Įvairiuose darbuose save išbando nuo paauglystės
Būdamas vos 15 metų, Antanas sumanė, kad atėjo laikas pradėti dirbti. Vaikinas nusprendė mesti sau iššūkį, tad ėmė suktis įvairiuose renginiuose, konferencijose, o galiausiai sulaukė vienos įmonės kvietimo prisijungti.
„Po kurio laiko, kadangi vis dar mokiausi mokykloje, nusprendžiau, kad įsidarbinti visu etatu nebūtų pats protingiausias poelgis, tad pradėjau atlikti praktikas skirtingose įmonėse. Per porą mėnesių duodavau, ką galiu, ir iš jų pasisemdavau daug žinių. Eksperimentavau su įmonėmis, startuoliais.
Iki mokyklos baigimo buvau atlikęs penkias praktikas. Prasidėjus universiteto metams, toliau darbavausi, visą laiką turėjau papildomų projektų. Pastaruosius trejus metus dirbau mokėjimo įmonėje, kuri yra viena sparčiausiai augančių Baltijos šalyse. Viskas ėjosi gerai, bet prieš dvi savaites išėjau“, – apie savo kelią pasakoja A.Bernatonis.
Kol Antano bendraamžiai nė negalvojo apie darbą ir laiką leido linksmindamiesi, vaikinas neslepia pajautęs malonumą, kai palietė darbo pasaulį.
„Esu vaikinukas iš kaimo, Gudienos. Turėjau pasirinkimą arba būti čia ir tūsinti, arba bandyti ką nors daugiau. Man turbūt labai pasisekė, nes aplinkoje turėjau įkvepiančių pavyzdžių, kurie dirbo tame pasaulyje, daug keliavo. Tuo metu klausydavausi išplėtęs akis ir galvodavau: „Vau, aš irgi taip noriu.“ Tada pradėjau ieškoti kelių, kaip galėčiau ten atsidurti“, – prisimena A.Bernatonis.
Gyvenimo būdas, kuris Antaną nuo pat paauglystės traukė, angliškai vadinamas digital nomad – skaitmeninės klajoklės. Anot vaikino, dažniausiai tai žmonės, kurie dirba įmonėse arba yra laisvai samdomi darbuotojai, be to, tuo pačiu metu keliauja po visą pasaulį.
„Užuot užsirakinę biure, jie pasirenka gyvenimo būdą, kuris leidžia jiems atsidurti įvairiausiuose kampeliuose ir dirbti iš bet kur. Galima užduotis atlikti taip pat gerai, bet kartu būti nepriklausomam nuo vietos“, – aiškina A.Bernatonis.
Kaip teigia Antanas, toks gyvenimo būdas gali būti kiekvieno žmogaus pasirinkimas – jo nuomone, ypač dėl pandemijos dabar kone visi gali dirbti per nuotolį.
„Jei negalite taip dirbti, matyt, dėl to, nes patys tai pasirenkate. Visada galima išeiti į kitą įstaigą. Darbo Lietuvoje yra per akis – įmonėms trūksta talentų. Tam, kad juos pritrauktų, darbdaviai ieško geriausių kelių, kaip sukurti tinkamas sąlygas. Nuotolinis darbas tampa vienas pagrindinių kriterijų.
Daug žmonių svajoja apie tokį gyvenimo būdą, bet jam reikia šiek tiek drąsos, nes jis nėra patogus. Dažnai nežinai, kur atsidursi, nebūni įprastoje aplinkoje. Labai lengva pasiimti butą Vilniuje, ten gyventi, dirbti, turėti draugų. Viskas su tuo gerai, bet jei tikrai norisi, galima priimti kitą sprendimą. Tuomet atsidursi nepažįstamose vietose, nuolat jausi šiek tiek streso, tačiau nuotykiai, įspūdžiai ir vaizdai yra neįkainojami“, – tikina A.Bernatonis.
Dirba nuotoliniu būdu ir keliauja po pasaulį
Kurį laiką Antanas pats darbavosi biure, nes, kaip pats sako, tuo laiku toks gyvenimo būdas dar nebuvo toks įprastas, kaip yra šiandien.
„Visada žinojau, kad noriu keliauti. Pavyzdžiui, po 11 klasės mėnesiui autostopu išlėkiau po Europą kišenėje turėdamas 150 eurų, – šypsosi A.Bernatonis. – Prieš prasidedant pandemijai, iš naujo atradau keliones, o pradėjus siausti koronavirusui, su drauge nusipirkome kemperiuką, su kuriuo ėmėme keliauti ir iš jo dirbti.
