Barūnėlių kaime Vilniaus rajone – vos 5 sodybos. Ketvirtoji priklauso iš miesto pabėgusiai, žemės ūkio pagrindus įgijusiai bei verslo administravimo mokslus baigusiai biologei ir gamtininkei R.Buslavičienei. Dar prieš trejus metus moteris dirbo oficialų vadovaujamą darbą, tačiau galiausiai nusprendė atsiduoti tam, kas labiausiai patinka – gėlėms ir augalams.
„Ryšių su visuomene skyriaus vadovė, rinkodaros skyriaus vadovė, klientų aptarnavimo skyriaus vadovė, įmonės vadovė – visą laiką vadovavau nedidelėms žmonių grupėms, užsiėmiau viešaisiais ryšiais ir rinkodara. Tačiau pati karjeros pradžia buvo su gamta susijusi, kaip ir specialybė, tad galiausiai grįžau prie šaknų.
Treti metai nedirbu jokio valdiško, kitokio samdomo darbo. Reikėjo kiek paauginti projektą, kad galėčiau su visu kitu atsisveikinti. Čia yra mano žaidimai“, – šyptelėjo savoje sodyboje, tarp 27-ių prižiūrimų lysvių, pasitikusi Rasa.
Išaugo koks augalas, elementarus ravėtojas jį išrautų, bet aš žinau, kad jis čia reikalingas, kad kažką iš jo vėliau padarysiu.
Žaidimu ji vadina „Žolynų namus“ – naudingų augalų ir žinių ūkį, kuriame vedamos įvairiausios, pavyzdžiui, margučių marginimo natūraliomis gamtos spalvomis, edukacijos, neįprastų daržovių ar net gėlių žiedų degustacijos, užsakius auginamos daržovės ar prieskoninės žolelės, iš džiovintų gėlių gaminamos dekoracijos kalėdinei eglutei, vainikėliai, arbatpuokštės, kabokšliai, dovanėlės ar šventinio stalo papuošimai, eksponuojami senovinės žemdirbystės įrankiai. Galima įsigyti ir šeimininkės rankomis sukurtų „guminukų“ bei kramtukų, išgerti topinambų kavos-kakavos. Trumpiau tariant, Rasa – tai vaikštanti augalų enciklopedija, sugebanti iš jų išspausti viską, kas naudinga.
„Gamtinė žemdirbystė yra tokia: išaugo koks augalas, elementarus ravėtojas jį išrautų, bet aš žinau, kad jis čia reikalingas, kad kažką iš jo vėliau padarysiu – gal duonai miltus, gal floristikai augalus susidžiovinsiu.
Atrodo, susidžiovini tokių keistų dalykų, galvoji, gyvenime jų niekam neprireiks, o kokį vasario mėnesį kas skambina ir teiraujasi tos žolės. Rodos, ji augo ir man ją atradus pasakė: „Paimk mane.“ Sakau jai: „Kam tu man reikalinga? Kur tave dėsiu? Nebus paklausos.“ Bet ji mane kažkaip privertė ją paimti. Esu žoliautoja, tarnaujanti žolininkams, floristams bei tiems, kurie nori sužinoti, kaip atrodo laukinis pomidoras, kaip jį atskirti nuo kultūrinio“, – save pristatė pašnekovė.
Sukuria laukines sąlygas
O viskas prasidėjo dar 2013 metais, atgavus Trakų rajono pakraštyje iš dviejų pusių ežero apgaubtą žemės plotą. Šią žemę ne savo valia daugiau kaip prieš 70 metų turėjo palikti dabartinės šeimininkės vyro seneliai. Kaimas sovietų dėl pasipriešinimo buvo sudegintas, todėl Rasos sutuoktinio seneliams, su dar mažais vaikais, teko slapstytis. Atgauta daugiau kaip prieš 20 metų, ji nevalingai buvo palikta ilsėtis.
Kadaise besigraužusi dėl apleistos žemės, dabar Rasa džiaugiasi, kad visus šiuos metus nerado laiko įsikišti ir sugadinti čia vykstančio natūralaus atkuriamojo proceso. Joje niekas netręšiama ir nevažinėja jokia įprasta žemės ūkiui technika. Čia augalai arba auga draugaudami su savo kaimynais natūraliomis sąlygomis, arba auginami vadovaujantis gamtinės žemdirbystės principais, o atvykę stovyklauti ar atostogauti svečiai džiaugiasi radę tikras „laukines sąlygas“.
