Pirmoji dalis: Dino karantino dienoraštis: I diena. Žmonės, plaukite rankas! Su muilu!
2 m atstumo nuo žmonos jau nėra prasmės laikytis, tai susikoncentruoju, kaip greičiau praleisti tas keturiolika dienų, iš kurių, skaityk, liko 12.
Vakar sekėsi neblogai, tad ir šiandien be penkiolikos dešimtą patraukiu gerai žinomu maršrutu link maisto prekių parduotuvės. Nespėju nė užverti laiptinės durų, o iš priekio maisto krepšiais nešinas grįžta kaimynas iš antro aukšto. Šitas bjaurybė, užkietėjęs suvalkietis, už liftą nemoka, mat jam nepriklauso, bet visados kyla iki trečio aukšto ir po to nulipa vieną aukštą žemyn.
Rankos nepaduoda, matai, tokie reikalavimai iš valdžios, bet tikrai ne dėl to – po pažastim XXL tualetinio popieriaus pakas. Dar nė burnos nepraveria, o aš jau žinau, ką jis pasakys:
„Mielasis Dinai, kada man grąžinsi skolą?“
Nežinau, jei aš jus sutikčiau ir žinočiau, kad jūs man duosite 100 eurų, gal ir man jūs atrodytumėte mielas. Bet kaimynas gi jau visus metus, kai mane atleido iš paskutinės darbovietės, turėtų būti apsipratęs, kad tokie pinigai nėra realūs kukliam mano biudžetui ir mėnesinei apyvartai. Bet vis tiek kaip prisuktas sutikęs vadina mane „mieluoju“. Ot veidmainis!
Gerai, kad vakar atsibudęs po vidinės ir išorinės dezinfekcijos gana aiškiai išklausiau visas žinias. Ir girdėjau, kaip pati didžiausia baldų parduotuvė ne tik kad nedirba, bet dar ir savo kreditoriams pranešė, kad pinigų nemokės. Sakė, visus pinigus užlaiko toks Forsas Majoras.
„Brangusis, Antanai!“ – kaip galima mandagiau atsakau kaimynui. Nežinau kaip jums, bet jei netikėtai gatvėje sutinki žmogų ir tas susitikimas gali atsieiti 100 eurų, man tai būtų brangu.
„Pyk, nepyk, kol vyksta karantinas – nemokėsiu.“
„Ir kodėl gi dabar?“
„Supranti, vakar per žinias sakė – Forsas Majoras. Jis užlaiko visus pinigus, todėl galima skolų nemokėti.“
„Koks dar Forsas Majoras?“ – neatlyžta tas. Iš balso atrodo lyg aš jį apiplėšinėčiau, atiminėdamas paskutinius kruopų ir aliejaus prikrautus maišus. Nors jau antra savaitė jis juos parsineša kiekvieną rytą.
„Na, per televiziją daug neaiškino, bet aš tai suprantu, kad tai toks visuotinai priimtas terminas, istorinė asmenybė...“
„Istorinė asmenybė?“ – perklausia Antanas.
„Taaaip, kaip Vytautas Didysis, Napoleonas Bonapartas ir Mike'as Tysonas, – gerai, kad išvardiju bent tris, nes daugiau šiuo momentu neatsimenu. – Tik anie, kad ir kokie buvo žymūs kovotojai, bet turėjo ir pergalių, ir pralaimėtų kovų. O vat buvo toks majoras Forsas, kuris nepatyrė nei vieno pralaimėjimo. Tai va, jį indėnai ar lotynai praminė Nenugalima Jėga. Kaip žinia, laimėtojui atitenka prizinis fondas, tai dabar jis visus pinigus ir pasiima.
Matau, kad kaimynas susidomi:
„O tai jis ir tą virusą paleido?“
„Tai matyt, kas ten dabar žino... “
„Taip ir žinojau, kad čia amerikonų darbas.“
„Tai, kad per žinias sakė – Kinijoje.“
„Tai gal tas majoras Forsas Kinijoje įvykdė slaptą diversiją“, – svarsto Antanas pats sau.
