Palengva kyla vėjas, ir netrukus Svencelėje esanti kaituotojų stovyklavietė atgyja. Iš kemperių vienas po kito išlenda šios pramogos mėgėjai. Dar šiek tiek – ir marios tarsi tampa vandens autostrada. Stovyklavietės šunys laksto pakrante vis amsėdami ant spalvotų vandens aitvarų, lyg jų nepažinotų.
Jei esi čia pirmą kartą – jautiesi nesavu. Visų pirma – čia lėtas gyvenimo tempas ir niekas niekur neskuba. Atrodo, kad čia visada yra laiko. Bent jau – kol nėra vėjo. O vėjo kaituotojai laukia tarsi savojo narkotiko.
Link mūsų ateina aukštas vyras. Basomis, vėjui taršant plaukus.
„Danulis“, – sako. Toks yra jo „prekinis ženklas“. Metęs darbą Vilniuje, vėliau keliavęs po pasaulį D.Macijauskas atrado bangas. Ir jų nepaleido. Dar į rankas paėmė fotoaparatą, o dabar daug laiko praleidžia namais tapusioje Klaipėdoje ir Svencelėje, kaituotojų stovyklavietėje „Boardhause camp“.
– Danai, dirbote Vilniuje, buvote televizijos laidų montuotojas. Rudenį prasidės naujasis televizijų sezonas. Netraukia atgal?
– Ačiū, ne. Ten buvo gera mokykla, bet ačiū labai. Dirbau pas vieną iš žinomų prodiuserių, o išėjau 2009 metais. Iš karto dirbau vienoje puikioje laidoje, paskui jos neliko. Bet su pramoginėmis laidomis – ne. Nenoriu.
Dar teko montuoti siužetus apie Drąsiaus Kedžio istoriją. O Dieve mano, tai man buvo išprotėjimas. Nuo darbo intensyvumo važiavo stogas.
– O dabar?
– O dabar ramybė.
– Kas yra fainas gyvenimas?
– Buvimas prie vandens, niekur nebėgimas. Aš gyvenu fainą gyvenimą. Niekur nebėgu. Kaifas yra surasti ramybę gyvenime. Man atrodo, kad aš jau pradėjau suradinėti.
– Galvojau, kaip jus pristatyti, nes nežinau, kas esate. Kaituotojas, fotografas, keliautojas?
– Aš esu sporto fotografas. Šie metai man buvo labai sėkmingi. Kalbant apie jėgos aitvarų sporto fotografiją, du kartus buvau Keiptaune (Pietų Afrikos respublika), kur renkasi kaituotojai iš viso pasaulio, vyksta čempionatai. Teko bendrauti su daug geriausių pasaulio kaituotojų.
Ten fotografavau beveik visus sportininkus, visus didžiuosius įvykius. Kartą sutikau savo mėgstamiausią kaituotoją ir sakau jam: ar galiu aš tave nufotografuoti, nes noriu? Man jo stilius patiko.
Nemažai jį fotografavau, o kai pamatė jo kaitų kompanijos vadovai, už tas nuotraukas ir mano darbą pasiūlė 60 procentų nuolaidą vandens sporto inventoriui. Tada fotkinau dar, ir už tai gavau dovanų kaitą, tapau vienos iš šią įrangą teikiančių įmonių komandos nariu. Tai reiškia nuolaidas visus metus. Gauti pasaulyje žinomo prekių ženklo rėmimą nėra taip paprasta ir kasdieniška. Ypač dėl fotografijos.
Apskritai sporto fotografija yra labai specifinis dalykas. Reikia suprasti kiekvienos disciplinos specifiką, o ir kampus nelengva pagauti, nes viskas labai keičiasi, viskas dinamiška.
– Tačiau sporto fotografija neatsirado vieną dieną, užvėrus normalaus gyvenimo duris?
– Ne, išėjęs iš darbo televizijoje, pradėjau keliauti. Nemačiau jokio tikslo: keliauji ir galvoji, kam visa tai? Kol radau bangas.
Tada pradėjau surfinti, porą kartų vos nenuskendau. Bet supratau, kad noriu tą daryti, norėjau būti surferiu. Surfinau Portugalijoje, Kosta Rikoje, Meksikoje, Indonezijoje, Filipinuose, Vietname – visur, kur tik nukeliaudavau.