Vėliau įsigijome vienos krypties bilietus į Azorus, kur gyvenome keturis mėnesius, o Tenerifėje – du. Toliau viskas tik sukosi ir dabar paleisti nebeišeina. Vien per pastaruosius kelis mėnesius buvau Juodkalnijoje, Karibuose, Ispanijoje, Portugalijoje. Matau, kiek gyvybės tai suteikia, darbas tampa produktyvesnis, nes nori jį atlikti ir tuomet eiti naršyti naujų vietų.“
Digital nomad Antaną labiausiai žavi pažinimais ir suteikiamu savotišku įgalinimu įsijausti į save kaip į personažą, kuris yra nuotykyje.
„Būdami toje pačioje aplinkoje ilgą laiką įeiname į rutiną, kuri yra nuostabi, bet joje įsisukame į pasikartojimų ratą. Kai atsiduri naujoje vietoje, aplink tave nuolat kas nors vyksta, matai įvairiausius vaizdus, žmones, todėl tai gali padėti perkurti savo įpročius visiškai nauju keliu – tokiu, kokio pats nori“, – įsitikinęs A.Bernatonis.
Kaip vieną įspūdingiausių vietų, iš kurių yra tekę dirbti, Antanas įvardija Azorus – salą Atlanto vandenyne, kur vaikinui teko kurį laiką pagyventi.
„Kartais prieš suplanuotus pokalbius nespėdavau grįžti namo, tad, eidamas iš žygio kalnuose, sustodavau prie vandenyno ir kalbėdavausi stebėdamas jį, uolas, žalumą. Dirbi, žiūri į vaizdą ir negali patikėti, ar čia realybė“, – susižavėjimo neslepia A.Bernatonis.
Dirbi, žiūri į vaizdą ir negali patikėti, ar čia realybė.
Nors Antano kasdienybė kupina kelionių ir naujų patirčių, jis vis tiek stengdavosi palaikyti tam tikrą rutiną. Pavyzdžiui, darbo dieną pradėdavo anksti ryte.
„Dirbau ryte, nes tuo metu esu produktyvesnis, daugiausia padarau, kol dar tamsu ir niekas neblaško dėmesio. Vėliau, apie 11 valandą, turėdavau skambučių ir susitikimų. Pradėjęs darbą 5–6 valandą ryto, juos pabaigdavau apie 14–15 valandą. Tuomet būni laisvas ir gali eiti į pasaulį“, – pasakoja A.Bernatonis.
Įspūdingi aplink esantys vaizdai Antano visiškai neblaškydavo – priešingai, motyvuodavo kuo greičiau atlikti darbus, kad galėtų keliauti.
„Vieniems būna sunku susikaupti, o kitiems, tarp jų ir man, graži aplinka padeda. Kai esi šiltuose kraštuose, ten yra daug šviežių vaisių ir daržovių, tad sveikai maitiniesi, beveik visada geras oras, todėl noriai eini sportuoti – visa tai padeda išlaikyti produktyvumą. Kai buvau Azoruose, turbūt buvau produktyviausias per visą savo gyvenimą“, – tikina A.Bernatonis.
Kad ir kaip įspūdingai atrodytų toks gyvenimo būdas, Antanas pripažįsta, kad yra ir minusų. Vienas jų – pripratus gyventi kelionių ir įspūdingų vaizdų ritmu, tampa sunku sugrįžti į Lietuvą.
„Kartais pats pagalvoju ir girdžiu iš kitų, kad nėra tavo bazės – neįleidi šaknų, nes atsiduri vis kitur. Viename ar kitame taške visi galiausiai pradeda galvoti, kur priklauso, nes visur esi tik keliautojas, nuotykių ieškotojas. Tam tikru periodu tai yra labai smagu, bet visi norime kur nors įsitvirtinti“, – išskiria A.Bernatonis.
Metė turėtą darbą ir išėjo į niekur
Aštuonerius metus be pertraukų dirbęs Antanas pajautė, kad dabar atėjo tinkamas metas stabtelėti. Ilgai galvojęs ir priėmęs racionalų sprendimą, vaikinas nusprendė palikti darbą įmonėje.
