Paskendusių daiktų vandens telkiniuose M.Kontautas ieško jau daugiau nei 11 metų. Mantas pasakoja po pirmųjų panėrimų į vandenį nustebęs pats, mat vandens telkinių dugnai tiesiog nusėti įvairiais daiktais.
Per sezoną – trys kilogramai sidabro
Nors pagrindinis darbymetis būna vasarą, tačiau pamesto žiedo jam teko ieškoti ir vėlyvą rudenį.
„Būna, kad žmogus pameta vasarą, tačiau kreipiasi gerokai vėliau, kai sužino, jog tokias paslaugas teikiu“, – 15min GYVENIMUI sakė alytiškis, nuskendusių daiktų ieškantis ne tik aplink Alytų esančiuose vandens telkiniuose, tačiau ir visoje Lietuvoje.
Nerti, sako Mantas, galima iš šaltuoju metų laiku: „Yra hidrokostiumas, kuris neleidžia nei sušlapti, nei sušalti.“
Vienais metais per sezoną M.Kontautui teko surinkti apie 3 kilogramus sidabro ir apie 0,5 kilogramo aukso dirbinių. „Jau neskaičiuojant smulkmenų“, – sakė jis.
Ilgiausiai ieškojo penkias valandas
Nuskendusių daiktų Mantas ieško su specialia įranga. Visų pirma tai – metalo detektorius, pritaikytas dirbti vandenyje. Taip pat specialus samtis, kuriuo, aptikus signalą, yra semiama iš dugno.
„Aš jau išmokau atskirti pagal garsą, kada randu auksą. Tada detektoriaus siunčiamas signalas būna kiek švelnesnis, nei, pavyzdžiui, aptikus paprastą metalą“, – kalbėjo naras.
Man dar nebuvo taip, kad nerasčiau. Jei nerasčiau, tada, manau, kad žmogus tiesiog pamiršo, kur daiktą pametė.
Mantas pasakoja, kad šiame darbe reikia ne tik įrangos, tačiau ir intuicijos. Juolab kad Lietuvos ežerai nėra skaidrūs, todėl panėrus matai ne dugną, o akliną tamsą.
Ilgiausiai nuskendusio daikto Mantas ieškojo apie 5 valandas. Tai, sako jis, labai ilgas laiko tarpas, mat įprastai paieškos užtrunka 10–15 minučių.
Ne kartą buvo atvejų, kada nuskendusių daiktų neranda atvykę profesionalūs narai. „O man dar nebuvo taip, kad nerasčiau. Jei nerasčiau, tada, manau, kad žmogus tiesiog pamiršo, kur daiktą pametė. Gal jis nenuskendo, gal nukrito kur pievoje“, – sakė pašnekovas.
Dažniausiai prašo rasti vestuvinius žiedus
Daiktų Mantui tenka ieškoti įvairiame gylyje, net ir 15–20 metrų po vandeniu. Paprastai naras žmogaus paklausia, kokioje maždaug vietoje jis maudėsi, kur nėrė, kur galėjo daiktas iškristi.
Dažniausiai žmonės prašo rasti pamestus vestuvinius žiedus. Ne dėl to, jog tai – patys brangiausi pinigine prasme daiktai. Sutuoktiniai linkę tikėti, kad pamesti vestuvių žiedą, ypač jei jį pašventino kunigas, yra blogas ženklas.
„Taip pat tenka ieškoti kitų juvelyrinių dirbinių, apyrankių. Brangiausias daiktas, kurį buvau ištraukęs, 25 tūkstančius eurų kainavusi apyrankė. Ją mergina buvo parsivežusi iš Jungtinių Arabų Emyratų. Pametusi išvyko, o į mane kreipėsi jos tėvai“, – pasakojo Mantas.
Trakuose esančiame ežere apyrankės ieškojęs naras apie jos vertę sužinojo jau dirbinį iš vandens ištraukęs.
„Man sako: žinot kokia jos vertė? 25 tūkstančiai eurų. Bet kad man nelabai įdomu“, – kalbėjo M.Kontautas.
Beje, naras ne kartą sulaukė žmonių klausimų, ar rastus daiktus iš tiesų atiduos.
„Bet man net minčių nekyla jų negrąžinti. Apskritai, jaučiu didelį džiaugsmą ne tik radęs, tačiau žmonėms atiduodamas jų pamestus daiktus“, – sakė M.Kontautas.
Apie savo veiklą, radinius ir darbą jis pasakoja ir socialiniame tinkle, kuriame sukūręs paskyrą „Išgelbėti artefaktai“.
Vienas įdomiausių darbų – lėktuvo paieškos
Tačiau Lietuvos vandens telkiniuose apstu ne tik pamestų daiktų. Dar daugiau čia – šiukšlių bei istoriją menančių dalykų.
Mantui teko iš dugno ištraukti katerio variklį, rasti senovinių monetų, iš dugno teko traukti net kelio ženklus.
Vienas įdomiausių darbų – lėktuvo paieškos Varėnos rajone. „Į vandenį buvo įkritęs rusų lėktuvas, ir jie tada jo neištraukė, tik užminavo ir susprogdino. Norėjome įsitikinti, ar tikrai tiesa. Surinkome jį detalėmis, gabalais“, – pasakojo alytiškis.
Mantui sunkiai suprantama, kodėl žmonės į vandens telkinius meta šiukšles. „Kartais pagalvoju, jei žmonės žinotų, kas yra dugne, jiems praeitų noras nardyti, maudytis“, – kalbėjo pašnekovas.
Kreipiasi ir dėl nuskendusių žmonių
Kartais naras sulaukia prašymų padėti rasti nuskendusius ar galimai nuskendusius žmones.
„Tačiau aš tokia veikla negaliu užsiimti, neturiu tam licencijos. Tačiau ir kitas dalykas, psichologinis. Juk tai žmogus, tai gali būti vaikas. Kokia reakcija pamatyti nuskendusį žmogų? Tai yra baisu“, – kalbėjo naras.
Pasak jo, ieškoti nuskendusių žmonių tikrai gali ne kiekvienas.
„Todėl žmonėms tiesiog mandagiai paaiškinu, kad aš tuo neužsiimu“, – kalbėjo alytiškis.
