Daugiau nei 2,5 tūkst. bėgikų praeitą savaitę Šamoni mieste Rytų Prancūzijoje startavo prestižiškiausiame bekelės maratone „Ultra-Trail du Mont-Blanc“ ir per 46 val. 30 min. turėjo įveikt 170 km trasą, nusidriekusią aplink Monblano kalną ir kertančią net tris šalis – Prancūziją, Italiją bei Šveicariją, rašoma pranešime spaudai.
Tikrai sportinei avantiūrai pasiryžęs boksininkas D.Šemiotas, atstumą įveikęs per 39 val. ir 15 min., pasakoja jau prieš pusantrų metų susidomėjęs būtent šiomis varžybomis, tačiau tam reikėjo ypatingo pasiruošimo, drąsos ir užsispyrimo.
„Sportas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, kurioje visada ieškau naujų iššūkių. Taip pamačiau šį bekelės maratoną vienoje gražiausių pasaulio vietų. Tuomet dar nesupratau, kas yra tas bėgimas bekele, bet po pirmų varžybų, kuriose įveikiau 82 km, susipažinau su kalnais, sukilimais, išaugo ir meilė bei pagarba gamtai, jos grožiui bei galiai.
Bėgimas gamtoje padeda atrasti ramybę, surasti atsakymus į galvoje kylančius klausimus. Taip naujuoju tikslu tapo UTMB“, – pasakoja sportininkas.
Per kalnus, šlaitus, siaurus miško takelius nusidriekusi trasa kupina ir techniškai pavojingų atkarpų. Iššūkiu bėgikams tampa ir 10 km, kuriuos jie turi sukopti vertikaliai. Daugirdas pripažįsta, jog sudėtingiausia nakties metu, ypač tuomet, kai pradedamas jausti miego stygius, o kelias po kojomis matomas tiek, kiek jį apšviečia ant galvos pritvirtintas žibintuvėlis.
„Šis bėgimas – tai dar vienas žmogaus galimybių išbandymas, savęs supratimas, savo kūno pažinimas. Tikrosios varžybos prasideda, kai imi kovoti su skausmu ir nuovargiu. Ilgame kelyje teko matyti vemiančių, miegančių ant akmens ar žemės bėgikų. Beveik 900 dalyvių trasos neužbaigė. Iš pradžių kyla labai daug skirtingų minčių, bet tai irgi darbas – atsikratyti jų, pašalinti abejones ir baimes.
Stengiesi iš esamo momento užfiksuoti gražią akimirką, vaizdą ir mėgautis tuo užgožiant pūslių, raumenų ir kūno skausmus. Žinoma, ateina laikas, ypač antros bemiegės nakties metu, kai smegenys jau nenori nieko kito, tik poilsio. Tuomet prasideda nauji kūno potyriai, haliucinacijos: bėgi tarsi pasakoje, visur vaizdiniai, paveiksliukai“, – patyrimais dalinasi Daugirdas.
Bekelės maratono dalyviai turi tik trumpas atokvėpio minutes tam įrengtuose punktuose, kur jie gali persirengti ar užkąsti. Daugirdas dėkoja jį palaikiusiems bei čia juo besirūpinusiems draugams ir, žinoma, žmonai Kristinai, kuri jį pasitikdavo dar trasoje, jog praneštų, kur laukia palapinė su padėti pasirengusiais bičiuliais.
„Nuotykiai prasidėjo dar prieš varžybas, kai likus savaitei iki jų susirgau COVID-19. Tuomet teko nutraukti treniruotes, bet esu dėkingas olimpinės rinktinės kineziterapeutei Astai Ivašinienei, kuri rūpinosi mano greitu atsistatymu ir prie starto jau buvau beveik sugrįžęs į formą.
Bėgant visada turėjau rimtą motyvaciją judėti toliau, nes žinojau, kad kiekviename sustojimo punkte laukia draugų ir žmonos palaikymas. Prie finišo daug sulaukiau sveikinimų, bet smagiausia buvo matytų saviškių šypsenas, skleidžiamą energiją ir džiaugsmo ašaras. Buvo fantastiškas jausmas“, – pripažįsta sportininkas.
Kai trasa jau įveikta ir visą įtampą yra pakeitusios džiugios emocijos, Daugirdo žmona Kristina sako galinti lengviau atsikvėpti. Tikrąjį maratono sunkumą ji suprato tik nuvykusi į vietą, o nerimo ašaras slėpdavo nuo vyro, punktuose jį pasitikdama su dideliu rūpesčiu ir palaikymu.
„Tokio ilgio trasą Monblano viršūnėmis gali įveikti ne kiekvienas. Būdama ten, dar kartą supratau, koks ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai stiprus yra mano vyras. Vos tik paramos punktuose pamatydavau parbėgantį Daugirdą, iš karto skenuodavau akimis, ar ne šlubuoja, ar nėra kokių žaizdų, o pagal pirmuosius ištartus žodžius vertindavau bendrą savijautą.
Žinojau, kad ir kas nutiktų, mano vyras finišuos, todėl tikrai neverkšlenau, nors išleidus jį vėl į trasą, ašaros kaupdavosi akyse. Nuoširdžiai meldžiausi, kad jį apsaugotų nuo fizinių sužalojimų, jog nepaklystų. Dauguma sportininkų praranda orientaciją, bemiegės naktys iššaukia haliucinacijas – ne juokai tokį krūvį pakelti.
Esu be galo dėkinga paramos punktuose buvusiems Daugirdo draugams Andriui Plūkui bei Jonui Adomavičiui, nes tik praleidusi laiką su jais supratau, jog didžiulis iššūkis yra ne tik maratonas, bet ir jo užkulisiai bei bėgikui suteikiama pagalba trasoje.
Tačiau vienas dalykas, raminęs visų varžybų metu, buvo plati vyro šypsena. Kad ir kaip sunku, kad ir kaip skaudėjo, į kiekvieną punktą jis atbėgdavo šypsodamasis. Mums su sūnumi Nikolu jis yra superherojus!“ – tvirtina Daugirdo žmona Kristina.