Supratau, koks svarbus yra vanduo mano gyvenime, kad bangos yra tai, ką aš noriu vytis. Visur, kur keliavau, buvo vanduo. Manęs žmonės klausia: kur nueiti, ką aplankyti, bet aš galiu patarti tik, kur bangos geresnės. Aplinkos beveik nemačiau, nes visą laiką mirkdavau vandenyje.
Matydavau ir kaituotojus, bet aš sau negalėjau leisti kaito, nes tai brangu. Tada dar nežiūrėjau į šią sporto šaką kaip į galimybę, nes neturėjau iš ko. Pinigų prasme gyvendavau ant ribos.
Sporto fotografija atsirado pakeliui. Taip nutiko, kad visų pirmą aš įsidarbinau čia, Svencelėje. Fotografuodavau visus kaituotojus, ir tada jie man padovanojo kaitą.
Jiems patiko mano nuotraukos, kad aš čia esu. Lentą gavau už darbą iš kito bičo. Taip pradėjau plaukti. Tai buvo dar prieš Keiptauną.
Prisižiūrėjęs, kaip kaituotojai mokosi, kaip žmonės šokinėja, užsibrėžiau ir aš. Dabar yra jau penktas mano sezonas, ir visai neblogai.
– Neblogai – rezultatai?
– Nesu iš topinių, pasaulinių pasigyrimų neturiu. Bet ir gerai, man, kaip fotografui, užtenka. Iš fotografo tiek niekas nesitiki. Štai, neseniai pavyko gana aukštai iššokti.
– Patinka?
– Tai yra absoliučiai fantastiška, ir aš nelabai įsivaizduoju, kaip kitaip galėčiau gyventi. Aš net į Klaipėdą persikėliau gyventi dėl vėjo ir vandens.
– Iš Vilniaus?
– Ne. Iš pasaulio, po visų savo kelionių, bandžiau Vilniuje, ir man niekaip nepaėjo. Man ten depresija ir panašiai. Esu užaugęs Kaune, tačiau ir Kaune apsistojant trūkdavo galimybės pasivaikyti vėją ir bangas.
Sugalvojau, kad reikia Svencelėje pasistatyti kemperį ir čia praleisti vasarą. Taip ir padariau. Kaimo gyvenimas turi savo ribas. Kartais norisi nueiti į dušą, kur būtų šiltas vanduo, o kai daug žmonių suvažiuoja, tenka jo ilgiau palaukti, nei norėtum. Galų gale vaikščioti purvinomis kojomis ir dirbti, gamintis valgyti ir miegoti mažame kemperiuke – ne visada patogu.
Todėl šiemet apsigyvenau Klaipėdoje, persikėliau kovo mėnesį. Tam, kad visada turėčiau vėjo po ranka. Visą kovą prakaitavome, nelabai prakaitavome – nebuvo juk šilta.
Lietuvoje išties kaituoti galima visus metus. Mes kaituojame, kol ant marių užsidengia ledas, o kai jas uždengia ledas – kaituojame ledu. Nėra blogo oro, yra bloga apranga.
– Pernai Keiptaune turėjot ir nemalonių patirčių, net ketinot mesti fotografiją?
– Keiptaune mane apvogė. Keturi vyrukai su peiliais. Kartu su pažįstama mergina išėjau pasivaikščioti ir pafotografuoti. Paplūdimiu nuėjome apie kilometrą.
Aš šiaip visada pagalvoju, kur aš einu, ką imu. Tą dieną man buvo užtemęs protas, pasigriebiau kuprinę. Pajaučiau, kad ji per sunki, tad ačiū Dievui, kad išsitraukiau ir palikau kompiuterį. Nors kuprinėje ir šiaip liko viskas: pasai, fototechnika, bepilotė skraidyklė. Viso to vertė – apie 10 tūkst. eurų.
Atsisuku į kitus tris ir išvydau panašų vaizdą – stovėjo su dideliais peiliais. Paliepė duoti kuprinę.
Eidami užsiplepėjome, praėjome išėjimą, kur turėjome pasukti. Iš už kampo išėjęs, aplenkė mus vienas įtartinas vaikinas. Kai jis praėjo, iš karto kilo mintis: „O, ne!“ Tada pamačiau ateinančius dar tris. Atsisukau norėdamas bėgti, tačiau išvydau, kad tas, kuris mus aplenkė, didelį peilį įrėmęs į mano draugę. Atsisuku į kitus tris ir išvydau panašų vaizdą – stovėjo su dideliais peiliais. Paliepė duoti kuprinę.