Jau buvau beišsisukąs ir benusisukąs, bet kaimynas atsitokėjo:
„Klausyk, Dinai, gal tu ir teisybę šneki, bet man reikia patvirtinimo. Raštiško.“
„Taigi, aš tau jau pasirašiau skolos raštelį. Neapgausi, antrąkart už tą patį nepasirašysiu. Arba dar 100 paskolink, per karantiną labai praverstų... Svarstom su žmona lovą platesnę pirkti...“
„Taigi, aš ne apie skolos raštelį. Apie Forsą Majorą.“
„O tai kokio tau patvirtinimo?“
„Nežinau – pažymos, dokumento, kad būtų juodu ant balto parašyta, ką tu čia sakai.“
„O tai kur tokią gauti?“
„Ne mano reikalas, gal seniūnijoje, gal kariuomenėje, gal kokioje nors valdiškoje įstaigoje. Ir kad antspaudas būtų prispaustas.“
„Gerai jau, gerai.“
***
Ką man daryti? Vis tiek laiko per akis, o karantiną kažkaip pratempti reikia. Paieškosiu aš tos pažymos. Tik nuo ko pradėti?
Pakrapštęs pakaušį, drožiu į valdišką įstaigą, kurią žinau geriausiai. Tarnybos durys neužrakintos. Nesimato ir eilių, kurios būdavo nuolat, kai tik aš čia lankydavausi. „Pasisekė“, – pagalvojau, pamatęs priimamajame vienišą administratorę.
„Laba diena, aš čia dėl pažymos!“
„Kokios dar pažymos? – atšoko ji nuo manęs per tuos pačius porą metrų. – Užimtumo tarnyba nepriima gyvų žmonių, tik nuotoliniu būdu!“
„Ar man reikia numirti, kad priimtumėte? – dėl visa ko klausiu. – Bet aš kaip tik stengiuosi išgyventi. Argi nematote?“ – ir rodau į savo kairę akį ir dešinę ausį.
„Atsiprašau, ne taip pasakiau, – išrausta ji, tačiau neatlyžta. – Bet piliečius aptarnaujame tik nuotoliniu būdu.“
„Nieko nesuprantu. Per žinias pats mačiau, kai dar abi akys sveikos buvo. Valdžia bara tuos, kurie po užsienius važinėja, liepia grįžti. Ir dar grasina baudomis tiems, kurie liko kažkur pasienyje ir į tą pačią valdžią nuotoliniu būdu kreipiasi. O kai žmogus jau penkerius metus sėdi namuose, Lietuvoje, tada jau varyk iš čia į nuotolį. O tai kokiu atstumu Jūs aptarnaujate, kad 2 m negana? Galiu atsitraukti į salės galą...“ – ir pradedu žingsniuoti atgal.
Matau, kad jos veide lyg ir gailestis atsiranda.
„Ir kokios gi jums pažymos reikia?“
„Apie Forsą Majorą.“
„Ką tokį?“
„Forsą Majorą, Nenugalimą Jėgą.“
„Ir kam gi jums jos reikia?“ – klausia ji, įrėmusi rankas į šonus, ir matau, kad tas gailestis gali būti neilgam. Tai skubu paaiškinti:
„Matot, aš negaliu kaimynui Antanui grąžinti skolos, ir paskelbiau jam Forsą Majorą, tai jis sutinka, tik sakė atnešti pažymą.“
Jos veidas pasikeičia – ir visai ne į gerą pusę:
„Klausykit, pone Dinai, per pastaruosius penkerius metus kokius ketverius mes jums mokėjom bedarbio pašalpą. Nors Jūsų išvaizda suklaidino, bet aš jus atpažinau, etatinis mūsų lankytojas, chroniškas bedarbis!“
„Panele, galvokim pozityviai, būdamas bedarbis aš sukuriu Jums darbo vietą.“
„Kurgi ne?! O dabar prašau palikti patalpas, nes iškviesiu policiją!“
„Tai puiku, aš palauksiu, tik paklauskite, gal jie pažymas apie Forsą Majorą išrašo?“
Taip maloniai šnekučiuodami, sulaukiame policijos ekipažo.
