Šie vyrai iš Ukrainos įsikūrę Šančių pakraštyje esančiame pastate. Kažkada, sako, čia buvo galvijų skerdykla, o dabar – hostelis. Šiuo metu čia gyvena apie 80–90 ukrainiečių.
Emigracija turi dvi veidrodžio puses: tada, kai lietuviai didesnių užmokesčių ieško Norvegijoje ar kitose šalyse, į Lietuvą vis dažniau atvažiuoja ir laisvas darbo vietas užima Ukrainos piliečiai.
Tūkstančiai, o gal – dešimtys tūkstančių. Tiek ukrainiečių dirba Lietuvoje, dalis iš jų – nelegaliai. Tačiau riba tarp nelegalaus darbo ir prekybos žmonėmis gali būti perregima, tvirtina Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Darius Valkavičius.
Didesnis dėmesys – po nužudymo
Šią savaitę Kaune veikiančios Šv.Mortos grupės nariai – prokuroras D.Valkavičius, vienuolė sesuo Fausta Palaimaitė, Valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus vadovas Adas Baliukevičius ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato bendruomenės pareigūnė Reda Antanavičiūtė pagal turimus adresus, kur gali gyventi Lietuvoje dirbantys ukrainiečiai, apsilankė keliose skirtingose Kauno vietose.
Tokia išvyka surengta antrą kartą. Didesnis dėmesys į ukrainiečių gyvenimo ir darbo sąlygas atkreiptas po to, kai pernai vasarą, kilus tarpusavio konfliktui, vienas iš Kaune dirbusių ukrainiečių nužudė du savo bendradarbius, drauge su juo dirbusius statybose, o į vieną – kėsinosi.
„Gerai, kad tuo metu pareigūnams pavyko operatyviai ištirti šią bylą ir sulaikyti įtariamąjį. Tačiau šis įvykis labai aiškiai parodė: jei nesiimsim prevencijos, gali būti ne vienas, o daugiau tokių nužudymų“, – kalbėjo D.Valkavičius.
„Tada bus daug darbo ir labai brangu“, – sakė sesuo F.Palaimaitė.
Tarptautinė ir daugelyje šalių veikianti Šv.Mortos grupė sukurta Anglijoje, o vėliau, Popiežiaus raginimu, jos atstovybės buvo įsteigtos ir kitose valstybėse.
Prekyba žmonėmis ir šiuolaikinė vergovė – dvi pagrindinės kryptys, kuriomis dirbama.
Bažnyčios iniciatyva įkurta grupė bendrauja ir dirba kartu su teisėsaugos organizacijomis.
Pirmoji pažintis – statybvietėje
Pasak prokuroro D.Valkavičiaus, pirmasis neoficialus jo susitikimas su ukrainiečiais buvo Kauno centre, prie prokuratūros. Netoli vienos statybvietės automobilį pasistatęs prokuroras po darbo negalėjo juo išvažiuoti – trukdė greta stovinčios transporto priemonės.
Ėmus ieškoti, kieno automobiliai užstatė jo transporto priemonę, paaiškėjo, kad čia dirbančių ukrainiečių.
Pradėjęs su jais kalbėtis pareigūnas prisistatė esąs prokuroras: „Atrodo, kad penki vyrai tarsi apmirė. Bet tada jiems pradėjau pasakoti, kad atstovauju Šv.Mortos organizacijai, aš netikrinsiu jų dokumentų ir nieko neklausiu, tačiau man svarbu perduoti pačią idėją.
Tada sugrįžau į kabinetą ir atsinešiau specialių lankstinukų, kuriuose ukrainiečių kalba pateikta visa būtina informacija.
Jie dirba Lietuvoje, ir viskas yra gerai, tačiau mes nenorime, kad tie žmonės būtų socialiai pažeidžiami, norime, kad jie gyventų oriai. Supratę, kad tai – ne patikrinimas, o tik pokalbis, jie patys kitaip ėmė bendrauti.
Kaip tik šiandien per radiją klausiausi reportažo, kad Lenkijoje jau priskaičiuojama apie 2 milijonus vien legaliai dirbančių ukrainiečių.
Manau, kad skaičiai ir pas mus labai dideli, ir dalis jų gali būti dirba nelegaliai. Tačiau kai jie dirba nelegaliai, atsiranda galimybė juos išnaudoti, o tai – labai arti prekybos žmonėmis atvejų“, – 15min sakė D.Valkavičius.
Kur kreiptis, jei negauni atlyginimo, kuo gresia nelegalus darbas? Kokios tarnybos Lietuvoje gali padėti išspręsti jų problemas – tai svarbiausia informacija, kuria Šv.Mortos grupės atstovai nori pasidalyti su ukrainiečiais.
„Šio lankstinuko išleidimas kainavo lygiai nulį eurų. Radome, kas išvers, sumaketuos, atspausdins už ačiū. Kai ukrainiečiams dalijame lankstinukus, jie sako: eta charošaja bumažka (liet. tai geras popierius)“, – juokėsi F.Palaimaitė.
Deklaruota vieta dažniausiai tik formali
Susisiekti tiesiai su ukrainiečiais, o ne su juos darbinančiomis įmonėmis – toks yra draugijos atstovų noras.
Reide dalyvavę draugijos atstovai teigia, kad Lietuvoje yra vietų, kur ukrainiečiai gyvena sunkiomis sąlygomis, kad jie yra išnaudojami, galbūt – dirba nelegaliai. Tačiau didžiausias iššūkis – tas vietas rasti.
Dažnai vietos, kuriose savo gyvenamąsias vietas deklaravę ukrainiečiai, yra formalios.
