O dabar? Ot – nė velnio. Ir šį kartą komandiruotėje buvau net ne aš, o ji. Ir parsivežė ne kažkokį meilužį, o kažką, ką reikia 2 savaites laikyti namuose ir dar 2 metrų atstumu nuo manęs. Ne aš sugalvojau – pats ministras taip sakė. Per televizorių. Ir per Delfi. Ir per kaimyną Antaną perdavė.
Kai klausaisi, tai viskas paprasta. Bet pabandykit tai įgyvendinti praktiškai! Žmona jau ir taip ilgai namie nebuvo. O čia – 2 savaites!!! Gal tas taisykles sugalvojęs ministras gyvena ne su žmona, o jau tik su uošve?
Dieną dar šiaip taip pratempėme. Žmona virtuvėje, aš svetainėje. Žmona – į svetainę, aš – į vonią. Tokios slėpynės-gaudynės. „Atidaryk, nelabasis!“ – šaukia žmona už durų. „Aš gi ant savo reikalo! Laikykis atstumo!“ – perspėju.
***
Taip bežaidžiant katę ir peliuką atėjo vakaras, tikrasis išbandymų metas. Mūsų lova tai sena, žmonos pasoginė. Dabartiniais terminais reiktų sakyti – ekonominė.
Išmatavau aš ją su rulete. Jei žmona gulės kaip įpratusi, savo pusėje, man nugarą atsukusi, o aš ant kraštelio savo pusėje – lygiai du metrai išeina. Sakysite, meluoju kaip žvejys apie laimikį? Ot ir nemeluoju! Tik man reiks kojas ant pagalvės pasidėti. O jei dar ir aš jai atsuksiu nugarą – tai ir visai saugūs 2 m 10 cm išeina.
„Ar tau galvoje negerai?“ – girdžiu žmonos balsą iš už dviejų metrų.
„Pačiute, čia gi 2 m nuo viruso...“
„O tu bent kojas plovei?“
Kas teisybė – tai teisybė. Visi per televiziją tik rankas plauti moko. 20 sekundžių. O apie kojas nei žodžio. Tai aš ir neploviau. Taupiau muilą. Per visą žmonos komandiruotę. Bet pasirodo, jei nori išlaikyti lovoje 2 metrų atstumą mano išrastu būdu, tai kojas plauti svarbiau nei rankas...
„Tai va, galvoju plaudamas kojas, reikia savo atradimais pasidalinti ir rytoj ministrui laišką parašyti.“ Atvirą. Nes vokų laižyti tai negalima. Bet ir pašto ženklo laižyti negalima. O kompiuteriu irgi negaliu.
Žmona kur buvus kur nebuvus, vos grįžo iš komandiruotės ir šast prie namų nešiojamo kompiuterio – tuoj nuotraukas iš komandiruotės į feisbuką sukėlė. Visą klaviatūrą išbaksnojo. O dezinfekanto tai irgi nėra. Bandžiau su muilu ir vandeniu klaviatūrą plauti, tai kažko ekranas užtemo ir daugiau nenušvito. Bet viliuosi, bent jau pusnuogės žmonos su bikini pasauliui nerodo.
Tada, kaip tyčia, pasirodo apsauginis, tas tai 2 m atstumo visai nesilaiko, iš karto eina į kontaktą, matyt, virusu jau persirgęs.
Pagaliau sugulėm šiaip ne taip. Jau ir užsnaudžiau, tik staiga jaučiu, kaip atstumas tarp mūsų sumažėjo. Neklauskit, kaip sužinojau. Bendrai – ką jau čia slėpti. Pasakysiu. Taigi, įstrižai lovos įtempiau ruletę. Pastačiau lygiai ant 2 metrų. O ruletės fiksatorių nustačiau tiksliai tiksliai – kaip pelėkautuose. Žmona tik krust į mano pusę – ruletė čiūūūkšt susivynoja, o juostos galiukas pralėkdamas – pliaukšt man per užpakalį! Kaip tijūnas su bizūnu.
Klausiu žmonos: „Ko tau reikia?“ Sako, kažkokio apsikabinimo. Aš tai nelabai žinau, kas tas yra. Paskui prisiminiau, bet po galais – 25 metus nereikėjo, o dabar dviejų savaičių pakentėti negali. Ot apskretėlė, po pasaulį bastosi, visokį užkratą platina, ir net namuose lovoje bruzda, kruta, ramiai išgulėti negali.
Šiaip ne taip išsiaiškinom. Vėl pastačiau ruletę ir nuėjom miegoti. Bet po šešto kirčio, kai aš jau visiškai nuplaktas akių sumerkti negaliu, girdžiu, kaip ji artinasi. Ruletė tyli, o jos kvėpavimas artėja.