„Toje vietoje neliko nei vyro giminės gyvenimo tąsos, nei sodybos. Galvojome kurtis ten, bet “Žolynų namų„ lankytojams, o ir mums, per tolimas kelias važinėti, tad ten dabar – žoliavimo sklypas, kuriamas gamtinis sodas ir auginama šis tas, ko nemėgsta laukiniai gyvūnai. Puiki vieta nuošalioms atostogoms, jei kam to prireikia“, – šyptelėjo Rasa.
Tai – pradžių pradžia. Tačiau 2015 metais Rasa nusprendė įsigyti dar vieną, šįkart dviejų hektarų plotą užimantį, žemės lopinėlį – sodybą netoli Vilniaus, kuri ir tapo „Žolynų namų“ praktiškai naudojamų augalų kolekcijos buveine, vieta, kur mokoma pažinti, naudoti gamtos duotybes ir, vadovaujantis gamtinės žemdirbystės principais, sau bei kitiems auginamos bei ruošiamos įvairios gėrybės.
„Augalai tūkstančius metų žmonėms teikė beveik viską: maistą, užklotą, rūbą, įrankius, stogą virš galvos ir šilumą namuose. Gamta pasiryžusi tai daryti ir toliau, tačiau mes nebemokame imti, nes pamiršome, nebežinome, bijome, nedrįstame, nebeturime ko pasiklausti.
Kadaise kiekviename žemės lopinėlyje vyravusią gamtinę įvairovę užgožė monokultūros, pasiūloje – vis daugiau nevietinių gėrybių, kurioms atgabenti iššvaistoma daugybė energijos. Staiga į kapus ėmėme nešti sintetines gėles, margučius dažyti sintetiniais dažais. Kodėl?
Galiu patikinti, kad pamažu skaitant, pažįstant, eksperimentuojant, vartojant besiskleidžiančią, nuolat aikčioti priverčiančią gamtos duotybių knygą, nublanksta prekybos centrų lentynų ar restoranų meniu turinys“, – įsitikinusi Rasa.
Kuria floristams žaliavą
Vedama šio klausimo „kodėl?“, biologė ir pradėjo kolekcionuoti praktiškai naudojamus augalus, kiekvieną jų smulkmeniškai apčiupinėdama.
„Dažniausiai kalbama apie medicininę pusę, bet pamirštama, kad augalas naudingas visose srityse – pradedant deguonies gamyba, baigiant apavu. Edukacinių užsiėmimų metu siekiu atvykusiems svečiams įkvėpti drąsos pačiupinėti, susipažinti su augalais ir juos sugrąžinti į savo šeimą. Jei aplinką susikuriame iš praktiškai naudojamų augalų, tai jie mums ima tarnauti, ir mes į tą aplinką pradedame visai kitaip žiūrėti. Ne tik į daržą, bet ir pievą.
Į daržininkystės užsiėmimus atvyksta jaunos šeimos, kurios bijo prie žemės prisiliesti, užduoda keistus, rodos, klausimus: kaip bulvę sodint, kaip pomidorų daigą užsiauginti, kaip cukiniją nuo patisono atskirti. Elementarūs dalykai, bet tam pradedančiajam jie atrodo aktualūs, kad nepadarytum klaidų“, – teigia pašnekovė.
Kad augalas patektų į „Žolynų namų“ lysves, jis turi pasižymėti bent keliomis praktiškomis savybėmis, pavyzdžiui, maistine, vaistine, prieskonine, aromatine, turi tikti floristikai ar dekoravimui. Į kolekciją patekę augalai yra auginami, tiriami, o atradus naują jų pritaikymo būdą, tampa edukacinių užsiėmimų ašimi. Sodyboje supažindinama su senųjų Lietuvos darželių augalais, organizuojamas šaknų pažinimo užsiėmimas, mokomasi žoliauti, rugsėjį vyksta floristikos diena.
„Floristika – mano meilė. Bet patinka ne gaminti floristines puokštes, o eksperimentuoti džiovinant įvairiausius laukinius ir kultūrinius augalus, kad jie tiktų floristams kaip originali žaliava, kad jie nesisiųstų chemizuotų įvairiausių augalų iš svetur, kad nedėtų sintetinių priedų į kompozicijas“, – patikino Rasa, demonstruodama sudžiovintus saulėgrąžų žiedus, tinkančius vestuvių stalo puošybai.
Per keletą metų ji išmoko sudžiovinti kiaulpienių žiedus taip, kad jie neišsipūkuotų, o išsipūkavusiųjų pūkai neišsibarstytų. Su tokiu kūriniu galima vaikams gaminti kiškio uodegėles, paveikslus lipdyti. Išmoko ji ir ramunę sudžiovinti taip, kad ši tinkamai papuoštų torto viduriuką.
