Jų darbo tikslas – paruošti tokią iškamšą, kuri kuo labiau primintų realius gyvūnus. O į taksidermistų rankas per tiek dešimtmečių darbo papuola įvairūs paukščiai, žuvys, žinduoliai – nuo kiaunės iki tigro ar meškos.
Vasilijus Vasiliauskas mokėsi vaikų internate, kur baigęs 8 klases buvo paskirtas į profesinę mokyklą – tuo metu pagal abėcėlę skirstydavo į vieną ar kitą mokyklą. Jo paties tikslas buvo miškų technikumas, tačiau niekas neklausė. „Buvau paskirtas į 36-ą profesinę mokyklą, tačiau iš jos pabėgau, vėliau pervedė į 40-ą, tačiau ir ten buvo ne mano stilius – pabėgau“, – prisimena taksidermistas.
Netikėtai eidamas Laisvės alėja jis pamatė skelbimą, kad reikalingas laborantas. Gamtą labai mėgo ir mylėjo, dažnai lankėsi zoologijos muziejuje, todėl nusprendė užsukti.
„Direktorius Vytautas Skuodis priėmė maloniai ir pasakė, kad reikėtų atestato ir charakteristikos. Kitą dieną viską pristačiau, tačiau direktorius dar pasakė, kad reikės leidimo iš savivaldybės, kad galiu dirbti, nes man buvo vos 16 metų“, – prisimena pašnekovas. Vasilijus tada įstojo mokytis į vakarinę mokyklą ir pradėjo dirbti.
„Tai man buvo kaip antrieji namai, kolektyvas malonus ir draugiškas. Pradėjau nuo nulio, mokiausi visko iš savo pagrindinio mokytojo Vytauto Mackevičiaus“, – prisimena taksidermistas.
Netikėtas susitikimas su Tadu Ivanausku
„Mediniais laiptais užlipantį direktorių atpažindavome iš žingsnių. Tąkart jis atėjo su kitu žmogumi. Aš tuo metu kaip tik lupau kėkštą. Tas pagyvenęs žmogus priėjo prie manęs ir paklausė, – tai ką lupsi, iškamšą darysi? Paėmė tą kėkštą, pavartė, o aš mintyse galvoju, kodėl jis čia tą paukštį ima. Mano mokytojas man lipa ant kojos ir tą akimirką supratau, kad reikia patylėti. Po to ir klausia manęs, ar žinau, kas čia toks buvęs, ar pažįstu. Ogi pasirodo – tai pats profesorius Tadas Ivanauskas!
Po kiek laiko profesorius sugrįžo; nuo to įvykio buvo gal keli mėnesiai praėję. Jis manęs prašo – na, vaikeli, parodyk man, kur tas kėkštukas. O jis į visus kreipdavosi vaikeli. Pažiūrėjo pažiūrėjo jis ir sako – na, vaikeli, taksidermistas būsi. Ta pažintis man paliko labai didelį įspūdį“, – prisimena V.Vasiliauskas.
Vėliau jis pradėjo domėtis paukščiais, važiuodavo į paukščių žiedavimo centrą, ten ir dirbo, tačiau jautė didelį potraukį grįžti į taksidermistų skyrių, kur pasiliko iki dabar – dirba jau 48-erius metus.
Taksidermistų darbas – labai įvairus, kurio pasaulyje niekas nemoko
Tiek Vasilijus, tiek Viktoras apie taksidermisto darbus gali papasakoti labai daug. Kaip sako Vasilijus, kiekvienas atsirenka, kas jam labiausiai prie širdies – anksčiau jie darydavo viską, ir paukščius, ir stirnų galvas, žinduolius, reikėdavo išmokti lupti lapes, kiaunes...
„Nėra taip, kad paėmei ir išmokai. Taksidermijos pasaulyje niekas nemoko. Tai yra perdavimas iš kartos į kartą, iš rankų į rankas. Visi yra savamoksliai. Pavyzdžiui, medžioklėje sumedžioji gyvūną, jis yra apdorojamas, susūdomas, sutvarkomas, kad nesugestų, nulupamas kailis ir tada atvežamas į zoologijos muziejų.
Nėra taip, kad paėmei ir išmokai. Taksidermijos pasaulyje niekas nemoko. Tai yra perdavimas iš kartos į kartą, iš rankų į rankas.
