Šiandien moteris džiaugiasi savo sprendimu ir jame mato tik privalumus. O kaip viskas prasidėjo?
Prieš dešimtį metų moteris įsimylėjo, o tas jausmas ją nuvedė į mylimojo Tomo senelių ir tėvų sodybą prie Dubysos, į Zakeliškių kaimelį, kur dabar jie gyvena, kuria verslą ir augina du vaikus – sūnų ir dukrą: sūnui Matui 4-eri, o Emai – 8-eri.
„Nebuvau ta, kuri niekada nematė kaimo, – mano močiutė gyveno kaime ir dažnai vasaromis ten leisdavau laiką, mėgdavau pabūti su gamta ir pasirūpinti gyvūnėliais.
Mieste gyvenau iki 23-ejų, o dabar jau dešimt metų gyvenu kaime.
Visus tuos metus dirbu anglų kalbos mokytoja kaimo mokyklose, o vasaromis drauge su vyru teikiame vandens turizmo paslaugas, nes gyvename vienkiemyje prie Dubysos upės“, – pasakoja Ligita, kurios šeimos nuotykius, gyvenimo kaime akimirkas galima sekti socialiniuose tinkluose.
Kaip moteris sako, jos moto – dalintis pozityvumu, populiarinti gyvenimą kaime bei parodyti, jog gyvenimas kaime gali būti gražus, spalvingas ir labai įdomus.
– Tai kuo jus patraukė kaimas, Ligita? Juolab, kad buvote tikra miestietė.
– Tai buvo lyg savotiška avantiūra, o gal ir aš nebuvau tokia kaip kitos panelės, kurioms reikia klubų ir vakarėlių. Traukė buvimas gamtoje, turizmas, mėgau keliauti, žavėjo savas kraštas ir tradicijos.
Kai vyras Tomas nusivežė į kaimą, pats kaimas buvo ne toks, koks yra dabar. Tėvai ūkininkavo, tačiau upė ir miškas mane labai sužavėjo ir priminė rojaus kampelį žemėje. Pagalvojau: o kodėl gi mums čia neapsigyvenus?
Taip susiklostė aplinkybės, kad sodyba liko tuščia po vyro tėvelio mirties, nes vyro mama grįžo gyventi į Šiaulius, tad pasiūliau – o gal kraustomės į kaimą? Galėtume pabandyti čia gyventi, pabandyti siūlyti turizmo paslaugas - o gal pasiseks?
Jauni žmonės labiau nori patogumo, jie nori miesto, o aš juokauju: jeigu už lango matai prekybos centrą, koks čia privalumas?
Tos jaunatviškos idėjos per dešimt metų kažkaip išsivystė ir gyvename visai neblogai (juokiasi). Įvyko savotiški mainai. Kaip tik tuo metu vyras važinėdavo uždarbiauti į Vokietiją, todėl svarstėme ir apie galimybę gyventi svetur, bet nusprendėme likti Lietuvoje. Nugalėjo Tėvynė.
Išties mylime savo šalį ir nenorėjome jos palikti, pamatėme, kad nebūtina emigruoti, juolab, kad dabar emigrantai važiuoja pas mus pailsėti ir pasimėgauti Lietuvos gamta (juokiasi).
– Tačiau užsiimate ne tik turizmu.
– Taip, baigiau anglų kalbos studijas universitete, tad vėliau tapau anglų kalbos mokytoja ir dabar dirbu dviejose įstaigose: mokykloje ir vaikų darželyje turiu būrelį. Per mokslo metus dirbu mokykloje, o vasaromis kartu su vyru ir šeima užsiimame turizmu.
Sodyboje, kurioje mes dabar gyvename, anksčiau gyveno vyro tėvai, seneliai, o mūsų vaikai būtų jau ketvirta karta. Čia anksčiau buvęs malūnas, o vyro senelis – malūnininkas. Šalia teka upė, todėl ši vieta stebuklingai tinka poilsiui.
Kai kraustėmės į kaimą, net nepagalvojau apie tai, ar mano vyras mokės kaimiškus darbus nudirbti, bet štai atrado talentą, nes viską čia kuria savo rankomis iš medžio – sūpynes, pavėsines, pirtelę, vandens kubilą ir pan., nors ir nėra baigęs jokių specialių mokslų. Gal tai jis paveldėjo iš savo senelio, kuris pastatė malūną? Dabar vasaras leidžiame intensyviai – vandens turizmas šiltuoju sezonu tampa pagrindine veikla, kuria mėgaujasi tiek lietuviai, tiek užsieniečiai.
– Daugeliui kyla klausimas, ar nėra sunku vaikus auginti kaime? Visi nori miesto, kad būtų mokykla šalia ar prekybos centras.
– Kai gyveni šalia didesnio miesto, problemų nekyla. Kelmė yra vos 15 km nuo Zakeliškių, todėl neužtrunkame vaikus nuvežti į mokyklą ar darželį. Kai palyginu Vilniaus kamščius, tai suprantu, kad gyvename puikiomis sąlygomis – problemų neturime, žinoma, jau reikia patiems vairuoti.
