D.Zuehlke su vyru diplomatu jau 28 metus gyvena Vokietijoje. Interjerų kūrimas moteriai visada buvo didelis pomėgis, iš kurio, kaip pati sako, pavykdavo ir užsidirbti. Daug metų savo malonumui interjerus ji kūrė Vokietijoje, dabar pradėjo tuo užsiimti ir Lietuvoje.
„Menas visada buvo šalia. Būdama maža lankiau Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklą, noriai tapiau, stojau ir į aktorinį, bet taip susiklostė, kad vėjai nupūtė į Vokietiją. Kol vaikai augo, buvau mama ir žmona, tačiau interjeras man visada buvo labai įdomus.
Būdavo, nuperku namą Vokietijoje, sukuriu interjerą, fasadą ir parduodu. Tik tai visada buvo mano pomėgis, o ne verslas, bet dabar jaučiu, kad širdis labai prie to linksta, vaikai jau paaugę, tad pradedu rimčiau užsiimti kantri, „Shabby Chic“ stiliaus namų interjerais“, – pasakoja pašnekovė, šiuo metu užsiimanti prieš daugiau kaip pusšimtį metų Širvintose pastatyto namo įrengimu.
Norėjo sukurti miestelėno namą
Ponia Daiva Širvintose turi sodybą, į kurią atvyksta vasaroti. Praėjusiais metais per atostogas pamatė seną namą ir panoro jį įsigyti. „Turėjau daugybę idėjų, norėjosi jas įgyvendinti – sukurti miestelėno namą“, – sako D.Zuehlke.
Namas Širvintose pastatytas 1960-aisiais. Jis – medinis, bet apmūrytas. Jame – trys kambariai, virtuvė, koridorius, verandėlė ir vonios kambarys. Abu miegamieji visiškai įrengti, svetainei trūksta žurnalinio staliuko, kuris šiuo metu yra pas restauratorius, vonios kambarys taip pat užbaigtas. Namo fasadas sutvarkytas, tik dar, D.Zuehlke's teigimu, reikia pabaigti sutvarkyti aplinką.
Paklausta, kas padiktuoja idėją, koks bus namo interjeras, pašnekovė sako – pats objektas.
„Idėjos, kaip norėčiau įrengti namą, visada kyla pamačius objektą. Prie to, kokiu laikotarpiu jis pastatytas, galima derinti ir interjerą. Visada sakau, kad mes turime derintis prie namų, o ne namai prie mūsų. Jie pasakoja savo istoriją, kada jie buvo pastatyti, kokie žmonės juose gyveno. Mes negalime jų paversti tais, kokie jie nėra.
Kai pamačiau tas krosnis šiame name, pagalvojau, kad būtų siaubas jas nuversti. Arba tas medines grindis, kurios yra tokios kokybiškos, užkloti laminatu – o žmonės dažnai daro tokią klaidą, man širdis kraujuoja, kai tokius dalykus matau. Net jei jos ir nešlifuojamos, užtenka perdažyti, lieka ta ypatinga namo aura. O kai sudeda laminatą, mediniame name padaro butą“, – sako interjero kūrėja Daiva.
Moteris pasakoja, kad šiame name jai taip pat norėjosi išlaikyti autentiškus langus, todėl jų nekeitė, atidavė restauratoriams.
Visada labai mėgau senus namus, nes jie turi aurą, charakterį, savo istoriją.
„Norėjau, kad jie namui suteiktų dvasios. Dabar viskas dera tarpusavyje, o jei būčiau sudėjusi plastikinius langus, būtų tragedija, – šypsodamasi sako pašnekovė ir paatvirauja, kad šis pasirinkimas išsaugoti autentiką jai labai daug kainavo:
– Žinau, kad niekas to neįvertins. Tiek valandų šlifuota, tiek įskilusių stiklų, kuriuos reikėjo keisti, kai pagalvoju, kiek man jie kainavo, tai galėjau tris kartus įstatyti plastikinius langus. Tačiau palikau senus, kurie turi ir tarpų, ir žiemą gal ne tokie sandarūs, bet man jų labai norėjosi. Juolab kad šis namas buvo staliaus, kuris labai daug dirbo su medžiu ir, aišku, anais laikais tie langai buvo labai geri.“
Miegamajame – Belgijos didiko lova
Daiva sako: „Kai turiu viziją, kaip turi atrodyti interjeras, daiktų ir baldų jam ieškau visur.“ Ne išimtis ir šis namas. Moteris aiškiai žinojo, kokios detalės kuriame kambaryje turi atsirasti, tad jų ieškojo visur – aukcionuose, per pažįstamus restauratorius. Rado įspūdingų daiktų, bet ne viską, ko norėjo.
„Interjero ir namo fasado idėjos gimsta mano galvoje, turiu nuostabius meistrus, Panevėžyje – puikius restauratorius, kurie padeda realizuoti visas mano užgaidas, – juokiasi pašnekovė. – Išties nėra lengva.
