Išmesdami drabužį, jį nuvertiname
Prieš kelis metus Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centras (VAATC) pastebėjo, kad žmonės išmeta per daug gerų daiktų. Gailestį pajautę darbuotojai nusprendė įkurti stoteles „DĖK'ui“, į kurias žmonės galėtų atvežti nebereikalingus daiktus, o norintieji juos galėtų pasiimti nemokamai. Šiemet sistemą papildė ir M.Paukštės butikas.
Kaip pasakoja Milda, daiktų keitimosi idėja jai jau kurį laiką buvo artima, nors pati mainuose aktyviai nedalyvaudavo. Viskas prasidėjo pamažu, praėjusią vasarą organizuojant renginius ir kviečiant žmones į įvairias dirbtuves.
„Vienas pažįstamas pasiūlė padaryti daiktų, drabužių mainus ir pamačiau, kad tai žmonėms yra įdomu. Pas mus ne tik nėra daug galimybių rūšiuoti, bet tuo labiau nelabai yra kur nebereikalingais daiktais keistis. Stotelės Vilniuje yra pakraščiuose, todėl jei turi maišą nereikalingų drabužių, bet neturi automobilio, tai nelabai patogu ten nuvažiuoti“, – pradžią prisimena M.Paukštė.
Taip jai gimė mintis pasiūlyti šią idėją VAATC. Iki tol savo tekstilės atnaujinimo studiją „Denim Diaries“ turėjusi Milda ten užsiimdavo džinsų perdirbimu, o nuo rugpjūčio pabaigos priima žmonių nereikalingus daiktus. Į butiką atkeliauja smulki buitinė technika, drabužiai, batai, bižuterija, knygos, žaislai, indai.
„Džinsus perkuriu įvairiomis formomis: taisau, atnaujinu, pašalinu trūkumus, perkonstruoju į prijuostes, pirkinių maišelius, aksesuarus. Džinsų, nors ir padėvėtų, didelė audinio dalis yra gera ir gali gyvuoti toliau. O butike vykdau priėmimą, paskui tie daiktai kartą per savaitę iškeliauja į stoteles“, – sako M.Paukštė.
Nedidelėje erdvėje įsikūrusi moteris pasakoja, kad iš pradžių projektas buvo numatytas vos dviem mėnesiams, tačiau prieš kelias dienas buvo pratęstas iki vasario 1 dienos. Anot Mildos, tokia sistema yra neišvengiamas sąmoningėjančios visuomenės akcentas.
„Natūralu, kad kai tau reikia sijono, eini į parduotuvę. Bet kai to sijono nebereikia, kyla klausimas, kur jį dėti. Išmesti yra paprasčiausia, bet mes, išmesdami drabužį, iš karto jį nuvertiname – visas pastangas, kurios buvo įdėtos tam drabužiui sukurti. Pavyzdžiui, auginant vaikus, tokių nereikalingų drabužių atsiranda labai daug.
Visgi žmonės įvertina, kad laikas, kurį skirtum daiktui parduoti ar kažkam konkrečiai atiduoti, tampa vertingesnis už patį daiktą. Tuomet pasidaro gaila gaišti laiką paieškoms ir jis keliauja į šiukšlyną“, – aiškina M.Paukštė.
Išmesti yra paprasčiausia, bet mes, išmesdami drabužį, iš karto jį nuvertiname – visas pastangas, kurios buvo įdėtos tam drabužiui sukurti
Taip gyventi yra atsakingiau
Kaip teigia Milda, didelių kriterijų priimamiems daiktams nėra – svarbu, kad drabužiai būtų švarūs, tvarkingi, tinkami naudojimui, o daiktai nesulūžę. Kadangi žmonės išgirdo šį prašymą, į butiką keliauja praktiškai viskas, ir klientai gali džiaugtis kone naujais daiktais.
„Jei daiktas yra sulūžęs, praradęs savo funkcijas, ne į butiką jį reikėtų nešti. Batai, kiek gauname, dažniausiai būna beveik nauji. Kažkada užėjo studentė, sako: „Atėjau apsižvalgyti, ar šitie batai irgi atiduodami?“, pasakiau, kad taip, jie laukia kelionės į stotelę, bet jei patinka, gali pasimatuoti.
Sako: „O dieve, taupiau, ruošiausi pirkti batus rudeniui, čia mano dydis“. Labai smagu, kad žmogus atranda daiktą, kuris atkeliauja nebereikalingas, o kažkam tai tapo pagrindiniu rudens apavu, tampa daiktu, apie kurį svajojo“, – džiaugiasi moteris.
Visgi pasitaiko daiktų, kurie būna netinkami. M.Paukštė prisimena gavusi net tokių, kurių nežinojo, kaip panaudoti - dėžutėje buvo supakuotas rėmelis, kurį reikėjo konstruoti. Iš atminties iškyla ir linksmas prisiminimas apie į butiką atneštą nebereikalingą švarką, kurį vėliau jo šeimininkė atsiėmė.