***
„Šitas ponas atsisako kreiptis nuotoliniu būdu ir reikalauja pažymos apie Forsą Majorą“, – kramtydama lūpą praneša administratorė, bet pareigūnai tai jau žino iš pranešimo.
„Apie Forsą Majorą? Gerai.“
Pareigūnai, regis, kur kas rimčiau nusiteikę padėti piliečiui nei nesusitupėjusi darbo biržos sekretorė. Ne veltui jų misija – ginti, saugoti, padėti. Žinau, nes bandžiau darbintis ir į policiją.
„O asmens dokumentą turi?“
„Asmens? Tai kad nepasiėmiau.“
„Taigi. Kaipgi mes tau pažymą išrašysime? Teks važiuoti į nuovadą.“
Į nuovadą – tai į nuovadą. Aš gi niekur neskubu. Einame prie jų autobusiuko, tik staiga pareigūno porininkė, kuri visąlaik tylėjo, klausia manęs:
„O, pilieti, jūs nesergate Corona virusu?“
„Ne.“
„O kodėl nesilaikote karantino?“
„Taigi, jau sakiau, pažymos reikia. Mano žmona tai laikosi, užvakar iš užsienio grįžo...“
„Tai ir jums privaloma saviizoliacija.“
„Kas tokia?“
„Saviizoliacija. Turite dvi savaites pabūti atskirai nuo visų.“
„O tai kur man dėtis? Jau bandžiau. Namie – žmona...“
„Matom matom,“ – susižvalgo abu ir rodo man į kairę akį.
„Čia ne ji...“ – stengiuosi apginti savo brangiausiąją, kad nebūtų apkaltinta smurtu artimoje aplinkoje. – „Be to, negaliu kaimynui Antanui grąžinti skolos...“
„Suprantam suprantam...“ – žvengia tie jau garsiau ir rodo man į dešinę ausį.
„Čia irgi ne jis...“ – bandau ginti ir Antaną. Nors pagalvojus, jeigu jį nors porai savaičių uždarytų, tai man nereiktų ieškoti tos pažymos. Bet jau šaukštai po pietų.
„Tai kaip ten su ta saviizoliacija?“ – klausiu.
„Turėtumėt susirasti saugią vietą, kur galėtumėte kurį laiką pabūti vienas...“ – aiškina pareigūnai.
Ir čia man šauna į galvą ideali mintis. Staiga atsiskiriu nuo pareigūnų ir pasileidžiu link jų automobilio. Atsidarau galines duris, kurios skirtos areštantams, įšoku į vidų ir užsitrenkiu iš vidaus.
„Pilieti, ką jūs darote?“ – pribėgę klausia policininkai.
„Aš saviizoliavausi...“ – atsaku.
„Savi... ką? Lipk lauk tiktai! Dabar mašiną dezinfekuoti reiks.“
„Niekur aš nelipsiu,“ – įsitveriu durelių iš vidaus.
Tie bando atlupti iš lauko.
„Pirmą kartą tokį atvejį matome!“ – šaukia į raciją pareigūnė ir išsikviečia pastiprinimą.
***
Po neilgos kovos mano vidinis pasipriešinimas nugalimas išorės policininkų jėgos. Matyt, antrajame ekipaže dirba ir pats Majoras Forsas. Šiaip ne taip iškrapštę mane iš automobilio, savo dideliais guminiais tušiniais išrašo man po pažymą, o tas pats pirmasis staigiu spyriu iš kojos prispaudžia antspaudą. Tiesiai ant tos vietos, kurią aną naktį nuplakė ruletė.
Abu ekipažai įsijungia švyturėlius ir skubiai nuvažiuoja nuo manęs kuo tolyn. Aš iš lėto pėdinu į parduotuvę...
Šis dienoraštis – grožinis kūrinys. Visi įvykiai ir veikėjai yra išgalvoti. Tęsinys – vakarais 20 val.