„Nuo 15 metų dirbu, o netrukus man sueis 24-eri – tai yra ganėtinai ilgas laikas, kai nuolat esi veiksme. Pajaučiau, kad šiek tiek perdegiau, visko pasidarė per daug, o darbas nebeteikia tiek džiaugsmo. Prisimenu, kiek jis man duodavo aistros, o dabar to neliko. Tačiau nebuvo taip, kad vieną rytą pabudau ir sakau – mesiu darbą.
Žinoma, buvo baisu. Kiekvienas turime vadinamąjį fomo – baimę ką nors praleisti. Galvojau, kad galbūt darau klaidą, įmonė auga, ten gerai sekėsi, ką čia prisigalvojau. Bet pasiklausius savęs giliau, supranti, jog reikia atsipūsti. Tuomet apima jomo – džiaugsmas ką nors praleisti.
Kol kas labai džiaugiuosi savo sprendimu, turiu nuostabų laiką, noriu vėl keliauti, neskubu grįžti į darbus. Turėsiu 15 darbo pokalbių, kurių sulaukiau po įrašo feisbuke, tad tikrai bus, kur eiti, kai būsiu pasiruošęs“, – pasakoja A.Bernatonis.
Šiuo metu Antanas yra visiškai atsitraukęs nuo darbų ir tikisi iš naujo pažinti pasaulį bei įsileisti jį kiek kitokia forma, nei buvo įpratęs anksčiau.
„Keliausiu, skaitysiu knygas, susitiksiu su draugais, leisiu laiką su šeima, žiūrėsiu serialus, tinginiausiu. Pavyzdžiui, visą savaitgalį su šeimyna žaidėme stalo žaidimus. Dabar darysiu viską, kam įprastu metu nerasčiau laiko. Noriu sau tai leisti ir truputėlį atpalaiduoti mintis. Pažiūrėsiu, kur tai veda“, – šypteli A.Bernatonis.
Dar prieš palikdamas darbą įmonėje, Antanas išvyko į kelionę, o paskutinę darbo dieną sulauktas skambutis iš draugo įvėlė jį į nuotykį – vaikinas pasiryžo eiti Šv. Jokūbo kelią (isp. El Camino de Santiago).
„Padirbau Malagoje ir Grenadoje, o tuomet sulaukiau skambučio iš draugo – žinojau, kad jis eis į žygį, bet pats ketinau automobiliu važiuoti pakrante. Jis pasakė, jog atvažiuoja, ir paklausė, ar jungiuosi. Netyčia savo batus buvau palikęs Malagoje, tad pasakiau, kad, jei juos paims, prisijungsiu. Susipakavau kuprinę ir išlėkiau.
Atvažiavau į Seviliją, kur iš karto turėjo prasidėti žygis. Turbūt buvau labiausiai nepasiruošęs piligrimas. Visi apgalvoję, pasirengę, susipirkę mantą, kad galėtų mandrai eiti, o aš neturėjau nieko – net miegmaišio. Vietoj jo kuprinėje buvo kompiuteris.
Per pusdienį viską susipirkau ir iškeliavau. Per dieną nueidavome po 20–40 km, miegodavome esant 0–3 laipsnių temperatūrai, šildymo beveik niekur nebuvo. Tačiau pati kelionė buvo labai stipri, suteikė norėtą išsivalymą, pasitikėjimą keliu. Tau nereikia nieko galvoti, eini ir tik seki rodykles“, – įspūdžiais dalijasi A.Bernatonis.
Aš neturėjau nieko – net miegmaišio. Vietoj jo kuprinėje buvo kompiuteris.
Pasirinkęs gyvenimo būdą, kuris jam teikia džiaugsmo, Antanas kitiems norintiems pataria pasitikėti savimi ir nebijoti priimti sprendimo.
„Turiu daug draugų, kurie gali taip daryti, bet bijo. Yra daugybė nežinomųjų, todėl jauti baimių. Jei tik jas įsileidžiame, jos ima paralyžiuoti, nes mūsų kūnas ieško, kaip likti komforto zonoje. Galiausiai tai būna nuostabiausi nuotykiai, apie kuriuos vėliau pasakosime vaikams – tik reikia drąsos į juos įeiti.
Prieš kiekvieną kelionę pagalvoji, kad galbūt nereikia, bet žinai, jog nuvažiuosi ir bus nuostabu. Nepriimkite baimių per daug į save ir leiskitės į nuotykį“, – rekomenduoja A.Bernatonis.