Daugelis įsivaizduoja, kad gyventi kaime yra kažkokia didelė atskirtis, o dar vienkiemis, neva būname vieni visą laiką, tačiau taip nėra – sakau, kad gyvename taip, kaip visi, tik grįžtame ne į pilką daugiabutį nakvoti, bet į savo namus kaime.
Aišku, anksčiau ir telefono ryšys buvo prastas, interneto nebuvo, tačiau šiandien visos technologijos yra ištobulėjusios ir esame nuolat ant pulso.
Manau, kad gyvenimas kaime yra sveikesnis ir vaikams kur kas įdomesnis, yra daug erdvės žaidimams, nuolat būname lauke, kvėpuojame grynu oru, mėgaujamės tuo, kad gyvename prie miško. Be to, vaikai gyvūnėlius mato ne iš knygučių, bet realybėje.
Tačiau noriu pabrėžti, kad gerbiu kiekvieno žmogaus pasirinkimą – mano tikslas yra parodyti, kad kaimo sąvoka suprantama labai primityviai, neva kaimiečiai prasigėrę, neturi jokio užsiėmimo, gyvena netvarkingai. Taip tikrai nėra, kaime daug šviesių žmonių, įdomių susitikimų, renginių, kultūros. Tik kai televizija rodo juodąją pusę, dažnas susikuria tokį prastą įvaizdį.
– Ar gyvenimas kaime nepaskatino užsiimti ir sodu, daržu, pasinerti į žemės ūkį?
– Turiu šiltnamį, tačiau jis skirtas savo reikmėmis. Anksčiau vyro tėvai turėjo net kelis didžiulius šiltnamius ir augino agurkus, kadangi šalia upė, pakrantė, tačiau mūsų šeima tuo neužsiima. Svarbiausia, kaip sakau, nupjauti žolę, tada sodyba bus tvarkinga ir graži (juokiasi).
Man labiausiai patinka auginti gėles, jas sodinti į įvairius rakandus, sukurti kontrastus tarp ko nors seno ir kažko gyvo. Manau, kad iš dalies toks pakitęs gyvenimo būdas turėjo įtaką ir tinklaraščiui „Miestietė kaime“, kuriame sudedu mintis apie gyvenimą kaime – tai dabar malonus pomėgis ir užsiėmimas.
Besidalindama savo mintimis ir patirtimi socialiniuose tinkluose, pamačiau, kad yra labai daug žmonių, kuriems artimas toks gyvenimo būdas, kad ne vienas kardinaliai pakeičia savo gyvenimą, domisi, o mes kaip tik atrandame ne vieną bendramintį, jau gyvenantį kaime.
Šiuo metu pradėjau mokytis ir, kaip juokauju, esu be penkių minučių gidė. Tikiuosi, kad naujai įgytos žinios pravers šitame darbe, juolab, galėsiu dalintis sodybos istorija, šalia esančio Lyduvėnų miestelio atradimais, planuojame įrengti ir nedidelį muziejų savo sodyboje, o vaikams daugiau pasakoti apie gamtą, malūno istoriją, sugalvoti veiklos ir įdomybių.
Tendencija, kad vis daugiau žmonių kraustosi į priemiesčius ar kaimus, yra, nes pavargstama nuo didelio tempo, spūsčių.
– Kokie žmonės susidomi kaimu – jaunesni ar vyresni?
– Iš artimesnės aplinkos pastebiu, kad jauni žmonės labiau nori patogumo, jie nori miesto, o aš juokauju: jeigu už lango matai prekybos centrą, koks čia privalumas? Na, kiti jaučiasi saugiau, kai parduotuvė ar gydytojas šalia, tačiau mes tokių dalykų nesureikšminame ir kur reikia, nuvažiuojame, nuo patogumų tikrai nesame atskirti.
Aš į kaimą žiūriu kaip į galimybę gyventi sveikai, saugiai, kvėpuoti grynu oru, užsiauginti savo maisto, daržovių, uogų, vaisių. Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio, nes mums gyvenimas atrodo kokybiškesnis būtent kaime (šypsosi). Tendencija, kad vis daugiau žmonių kraustosi į priemiesčius ar kaimus, yra, nes pavargstama nuo didelio tempo, spūsčių.
Mums toks pasirinkimas priimtinesnis. Kai pasikalbame, ar norime sugrįžti į miestą, dažniausiai atsakymas būna „ne“. O kai būna liūdna, paklausiu savęs, ar dėl to, kad esame kaime? Atsakymas irgi būna „ne“ (juokiasi).
Gyvenimo džiaugsmas priklauso nuo to, kaip tu jautiesi viduje, tam nedaro įtakos, kur tu gyvensi, – mieste ar kaime. Svarbiausia – nusiteikimas: ką tu matysi, taip ir jausiesi.