Kažkaip pergudravo ji mano sistemą. Kaip nepergudraus, jei paskutinius 25 bendro gyvenimo metus visas mano gudrybes perpranta. Ką ten gudrybes – visas mano atsargų slėptuves suranda. Net kai aš tai paslėpdavau savyje. Tada jai net žiūrėti nereikia – iš tolo užuodžia:
„Vėl prisilakęs! Nebandyk artintis, gyvuly” – maloniai berdavo tokius ir kitokius žodelius kokių dviejų metrų atstumu, nors degtinės kvapas – tai ne koks virusas, o gryna dezinfekcija.
***
Minčių kupinas sulaukiau ryto, gulėdamas ant grindų prie spintos nuogas, pasidėjęs galvą ant ruletės, tuo tarpu žmona įsikasė į patalus ir saldžiai šnopavo, apsikabinusi tą įsivaizduojamą mačo, ispaniška pavarde Corona Vyras, kurį tuokart atstojo mano pagalvė.
Bet negalvokite, kad nepasidariau išvadų. Šeima ir santuoka – man svarbiausia. Vos prašvitus išsiruošiau į miestą ieškoti platesnės lovos. Bet ką jūs manote? Visos baldų parduotuvės uždarytos.
Minčių kupinas sulaukiau ryto, gulėdamas ant grindų prie spintos nuogas, pasidėjęs galvą ant ruletės.
Prasukau pro biblioteką – ta irgi nedirba. O galvojau, bent čia rasiu dezinfekuotą interneto prieigą. Nedirbo ir paštas. „Gerai, kad to laiško ministrui nė nepradėjau rašyti“, – mislyju mindžikuodamas po mikrorajoną.
Kol blaškiausi nuo vienos vitrinos prie kitos, ateina ir dešimta ryto. Ir čia man šovė geniali mintis. Nusprendžiau, kad vienintelė išeitis – priversti pačią žmoną nuo manęs laikytis atokiau. Greitai apskaičiavęs, kad iki namų vos 15 minučių kelio pėstute, ėmiausi neatidėliotinų ir būtinų priemonių, kad žmoną pasiekčiau reikalingos formos.
***
Maisto prekių parduotuvė dirbo kaip įprastai. Nudrožiau tiesiai į alkoholio skyrių, paėmiau butelį nuo gerai pažįstamos lentynos ir atkimšau čia pat vietoje. Pirmoji atbėgo pardavėja:
„Tik išsinešti! Tik išsinešti!“– šaukia ji, bet prie manęs neina, laikosi 2 m atstumo.
„Aš gi sumokėsiu, ponia!“ – stengiuosi būti kiek galima mandagesnis, kai tik nustoju kosėti nuo per didelio gurkšnio.
„Tik be grynųjų! Tik be grynųjų!“ – dabar ji jau šaukia iš kasos.
Man tai kas, aš gi modernus – turiu bekontaktę banko kortelę, nors nė karto dar nesinaudojau. Paskutinėje darbovietėje išdavė. Pasirodo, ta bekontaktė kortelė niekam tikusi! Visai nepritaikyta karantinui ir iš 2 m nenusiskaito.
Tada, kaip tyčia, pasirodo apsauginis, tas tai 2 m atstumo visai nesilaiko, iš karto eina į kontaktą, matyt, virusu jau persirgęs. Gerai kad spėjau susipilti didžiąją dalį butelio turinio, nes uniformuotasis dar ir agresyvus – matyt, sirgo komplikuota forma. Kaip mat išmuša man butelį iš rankų ir čia pat užlaužia mane į kampą:
„Tu! – šaukiu. – Rankas plovei?“
„Kokias dar rankas?
„Savo! Su muilu?“
„Tuoj aš tave be muilo!“ – ir vaizdas mano monitoriuje užtemsta, kaip namų kompiuteryje.
Matyt, gerai jis mane išdezinfekavo...
***
Atsibundu prieblandoje. Apsidairau ir nusiraminu – ne anam pasaulyje, o savo namuose. Ir ne bet kur, o žmonos glėbyje. Tiek to, bala nematė to 2 m atstumo.
Televizorius transliuoja „Panoramą“. Kairė akis ne tiek daug užtinusi, kad neatpažinčiau joje rodomo žmogaus. Dešinė ausis spengia ne taip garsiai, kad negirdėčiau, ką jis sako: „Žmonės, plaukite rankas!“
Kaip greitai praėjo pirma karantino diena. Rytoj vėl eisiu.
Šis dienoraštis – grožinis kūrinys. Visi įvykiai ir veikėjai yra išgalvoti. Tęsinys – vakarais 20 val.
