Kam išvis buvo reikalingas ekonominis šuolis?
Nėra vieningo atsakymo, kodėl gi Kinijos valdantysis Komunistų partijos elitas su Mao Dzedunu priešakyje nusprendė imtis šalies industrializacijos, kadangi daug istorinių šaltinių nurodo kiek skirtingas priežastis.
Laikotarpiu, apie kurį kalbame (šeštas XX amžiaus dešimtmetis), Sovietų Sąjunga turėjo užėmusi puikias pozicijas. Jos tarpukario reformos iš esmės buvo sėkmingos (nes šaliai nerūpėjo, kiek žmonių dėl jų mirė), o ir Antrojo pasaulinio karo „nugalėtojos“ (vėlgi, niekam nerūpėjo kokia jos kaina) titulas bei dominavimas didelėje Europos dalyje leido šiai šaliai būti linksniuojamai kaip supervalstybei.
Natūralu, jog 1949 metais įkūrus komunistinę Kiniją, akys iškart nukrypo į „draugus“ rusus ir matant jų pasiekimus, kilo noras vytis.
Siekdama industrializacijos tikslų, Sovietų Sąjunga suprato, ir visai neblogai, jog tam, kad šalyje staiga atsirastų stipri pramonė, reikia ir stipraus žemės ūkio, nes tiesiog nebus kuo maitinti statybininkų bei fabrikų darbininkų. Dėl šios priežasties rusai tuo pačiu stiprino žemės ūkio sektorių. Tačiau rusai, net ir stengdamiesi stiprinti sektorių, vis viena sugebėjo sukelti didžiulius bado protrūkius.