„Aš einu paskui žmogų ir ko jam reikia. Jeigu jam reikia skaistesnio, auginu skaistesnį. Nesu ta, kuri turi hektarus. Savo amžiuje leidžiu sau šiek tiek atsipalaiduoti ir daryti tai, kas man patinka. Kažkokiu būdu tie žmonės ir tie augalų norėtojai susiranda. Turėdamas tokią kolekciją, įvairovę, niekuomet netapsi pramoniniu augintoju“, – šyptelėjo Rasa.
Turėdamas tokią kolekciją, įvairovę, niekuomet netapsi pramoniniu augintoju.
Augina be chemijos
Visas kultūras ji augina be lašo chemijos – taikomi gamtinės žemdirbystės principai, – viskas mulčiuojama. Čia augalai nėra gavę jokio stabilizatoriaus, ekstrakto – tik vietinę žolę.
„Atsirado ruda dėmė ant kriaušės lapelio, tai jau klausia žmonės, kuo purkšti. Tu sudaryk tai kriaušei patogias sąlygas augti, nepirk daigų iš turgaus ir neaiškių tiekėjų, neužsineši šliužų, auginkis pats daigus, užsiaugink sėklą, suderink augalų augimą ir nesistenk jų lepinti. Tik truputėlį augalams reikia padėti, palikti šakų, nenušienautų vietų, primesti šieno, kad galėtų kur gyvybė ateiti ir pasislėpti, kad suvalgytų ji, ko nereikia. Neužaugo koks pomidoras, nereikia stradalinti, nereikia greito rezultato siekti – auginimas yra procesas“, – pamokė Rasa.
Krepšelių klientams rinkimas pavasarį, kai dar nėra jokių kultūrinių augalų, bet yra gausybė valgomų augaliukų – jos didžiausia meilė.
„Pasiūlyti vitaminų asortimentą miestiečiams ir jiems nuvežti tas pirmąsias žoleles – tikras smagumas. Su kokiomis akimis jie žiūri į jas, ištroškę žalumos kūnai po žiemos būna. O po to jau prasideda morkos, burokai ir visa kita. Neįdomu.
Aš didžiulę veislių įvairovę išsibandžiusi. Mano bulvės ne baltos, o violetinės, rožinės, visokių formų bei spalvų. Neturiu normalių daržovių, nes jų galima nusipirkti už kapeikas bet kur. Sau leidžiu auginti tik tai, ko niekur nenusipirksiu“, – patikino pašnekovė, kasmet organizuojanti naujienų degustacines dienas.
Norimų daržovių užauginimo ir pristatymo paslauga vertinama tų, kurie neturi savo daržo, kaimo, laiko auginti patys. Rasos daržoves perka šeimos, kuriose yra kiek jautresnių mitybai žmonių (kūdikių, alergiškų vaikų), ir tie, ko netenkina įprastų prekybos vietų kvapai, skoniai, formos. Konsultuoja ji ir restoranų šefus: ką jiems užsiauginti, kad nereikėtų lakstyti po parduotuves – sukomponuoja daržus, atsižvelgusi ir gaminamų patiekalų asortimentą.
„Dalyvauju ir sėklų mainuose. Vilniaus krašte atradau ropę, kurios pavadinimas – Vilnijos didžiagalvė. Jos dydis – kaip žmogaus galva“, – vaizdžiai pademonstravo Rasa.
Paprašyta įvardyti 3 augalus – šeimos favoritus, ji paminėjo trombocinas bei šparagines pupeles, kaip paveldą gautas iš Prancūzijos. Maisto gamybos šeimyna neįsivaizduoja ir be juozažolės, universalios katžolės ir kalninio dašio.
Siūlo ragauti gėlių žiedus
Dar vienas Rasos tikslas – įkvėpti naudoti gėlių žiedus ne tik floristinėms kompozicijoms, bet ir stalo puošybai ar net... maistui! Netrukus ji savoje sodyboje surengia gėlių žiedų degustaciją. Pasirodo, česnaką puikiausiai atstoja vaistinė česnakūnė, anyžių skonį suteikia kvapioji garduoklė (nuostabus varškės prieskonis). O štai dirvinės čiužutės sėklos naudojamos dešrų ir skilandžių skaninimui nuo seno.
„Sėklytės turi pipirų skonio, jas galima berti ant sumuštinio“, – paaiškina Rasa.