Kelias iš tokių aplankę draugijos atstovai sako, jog net nepasibeldus į duris aišku, jog čia jie negyvena. Ir nevažinėja kieme stovinčiu išskirtiniu „Porsche“.
Turimais duomenimis, būtent šiame name gyvenamąją vietą deklaravę kelios dešimtys ukrainiečių, tačiau duris atvėrusi moteris informacijos, kaip šiuos žmones sutikti, pasakyti negalėjo.
Drąsiau kalba apie savo teises
Adas Baliukevičius, VDI Kauno skyriaus vedėjas, vyriausiasis darbo inspektorius sako, jog pastebima ir džiuginanti tendencija – Lietuvoje dirbantys ukrainiečiai vis dažniau patys kalba apie savo teises.
„Jei jie dirba nelegaliai, sunku ir mums, ir jiems. Nemokami mokesčiai, o kalbat apie juos, kyla daug problemų pradedat darbų sauga ir baigiant atlyginimo mokėjimu. Tada Lietuvoje jie neturi užnugario“, – kalbėjo A.Baliukevičius.
Į Lietuvą atvykę ukrainiečiai dažniausiai dirba vairuotojais arba statybose. Tiesa, važiuojant su Šv.Mortos draugijos nariais teko sutikti ir dirbančių transporto įmonėje vadybininkais.
Pasak jaunų vyrų, vien jų įmonėje dirba apie 4 tūkst. žmonių, tarp kurių – atvykusieji iš Ukrainos, Baltarusijos.
Dirbo prokuratūroje Kijeve
Tuo tarpu Šančiuose gyvenantys ukrainiečiai sakė, kad jiems Lietuvoje – ir tinka, ir patinka.
Pasak čia gyvenančio ir dirbančio Dmitrijaus, darbo diena tęsiasi 10 valandų, tačiau todėl, kad taip nori jie patys: taip daugiau uždirba, be to, turint daugiau laiko darbai būna kokybiškesni.
„Ukrainoje aš dirbau prokuroro padėjėju. Kijeve. Darbo netekau dėl korupcijos. Mano prokurorą pasodino, ir norėjo man prikabinti bylą. Čia dirbu langų montuotoju. Už valandą moka apie 4–5 eurus“, – kalbėjo 28 metų vyras.
Pasak Dmitrijaus ir čia pat sutiktų kitų ukrainiečių, į Lietuvą atvažiuoja vis daugiau tų, kurie dirbo Lenkijoje. Nes ten, anot vyrų, vietoje pažadėtų 5 eurų kartais temoka du.
„Todėl žmonės Lenkijoje dirbti nebenori. Mano brolis, pavyzdžiui, dirba Čekijoje. Aš jam sakiau: atvažiuok į Lietuvą. Bet jis nenori, nes jam Čekijoje gerai“, – pasakojo Dmitrijus.
Ar yra žmonių, dirbančių nelegaliai? To, anot ukrainiečių, jie nežino, nes vienas kito tokių dalykų neklausinėja.
Aktualiausia jų problema – šeimos nariai, kurie likę Ukrainoje ir negali kartu gyventi. Taip pat tai, kad kas tris mėnesius tenka grįžti atgal ir prasitęsti darbo vizą.
Ukrainiečiai taip pat pasakojo, kad reikia kliautis rekomendacijomis ir žinoti, kur važiuoji, mat tarpininkai Ukrainoje dėl darbo kitoje šalyje gali ir apgauti.
Alkotesteriu tikrina penkis kartus per dieną
Aleksandras ir Michailas dirbti Lietuvoje pradėjo maždaug prieš tris savaites, tačiau Michailas tvirtina, kad čia per dieną uždirbs tiek, kiek Ukrainoje – per mėnesį.
Darbą Lietuvoje abu vyrai rado per tarpininkus ir sako, kad žmonės važiuoja dirbti pagal rekomendacijas. Nors gali būti įvairių istorijų, pavyzdžiui, sunkios darbo ar gyvenimo sąlygos, nemokamas atlyginimas, tačiau jie tiki žmogumi, kuris darbdavį Lietuvoje rekomendavo.
„Patikimas žmogus, patikrintas. Jo telefoną davė kitas, kuris pas jį dirbo“, – kalbėjo tėvas ir sūnus.
Abu vyrai dirba įmonėje, kuri, kaip subrangovas, atlieka darbus Vokietijos technologijų ir automobilių komponentų pramonės bendrovėje ir stato „Continental“ gamyklą Kauno laisvoje ekonominėje zonoje.
„Taip, mes statom „Continental“. Per dieną mus penkis kartus tikrina alkotesteriu“, – pasakojo Michailas.
Abu vyrai prieš tai dirbo Lenkijoje, tačiau Lietuvą pasirinko dėl geresnių darbo sąlygų.
Kaimynai pretenzijų neturėjo
Nors Lietuvoje yra įvairių nuomonių dėl čia apgyvendinamų pabėgėlių, tačiau kalbant būtent apie ukrainiečius lietuvių nuomonė – kur kas palankesnė.
Šv.Mortos grupės nariai kalbino ir kaimynus, kur gyvena ar anksčiau gyveno ukrainiečiai. Beveik visi iš kalbintųjų pretenzijų jiems neturėjo.
Tik vienos iš gatvių, kurioje kiek seniau gyveno darbininkai iš Ukrainos, gyventojai sakė kelis kartus vakare buvus triukšmą.
„Kiek man teko susidurti su ukrainiečiais – nieko blogo pasakyti negaliu“, – teigė viename iš Šilainių mikrorajono namų užkalbintas vyras.