O vėliau pagal tam tikras technologijas yra daromos iškamšos. Padaryti tai daug kas gali, tačiau tų „grynų“ specialistų yra tikrai nedaug. Mes netgi dalyvaudavome taksidermijos čempionatuose ir laimėdavome pagrindinius prizus, kadangi lietuviai tikrai puikūs specialistai“, – pasakoja Vasilijus Vasiliauskas, iškamšas darantis ir muziejams, ir užsakovams. Būsimi eksponatai būna ir randami, ir sumedžiojami.
Ar negaila lupti gyvūnėlio? Juk tokiam darbui pasiryžtų ne kiekvienas? Vasilijus sako, kad darbo pradžioje jam teko lupti liūtą, gavo užduotį išpreparuoti koją. Kaip dabar prisimena, kad jausmas buvęs nelabai koks: „Tačiau mintis visgi sukosi, kad atėjau dirbti į muziejų ir reikia pratintis“, – juokiasi jis dabar jau labai ramiai reaguojantis tokius dalykus.
O štai pirmasis jo eksponatas, padaryta iškamša buvo naminis žvirblis. „Buvau labai patenkintas savo darbu, o štai mokytojas tik taukšt su kumščiu ir dar pasakė – blogai, jaunikaiti. Man vos ašaros nepabiro. Minty galvoju – Viešpatie, tiek dirbau, visą dieną. Bet V.Mackevičius mano nuramino – kad tai pradžia, išgelbėjo mane ir padėjo viską ištaisyti.
Pirmiausia man duodavo nulupti paukščius, juos išpreparuoti. Taip po truputį ir išmokau. Galiu pasakyti, kad tiek metų pradirbęs aš vis dar mokausi. Tada praverčia kolegų pagalba, pavyzdžiui, Viktorėlio (Viktoro Dainenkos) klausiu, sakau, kažkas ne taip. O jis man pažiūrėjęs sako – o tu koją kairę prilenk“, – juokiasi taksidermistas.
Jis prisimena, kad buvo standartai pagal kuriuos dirbdavo, pavyzdžiui, išverdi šerno kaukolę, ją nuvalai, kad nebūtų parazitų, uždedi molio, ir kai jau reikia pakelti, prašai kaimyno pagalbos, pats nepakeli. O vėliau, kai jau važinėdavo po užsienį, atrado daug naujų technologijų, pavyzdžiui, tokias medžiagas kaip putų poliuretaną, stiklo audinį.
Prie širdies – paukščiai
Daugiausiai vyras užsiima paukščiais, tokiais nedideliais gyvūnėliais kaip kiaunės, voverės, šeškai. Anksčiau darydavo galvas, tačiau kiekvienas meistras turi savo sritį.
„Viktorėlis anksčiau prie tigrų dirbo, stambius žinduolius, stumbrus darydavo, o dabar pamėgo dirbti su žuvimis. Man pačiam neseniai teko daryti karetaitės, sveriančios tris gramus, iškamšą. Tiesiai šviesiai sakau, dantis sukandęs tariau, kad pamėginsiu. Žinote, ir pavyko“, – juokiasi taksidermistas, dabar galvojantis kitais metais padaryti dar mažesnio Lietuvos paukštelio nykštuko iškamšą.
Meilę paukščiams Vasilijus išreiškia žiemą rūpindamasis jais, o anūkę moko juos žieduoti, pasakoja ir moko apie juos. Pats gražiausias Lietuvos paukštis jam - ūsuotoji ir uodeguotoji zylės.
Vyras prisimena, kad įspūdį paliko ir kormoranų iškamšų darymas; atsivežė juos iš Astrachanės, kadangi Lietuvoje jų dar nebuvo. Jis pastebi, kad kiekvienas darbas reikalauja itin daug kruopštumo. Visi nori greitai, tačiau taip ne visada pavyksta ir reikia žinoti, kaip daryti, o kartais tenka ir galvą pasukti, pavyzdžiui, kai Viktorui teko daryti oto iškamšą.
