslauskas.
Per feisbuką susipažinusi pora praėjusią vasarą susituokė, o Benas prisimena, kad Gintarė jau nuo pirmo susitikimo labai patiko tėčiui. Būtent jis ir pastūmėjo B.Maslauską pirkti Gintarei sužadėtuvių žiedą bei tuoktis.
„Tėtis žinojo, kad ruošiuosi pasipiršti, džiaugėsi, galvojo, kad neilgai gyvens, todėl kuo greičiau norėjo vestuvių. Kai sužinojo apie mano planus, labai užsivedė. Vieną dieną važiavome į Vilnių priimti užsakymų, vėliau, baigę darbus, pakavomės daiktus atgal ir iš jo rudos rankinės iškrito 400 eurų. Buvo keista, nes mes nesinešiojame pinigų tokiomis sumomis, tačiau tėtis pasakė, kad jeigu čia buvo, vadinasi, niekam jų nereikia, todėl nėra, ko laukti – yra pinigai, reikia eiti ir nupirkti žiedą“, – pasakoja Benas.
B.Maslauskas džiaugiasi turintis gražią žiedo pirkimo istoriją ir tikina nepykęs dėl tėčio skubinimų tuoktis, kadangi pats pirštis delsė tik dėl sudėtingos finansinės situacijos. Žanas ne tik įsitraukė į sužadėtuvių žiedo pirkimą, bet ir žinojo visas planuojamų vestuvių detales.
„Tėtis žinojo mūsų idėjas, jam labai patiko, kad nusprendėme tuoktis pušyne, prie jūros, o ne patalpoje. Vestuvės buvo nestandartinės, tačiau labai romantiškos“, – prisimena Benas.
Tėtis pasakė, kad jeigu čia buvo, vadinasi, niekam jų nereikia, todėl nėra, ko laukti – yra pinigai, reikia eiti ir nupirkti žiedą
Vis dėlto vestuvių dienos Žanas nebesulaukė. Nors šventėje tėčio nebuvo, B.Maslauskas džiaugiasi, kad jis apie būsimas vestuves žinojo iki pat smulkmenų, o šventės dieną jautėsi taip, tarsi tėtis būtų visai šalia.
„Kai reikia kalbėti svarbiais momentais ar prieš daugiau žmonių, pirmomis sekundėmis, kol suvaldau emocijas, man virpa balsas. Tačiau kai reikėjo sakyti įžadus, aš buvau visiškai ramus, pasakiau juos užtikrintai, atrodė, kad tėtis stovi šalia manęs. Jaučiau, jog jis buvo ten“, – teigia Benas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Palangoje vedė neseniai mirusio batų dizainerio Ž.Maslausko sūnus: šiai santuokai pastūmėjo tėtis
Po vestuvių Benas su Gintare neturėjo medaus mėnesio ir iš karto grįžo į batų dirbtuves. B.Maslauskas tikina, kad šiuo metu stengiasi neeikvoti laiko, neišlaidauti ir viską investuoti į verslą.
„Atostogų nesame turėję apie trejus metus. Manome, kad dabar yra laikas dirbti, turime daug energijos, idėjų. Žinoma, išvažiuojame kur nors savaitgaliui su draugais, o ir medaus mėnesį kada nors pasidarysime. Tikime tuo, ką darome ir pailsėsime truputį vėliau“, – sako Benas.