Išsiderėjom tiek, kad jie prieš tai paleistų merginą, o tada aš jiems – kuprinę.
Dėjau ją ant žemės, žinodamas, kiek ten visko yra. Aš net nebijojau, o supratau logiškai, kas tai yra. Kuprinėje buvo mano per penkerius metus sukauptos technikos. Per tiek laiko buvau susipirkęs visą įrangą, ką tik įsigijęs droną. O jie viską paėmė. Nueidami dar pasiėmė į rankas akmenis – jei netyčia bėgčiau paskui juos.
Tada galvojau, kad man šakės. Labai greitai dokumentus paskelbiau negaliojančiais, banko korteles užblokavau. Socialiniame tinkle parašiau, kad mano fotografo karjera baigta. Tai buvo gruodžio mėnesį.
Pradėjo rašyti draugai, kad žmonės mane tikrai parems, tik reikia paprašyti tos paramos. Bet nenorėjau, nes pats jaučiausi durnas, pats nuėjau su visa įranga. Vis tik įkalbino paprašyti pagalbos.
– Ir?
– Man žmonės sumetė pusė sumos. Dėl to visiems parėmusiems esu be galo dėkingas. Nusipirkau fotoaparatą, pradinius objektyvus ir vėl pradėjau fotkinti. Realiai kai techniką gavau, tada sugalvojau, kad reikia išnaudoti daugiau, nes iki šiol būdavo, kad patingėdavau dirbti.
– Kaituoti ar fotografuoti? Kas patinka labiau?
– Kaituoti. Tai kaip narkotikas. Kai visą dieną pūtė vėjas, vandenyje praleidau penkias valandas, tai tas pats, kaip penkias valandas šokinėti per virvutę. Tiek fizinio aktyvumo. Po to kritau negyvas.
– Danai, o kelionės? Jos dar yra, ar keliaujate mažiau? Be to, esiate sakęs, kad keliauti po pasaulį nereikia daug pinigų.
– Ne, nereikia. Kai keliaudavau, darydavau mainus. Yra tam tikri portalai, kur gali susirasti darbą, pavyzdžiui, hostelyje ir už savo darbą tu gauni, pavyzdžiui, valgyti, pastogę, kartais nuveža į kokius turus. Taip susitaupo daug pinigų.
Esu nakvojęs koridoriuje su miegmaišiu, šiaudų namelyje ant jūros kranto.
Taip keliaujant prabangos ir patogumų troškimą reikia sumažinti iki minimumo, ir tada pinigų visai nereikia. Daugiausiai kainuoja skrydžiai.
Esu nakvojęs koridoriuje su miegmaišiu, šiaudų namelyje ant jūros kranto. O jei nuvažiuoji į kokį kaimelį Filipinuose, kurio nėra turistų žemėlapyje, tai ten tave gali priimti tiesiog šiaip ar už vieną dolerį.
Taip keliavau pirmus keturis metus. Per mėnesį išleisdavau 300–500 eurų, įskaitant vietinius skrydžius.
Porą metų aš savęs jau nevadinu keliautoju. Išvažiuoju, bet išvažiuoju su labai konkrečiu tikslu – treniruotis, kaituoti arba surfinti. Bet bastytis po pasaulį tiesiog šiaip – jau ne. Dabar man įdomu, kai yra kažkoks tikslas.
Tvarkau mašiną. Noriu, kad ji būtų kaip įmanoma tvarkinga, ir norėčiau pakeliauti po Viduržemio jūros salas.
– Sakėte, kad gyvenote ant ribos, kalbant apie pinigus. Kiek pinigų žmogui reikia?
– Išgyvenimui – kiek užtenka pavalgyti ir nusitranspotuoti iki vietos. O gyvenimui jau pagal poreikius. Bet išgyvenimas nebūtinai turi būti neįdomus, viskas priklauso nuo lokacijos.
Nors dabar aš dirbu daug. Be darbo Svencelėje, dirbu vienoje užsienio agentūroje fotoredaktoriumi, taip pat su viena Lietuvos įmone, kuriai fotografuoju renginius.
Man nusibodo gyventi ant ribos.