Vasilijus sako, kad kai žinai technologiją, darbas trunka vienokį laiką, o štai kai su otu reikėjo dirbti, klausdavo visi, kodėl taip ilgai: „Tada sakydavau – duosiu jums visus įrankius ir liepsiu padaryti per mėnesį paukščio iškamšą. Ar sugebėsite? Deja, ne. Kartais kuo lėčiau, tuo geriau gaunasi, kai viską apsvarstai, kaip kad Viktoras“, – kolegai pagyrų negaili Vasilijus.
Jis priduria, kad taksidermisto darbe reikia kūrybos, vaizduotės, esi ir dailininkas, ir skulptorius, ir suvirintojas, ir anatomiją turi gerai išmanyti. Paklaustas apie svajonų eksponatą, Vasilijus sako, kad svarbiausia, jog daroma iškamša atrodytų kuo gyviau ir natūraliau, kadangi tai ir yra pagrindinis tikslas bei svajonė.
Vasilijus sako, kad svarbiausia, jog daroma iškamša atrodytų kuo gyviau ir natūraliau, kadangi tai ir yra pagrindinis tikslas bei svajonė.
Pėdomis seka ir sūnus
Vasilijaus Vasiliausko pėdomis seka ir sūnus Vygandas. Kaip pastebi tėtis, sūnui patinka didesnių žinduolių iškamšų darymas.
„Labai džiaugiamės su Viktorėliu abudu, kad perėmė iš mūsų profesiją“, – juokiasi Vasilijus.
Pasakoja, kad visi, kurie čia dirba, yra medžiotojai, tačiau pastaruoju metu gyvūnėlių darosi gaila tiek jam, tiek kolegai Viktorui: „Gyvas sutvėrimas visgi, širdį skauda“, – sako vyras, neskaičiuojantis darbo valandų.
„Jeigu jau kurmį ar pelę pradėjai daryti 8 valandą, tai turi pabaigti, nesvarbu kelintą – 9 ar 10 vakare. Jeigu jau apleisi darbą, kitą rytą bus šnipštas. Dar mano mokytojas Vytautas Mackevičius sakydavo: „Pradėjai dirbti pelę, daryk iki pat galo, nes jeigu tu tarpą padarysi, šitos pelės nepadarysi“, – juokiasi V.Vasiliauskas.
Vasilijaus kolega Viktoras kartu dirba jau ne vieną dešimtį metų ir, paklaustas apie mėgstamiausią eksponatą, sako, kad tokio neturi: „Sunku įvardinti. Kuris žvėris yra gražesnis, tas labiau ir patinka. Pavyzdžiui, man kiaunė, tigras gražūs žvėrys. Su tokiais gal įdomiau dirbti. Žuvų nebuvau matęs kaip daro, tai pasiėmiau ir padariau, pavyko, užsikabinau, Baltijos čempionate užėmiau pirmą vietą“, – juokiasi taksidermstas.
Penktoje klasėje besimokęs Viktoras turėjo atlikti praktiką, o kadangi myli gamtą, taip atsirado zoologijos muziejuje apie kurio egzistavimą jis net neįtarė. „Matyt prigimtis tokia, nes gamta labai svarbi. Tai sulaukęs 15-os metų čia įsidarbinau. Taip ir likau po šiai dienai – dirbu 44-tus metus“, – pasakoja Viktoras, neskaičiuojantis savo padarytų eksponatų ir sako, kad jo tikslas – padaryti kuo gyvesnį ir tikresnį, o skaičius nesvarbus.
„Muziejuje reikia pamatyti viską. Čia nėra atmestinai padarytų daiktų ar vertesnių vienas už kitą. Kaip eksponatai jie turi vienodą vertę. Ką reikia, tą gamini. Įsijauti, galvoji, juk kiekvienas gyvūnas turi savo plonybes, kuo jis išsiskiria iš kitų. Žiūri į jį ir gaudai, pasipaišai. Tuo momentu reikalingas tas, kurį tu darai. Tas turbūt įdomiausia“, – apie darbo ypatumus sako V.Dainenka.
Draugai vis pasišaipo, kad kelis dešimtmečius nekeičiate darbo? Didžiuokitės – jūs esate mūsų ieškomas herojus ar herojė, tereikia pasidalyti savo istorija! O gal pažįstate ilgai vienoje vietoje dirbančių žmonių?
Rašykite ir siūlykite gyvenimas@15min.lt – tęsiame straipsnių ciklą apie ilgai vienoje darbo vietoje išdirbusius žmones.