Prieš skanaudami visas šias gėrybes, nusiplauname rankas. Tam net neprireikia muilo – jį kuo puikiausiai atstoja putoklio žiedai. Tai itin sena prausimosi ir indų plovimo priemonė, vis dar žydinti pakelėse.
„Saponinai putoja ir nealergizuoja mūsų odos. Senovėje moterys iš putoklio virdavo nuovirą ir jame skalbdavo viską. Imi žiedų, susišlapini ir trini tarp rankų. Kuo puikiausias muilas“, – nustebina Rasa.
Prasideda vaišės. Ant žoliautojos keptos žolių duonos (iš turimų žolių pasigamina miltų ir kepa duoną) tepame sviestą ir puošiame sumuštinį įvairiausiais žiedais.
Ragaujame graikinį raudonėlį, kurį šefai deda ant picų. Skanaujame ir gvazdikinį serenčių, nuo migrenos saugantį vaistinį skaistenį, agurklę, medetką, antibakterinėmis savybėmis pasižyminčią citrininę katžolę, kurią dažnas maišo su vaistine melisa, itin kvapnų vaistinį isopą (juozažolę), baziliką, laukinės morkos žiedą, miškinę dedešvą (išlaiko violetinę spalvą net sudžiovinta – retas augalas tai sugeba). Kiekvienas augalas suteikia ypatingą prieskonį.
Sumuštinius su žiedais užgeriame natūralia arbata, topinambų kava-kakava. Paklausite, kaip jos pasigaminti? Rasa tuoj pat pamoko: topinambus reikia nuplauti, nenulupus žievelės, sutarkuoti, sudžiovinti ir skrudinti neaukštoje 150 laipsnių temperatūroje apie 5 minutes. Labai gardu pamaišyti su cikorijų kava – kartumo priduoda. Pats topinambas yra saldus.
„Kodėl valgome žiedus? Nes jie nuostabūs savo spalvomis, išvaizda ir sukelia sotumo, norėjimo valgyti, estetinio pasigėrėjimo jausmą. O ir skanu. Juose yra žiedadulkės, kurias atimame iš bičių.
Galbūt nežinojote, bet galima rauginti jurginų gumbus. Jurginas, kaip kultūra, kilęs iš Pietų Amerikos. Ten, kaip topinambas Šiaurės Amerikoje, jis buvo naudojamas kaip daržovė. Kai pateko į Europą, europiečiai pamilo nuostabius jurginų žiedus – prasidėjo didžioji selekcija. Bulvė pasirodė praktiškesnė, skanesnė, sotesnė, visi pamiršo jurginų gumbus, tačiau juos galima valgyti žalius, tarkuoti ir dėti į salotas – primena imbiero skonį. Jurginų šaknys savo maistinėmis savybėmis labai panašios į topinambą, varnalėšas, nes turi inulinų. Tai – diabetikų duona. Valgant juos, galima pasilengvinti savo dalią sergant II tipo cukriniu diabetu“, – dar kartą nustebino Rasa.
„Žolynų namuose“ darbuojasi tik šeimos nariai. Taikomas ir žinių už talką formatas: mėgaujamasi aplinka, Rasos perteikiama informacija už tai sumokant ne pinigais, o rankų pagalba. Sodyboje, kaip teigia pašnekovė, suvilioti tokio formato, aplanko pavieniai svečiai, šeimos, net bendruomenės, kurios taip įsijungia ir žinias semia praktiškai.
„Dėkoju visiems tiems talkininkams, o kartu ir norisi, kad jų būtų daugiau“, – prisipažino žoliautoja.
Vieni didžiausių pagalbininkų – Rasos dukra su draugu Jonu. Jie žada sodyboje pastatyti keletą avilių.
Akcijos „Atviros dienos kaime“ metu, rugsėjo 5-ąją, sodyboje rengiama nemokama edukacija „Kokius laukinius ir kultūrinius augalus galime dėti į burną, o kurių reikia vengti?“. Vaikščiodami po praktiškai naudojamų augalų kolekciją ir pievas liesite, uosite ir degustuosite bei dalinsitės receptais. Lankytojų lauks šviežių daržovių ir žalumynų krepšeliai bei įvairios kitos „Žolynų namų“ gėrybės.
Atvykti galima visą dieną, laikas derinamas individualiai.
Žurnalistų turą po kaimo sodybas organizavo Lietuvos kaimo turizmo asociacija. Straipsnio turiniui tai įtakos neturi.
Daugiau tokių pozityvių istorijų rasite naujoje 15min rubrikoje amžėjantiems žmonėms TU ESI AŠ.
