Dalia pasakoja, kad nors gimė ir augo Kaune, šiandien Klaipėdą gali drąsiai vadinti savo namais. „Man patinka, kad šalia ne tik draugai, šeima, bet ir jūra, kuri nuostabi bet kokiu oru“, – sako pašnekovė.
Ji tapo jau daug metų: „Iš pradžių tapiau kvadračiukais (pikseliukais) ir buvau žinoma būtent dėl tokio tapymo stiliaus. Tačiau gavusi didelį užsakymą viešbučiui Vilniuje, pasirinkau abstrakciją ir likau prie šios krypties. Supratau, kad tai mano charakteriui tinkama labiau – galbūt prasidėjo naujas etapas. Norisi duoti daugiau laisvės, o žiūrint į paveikslus ta laisvė jaučiama. Juk tai ir yra daugelio žmonių siekiamybė – laisvė ir vidinė ramybė“, – pasakoja menininkė.
Dalia priduria, kad karantino metas buvo puikus laikas tobulinti aplinką, kurioje gyvena: „Daug ką keičiau, atnaujinau. Pavyzdžiui, turėjau seną vargšą staliuką, o kuo daiktas didesnis vargšas – tuo man įdomiau. Nudažiau gilios jūrbangės spalva, pasidėjau gėlių, ir taip daiktas vėl tapo naudojamas.
Man labai patinka rankų darbas. Mano nuomone, dabar daugelis naujų namų yra beveidžiai, lyg iš katalogo. Kai daiktai atrinkti pagal tavo skonį – paveikslai, tekstilė, keramika, vazos ir kitos interjero detalės, visa tai namus paverčia savais. Mano namuose yra ir antikvarinių baldų, ir naujų daiktų, todėl man patinka miksas – jis man artimiausias“, – sako menininkė.
Sesuo keramikė, todėl važiuodavo pas ją į studiją padekoruoti indų ir kitų dirbinių glazūra. Būtent čia ir pavyko pasidaryti įvairių papuošimų sienoms.
Tačiau ji priduria, kad perpuoštas interjeras yra taip pat ne jai, ypač, kai namuose yra labai daug daiktų, spalvų. „Turi būti kažkas tokio, kas užkabintų akį, kad būtų įdomu“, – sako Dalia.
Kodėl šukės laimingos?
Paklausta apie tai, kaip gimė laimingų šukių siena ir iš kur gavusi tiek daug šukių, Dalia juokiasi, kad jeigu būtų jas rinkusi nuo studentavimo laikų, būtų galėjusi visą namą išklijuoti šukėmis.
„Idėja kilo tada, kai dariau remontą ir keičiau dangą terasoje. Terasos sienelės anksčiau buvo apkaltos medžiu, tad jį nulupau. Siena liko dažyta, mūrinė, tačiau man neatrodė gražiai. O kadangi pakopos terasoje man labai patiko – jos jau pablukusios, apsamanojusios, norėjosi išlaikyti vientisą vaizdą“, – sako Dalia.
Laimingų šukių idėja kilo tada, kai ji vieną kartą pamačiusi sieną, papuoštą šukėmis. Sako, kad tai buvusi sugalvota edukacija vaikams daužyti šukes ir jomis klijuoti sienelę.
Ji priduria, kad jos sesuo keramikė, todėl važiuodavo pas ją į studiją padekoruoti indų ir kitų dirbinių glazūra. Būtent čia ir pavyko pasidaryti įvairių papuošimų sienoms – drugelių, paukštelių ir kitų formų detalių. Taip ir prasidėjo šukių rinkimas, kurios vėliau nugulė sienoje.
„Aš rinkau šukes, draugės ir artimieji taip pat rinko šukes. Panaudojau netgi labai gražias lėkštes, kurios jau buvo nuskilusios – jas parsivežiau iš Paryžiaus, į kurį keliavome automobiliu prieš daugiau nei 20 metų. Turėjau ir išlaikytų gražių plytelių po namo statybos.