„Kai geras oras, drabužius, kuriuos siūlome žmonėms pasiimti, laikome lauke ant kabyklos. Viena moteris kelis kartus atnešė drabužių, paskui, žiūriu, eina su dukra, išsirinko kažką, pasiėmė. Išėjau pasiimti pakabos, kuri lieka, palinkėjau geros dienos ir žiūriu, kad ji pasiėmė tą švarką, kurį pati buvo atnešusi.
O istorija buvo tokia, kad dukra mamai atidavė švarką, mama pati nenešiojo ir atnešė mums. Dukra kai pamatė savo švarką, sako: „Taigi geras švarkas, aš dar norėsiu jį nešioti“. Žmonės kažkaip kitaip pamato savo daiktus“, – juokiasi Milda.
Žmonės kažkaip kitaip pamato savo daiktus
M.Paukštė prisimena ir vieną pirmųjų klienčių, kuri atėjo iš blusturgio: „Kaip sakė: šį tą pardaviau, bet ne viską, o mintimis jau atsisveikinau su tais daiktais. Tai dabar vėl juos vežtis namo, kitą savaitgalį vežti į blusturgį, laukti pirkėjų? Pasiskaičiuoji, ar verta vargti, ar ne. DĖK'ui sistemoje daiktai neturi kainos, bet turi vertę.“
Per dieną vidutiniškai į butiką atkeliauja 6 pilni maišai drabužių, tačiau nuo kabyklos žmonės pasiima tik apie 6 vienetus. Jei drabužių niekas nenori, Milda laukia visą savaitę, kol jų atvažiuos paimti ir išvežios po stoteles.
„Būtų daug smagiau, jei diena prabėga ir kabykla tuščia. Būna, kad žmonės pamato kažką ir sako: „Kaip gaila, kad tokia spalva, gaila, kad čia 38 dydis, o man reikia 40“. Bet žmonės palankiai žiūri į nebereikalingus daiktus. Ne dėl to, kad jų patys neturi ar gali gauti nemokamai, bet taip gyventi atsakingiau nei vis pirkti naujus“, – sako M.Paukštė.
Net vestuvinės suknelės butike sulaukusi Milda sako, kad paprastai tie, kas atneša drabužius, linki, jog jie ilgai gyvuotų: „Aš kartais paklausiu žmonių, kokio likimo linki savo daiktams. Tai dažnai pamini, kad norėtų, jog atitektų tiems, kurie galbūt stokoja ar ieško įdomybių. Jie žiūri atsakingai į šį pasaulį.“
Pardavinėti daiktų nenorėtų
Paklausta apie sėkmę, M.Paukštė sako, kad ją išmatuoti būtų sunku. Anot moters, svarbu, jog savanoriška iniciatyva, kuri negeneruoja pajamų, vykdo edukaciją ir suteikia žmonėms naują požiūrį į jiems nereikalingus daiktus.
„Nei tie žmonės, kurie atneša daiktą, moka, nei mes tą daiktą parduodame. Bet edukacija yra sritis, kuri palaiko butiko gyvavimą. Kol nebuvo apribojimų dėl pandemijos, darėme kūrybines dirbtuves, pati vykdau veiklą socialiniuose tinkluose, pristatau, kokius daiktus žmonės atneša. Smagu, kad dirbtuvės suteikia naują požiūrį į daiktų pernaudojimą, ir kuo toliau, tuo dažniau mes keisimės daiktais“, – pasakoja Milda.
Anot M.Paukštės, idėja parduoti nereikalingus daiktus nekilo, kadangi tuomet butikas taptų tiesiog paprasta dėvėtų daiktų parduotuve, o misija – kitokia.
„Čia žmonės geranoriškai atiduoda ir pasiima, yra kitas požiūrio kampas. Visada paprasčiau išmesti daiktą ar sugrūsti į tekstilės konteinerį. Dabar nešk, sveikinkis su manimi, dar atiduodamus drabužius reikia išskalbti. Bet žmonių, kuriems liūdna išmesti gerą daiktą, daugėja“, – džiaugiasi moteris.
Išgyventi tokiu principu sudėtingiau, tačiau pajamas generuoti padeda papildomos veiklos, VAATC, tik situaciją keblina pandemija: „Aš iš savo džinsų perdirbimo veiklos prisidedu prie butiko gyvavimo. Paramą skiria ir VAATC, kurių veiklą aš papildau, jie prisideda prie patalpų išlaikymo. O sugeneruoti pelną yra iššūkis, turi parduoti tai, ką sukuri arba kažkokią paslaugą, turimas žinias. Jeigu veiki, visada randi būdų. Yra daug paprastesnių būdų veikti ir užsidirbti. Pajutau, kad Lietuvoje iš tokios veiklos nėra lengva išgyventi.
Pandemija viską pakoregavo. Jaučiu, kaip senamiestyje veiksmas lėtėja, nėra turistų, kurie galėtų suteikti galimybę butikui gyvuoti.“