Tarkime, sumaniau, kokių tapetų reiks kambariui. Atrodo, tapetų – milijonai, tik rinkis. Bet to, ko norėjau, neradau. Net iš Amerikos siunčiausi, tik jie manęs, deja, taip ir nepasiekė. Teko daryti kompromisą, kad tapetų lapeliai bus žali, o ne mėlyni, nes norėjau, kad ir lapeliai, ir gėlės būtų mėlyni. Mano mama sakė: „Dieve, Daiva, tu prisigalvoji to, ko nėra.“ (juokiasi)
Tam pačiam gėlėtam miegamajam ieškojau šviestuvo, kuriame būtų daug žalvario ir būtinai mėlyno akcento. Būtent to laikotarpio ir atitinkantį mano įsivaizdavimą radau aukcione Vokietijoje.“
Ieškodama baldų interjerui, Daiva glaudžiai bendradarbiauja su pažįstamais restauratoriais, kurie dirba su antikvarinių baldų pardavėjais. Nupiešia, nupasakoja jiems savo viziją, jie randa norimus baldus, juos restauruoja. Taip Širvintų name vietą atrado ne vienas toks ypatingas baldas: viename miegamųjų dabar puikuojasi Belgijos didiko lova, nupirkta aukcione Belgijoje, vonioje – senovinė ąžuolinė komoda, ant kurios įrengtos dvi kriauklės.
Klaidžiojant po interjerą, akys pastebi šviestuvus, laikrodžius, porcelianinius indus, siuvimo mašiną ir svetainėje ant sienos kabantį iš medžio išdrožtą Vytauto Didžiojo atvaizdą.
„Deja, negaliu patikslinti jums, kas šio darbo autorius, žinau tik jo vardą – taip pat Vytautas. Esu labai didelė savo šalies patriotė, dievinu mūsų gražią šalį, jos istoriją, mūsų praeities valdovus ir labai didžiuojuosi, kad esu lietuvė“, – kodėl tokia detalė atsirado interjere, pasakoja pašnekovė.
„Seni namai turi aurą, charakterį“
Nors kartais Daivai tenka prisiliesti ir prie naujų namų interjerų, moteris sako, kad kur kas mieliau dirba su senais.
„Kartą draugai Vokietijoje paprašė labai moderniai įrengti vonios kambarį su mozaikomis. Teko ilgiau pasukti galvą, kaip viską suderinti. O štai kantri stilius man tiesiog plaukte plaukia – užsimerkiu ir viską matau, – šypsodamasi sako moteris. – Visada labai mėgau senus namus, nes jie turi aurą, charakterį, savo istoriją. Man jie yra tokie nuostabūs ir ypatingi, aš iš tiesų juos dievinu.“
Pasak pašnekovės, restauruoti senus namus labai sunku – visada gali atsiverti problemos, kurių nelaukta ir nesitikėta. Ir tai nėra pigu, nebent darbus žmonės atlieka patys, tada didelių investicijų neprireikia.
„Aš visada sakau, kad nereikia labai daug pinigų, jog sukurtum gerą aurą, reikia skonio. Baldus galima įsigyti ir dėvėtų baldų parduotuvėse, o tada patiems juos atnaujinti – taip galima dar labiau sutaupyti“, – sako D.Zuehlke.
Paklausta apie interjerus, ką mano apie smarkiai išpopuliarėjusį skandinavišką stilių, Daiva sako, kad jis jai labai patinka.
„Skandinaviškas interjeras – toks kviečiantis vasaroti, ilsėtis, šviesus, todėl labai džiaugiausi, kai atradau šį namą, nes prie baltų pečių, baltų medinių grindų galėjau įtraukti daug baltumo.
Tačiau mūsų namas Vokietijoje yra labiau angliško stiliaus. Ten yra didelis sunkus židinys, miegamajame – pilki tapetai ir sunki raudonmedžio senovinė spinta. Aš labai mėgstu viską, kas susiję su senove“, – sako pašnekovė.
Didelė klaida, kai žmonės ant natūralaus medžio grindų deda laminatą.
Patarė, ko nedaryti atnaujinant seną namą
Paprašyta pasidalyti keletu patarimų, ką daryti ir ko nedaryti atnaujinant seną namą, Daiva sako: „Visų pirma, kaip jau minėjau, didelė klaida, kai žmonės ant natūralaus medžio grindų deda laminatą, kai mediniuose ar rąstiniuose namuose susideda plastikinius langus. Dėti medinius kainuoja daugiau, bet plastikiniai langai nesižiūri, taip pat jie yra labai sandarūs, o medinis namas yra „kvėpuojantis“, tada ant langų renkasi rasa.
Niekada nenaikinčiau balkių ant lubų, jeigu jie yra, rinkčiausi daugiau rustic (liet. „kaimišką“) stilių ir galbūt visai nesirinkčiau tų skandinaviškų lengvų, baltų spalvų. Taikyčiau senovinį lietuvišką stilių, koks anksčiau buvo Žemaitijoje, ar Bavarijos kalnų stilių, kur labai daug medienos, ąžuolo.
Dar vienas man baisus dalykas, kai žmonės pastato labai gražius rąstinius namus ir įrengia juose lengvą modernią virtuvę. Tada ji taip nunyksta. Žinoma, gali būti ir modernumo, svarbu, kad virtuvė būtų ir funkcionali, nes patogumas – pats svarbiausias dalykas gyvenant name, bet tokiais atvejais reikėtų derinti: pavyzdžiui, kad būtų mediniai stalviršiai, kurie – gerokai storesni už standartinius.“