Aplinkybės klostėsi patogiai, pavyzdžiui, draugas numetė lentyną su spalvotomis lėkštėmis. Taip pat dalį lėkščių, puodelių pirkau dėl spalvos. Taip ir susikaupė įvairių šukių, kurias pradėjau klijuoti ant 7 kv. m sienos“, – sako Dalia ir prideda, kad laimingos jos todėl, kad sakoma, jog šukės neša laimę, be to, jos nenukeliavo į šiukšliadėžę.
Menininkė išgražino ne tik sieną, bet ir laiptus, sako, kad galbūt šukėmis papuoš ir vazonus, tačiau juos dekoruoti yra kur kas sunkiau nei plokščią sieną. Ji juokiasi prisiminusi, kad dirbdavo iki išnaktų, Sako, pastebėdavusi, kad vis blogiau mato, o dėl to, pasirodo, buvo galima kaltinti atėjusią naktį.
Užtat dabar terasa atrodo išskirtinai ir neįprastai, supama žalumos ir gėlių. Dalia sako, kad jos namus projektavo garsusis šviesaus atminimo architektas Algimantas Kančas.
Vis randu namuose vietą, kurią noriu patobulinti ir pagražinti.
„Mes galime iš antro aukšto nueiti tiesiai į sodą. Virš terasos yra sodas, nors ir nedidelis, kadangi žemė labai prasta – smėlis ir žvyras, tačiau augalai vis tiek auga – nuo bijūnų iki mėtų, braškių, rododendrų, rožių ar smilgų. Auga tikrai ne bet kas“, – juokiasi Dalia.
Ji priduria, kad planų ir svajonių dėl aplinkos puoselėjimo netrūksta. „Laukiu rudens – užsakiau, kad meistrai padarytų metalinę pergolę, kadangi turiu vynuogę, kuri lipa labai aukštai. Noriu daugiau pušelių.
Vis randu namuose vietą, kurią noriu patobulinti ir pagražinti. Mėgstu dirbti greitai ir trumpai, be to, negaliu pakęsti rutinos, todėl stengiuosi jos išvengti tinkamai suplanuodama įvairias veiklas– vieną dieną darydama vienus, o kitą – kitus darbus. Noriu, kad rūpinimasis aplinka būtų malonumas, o ne darbas“, – sako menininkė.
Kūryba – visa ko pamatas ir siekiamybė
Paklausta, kas ją įkvepia, menininkė sako, jog įkvėpimui jai reikia reikia dažno, trumpo judėjimo. „Mes su draugėmis važiuojame į trumpas vienos ar kelių dienų keliones. Lankomės įvairiuose dvaruose. Man reikia įspūdžių, ir kai jų patiriu, atsitraukiu nuo to, ką darau, ypač, kai matau, kad darbai darosi vienas į kitą panašūs.
Pasišneku su savimi ir prisimenu savo darbus, kurie man labai patiko. Sugrįžtu į tuos jausmus, kai tapiau, ką patyriau, kaip atsipalaidavau. Tada esi lyg tarpininkas tarp dangaus ir drobės, o tavo rankos – įrankis. Atjungi galvą ir dirbi be kontrolės. Kai kontroliuoji, darbai būna lyg išmąstyti. Man tai nepatinka. Noriu, kad darbai atrodytų taip lengvai, lyg būtų atlikti vienu ypu“, – mano menininkė ir priduria, jog paveikslai turi kelti geras mintis.
Jos nuomone, mus veikia, viskas kas aplink – žmonės, šeima, tai, kas vyksta pasaulyje. „Pažiūrėkite į karantiną ir kaip jis mus pakeitė. Pasikeitė mūsų pirkimo įpročiai, pasiūla, internetinė pirkimo kultūra, kiek verslų gimė. Žmonės išties labai kūrybingi ir tas kūrybiškumas yra didžiausias mūsų turtas ir vertybė. Labai svarbu jo neprarasti ir puoselėti“, – sako menininkė.
