Žmona užsidariusi virtuvėje, kažką čirškina, o nuo to kvapo darosi taip bloga, kad lipu iš lovos keturiomis ir bandau nuropoti iki tualeto. Deja, nespėju ir sustoju pusiaukelėje. Prasiveria virtuvės durys ir nuskamba verdiktas:
„Ar tu, gyvuly, dar niekaip nepasimokai, jog negali gerti dvi dienas iš eilės?“
Ir durys užsitrenkia. Žmona nuo manęs kaip kokia kaimyninė valstybė užsidaro, nors pas ją pačią atvejo daugiau, o aš virusu net nekvepiu... Jei kvepiu, tai kažkuo kitu, kuo visai nepatinku ir sau pačiam. „Kaip gerai dabar būtų laikytis 2 m atstumu nuo savęs paties“, – mąstau sėdėdamas baloje, pusiaukelėje tarp miegamojo ir tualeto.
„Ar gali kas nors paduoti vandens?“ – šaukiu. Kas nors atsiliepia iš virtuvės:
„Žalty, kodėl kas nors dabar turi tavimi rūpintis? Valkiojiesi nežinia kur, bendrauji nežinia su kuo. Užvakar patį partempiau iš parduotuvės ant savo pečių, vakar tave parnešė sugėrovai. Kiek kartų buvo rekomenduota nesišlaistyti po pasaulį! Neklausei – dabar sėdėk, kur esi.“
Sėdžiu koridoriuje, galvoje pulsas muša it sieninis laikrodis, troškina baisiausiai, o aš neturiu jėgų judėti nei pirmyn, nei atgal.
***
Kad ir kaip žmogus stengiesi būti atsargus, vis tiek likimas tave nubloškia į tokias gyvenimo kryžkeles, kur neišvengiamai turi pasirinkti. Pavyzdžiui, stoti ar nestoti į partiją. Svarbiausia, kad vienu pasirinkimu niekas nepasibaigia. O kuriuos pasirinkti tada – kairiuosius ar dešiniuosius? Net jei pasirenki konkrečią partiją, tai vis tiek likimui negana. Prie ko šlietis – prie valstiečių ar prie žaliųjų? Kam teikti prioritetą – tvarkai ar teisingumui? Su kuo bičiuliautis – su lenkais ar su krikščioniškomis šeimomis?
Galvojat, čia tik politikams sunku? Štai ir man, paprastam nepartiniam žmogeliui, – sunkūs pasirinkimai kiekvieną dieną. Va, ir vakar turėjau rinktis – galėjau vienas išgerti, o pasirinkau su chebra. Ir tos chebros buvo dvi. Galėjau ne su Vaciu ir Staska, o su Petru ir Birute. Tie – tai kultūringa šeima, nors ir benamiai. Ir „pakelia“ už mane daugiau, tai garantuoju, šiandien taip galvos neskaudėtų.
Kaip gerai dabar būtų laikytis 2 m atstumu nuo savęs paties, – mąstau sėdėdamas baloje, pusiaukelėje tarp miegamojo ir tualeto.
Nelengvi ir šios dienos pasirinkimai. Iki tualeto taip toli, kaip iki mėnulio. Iki lovos būtų arčiau, bet suprantu, kad į ją neįlipsiu. Jau minėjau, mūsų lova seno dizaino, metaliniais galais, tai pakankamai aukšta. Ir esu anksčiau išbandęs – tada diena baigėsi po lova. Taigi, sėdžiu buto koridoriuje ir suprantu, kad senovės filosofai niekaip negalėjo numatyti dvidešimt pirmojo amžiaus žmogaus dramos.
Bet žmogus ir gimęs tam, kad ne dirbtų, o mąstytų. Kai gerai pamąstai, anksčiau ar vėliau ateina mąstymo rezultatas. Ir tada suprantu, kad yra trečias pasirinkimas. Tvirtai pasiryžtu šliaužti link virtuvės. Ten yra visos būtinos išgyvenimui sąlygos: vanduo, maistas ir mylinti žmona. Ir net namų vaistinėlė.
***
Pro pravertas duris matau nuogas žmonos šlaunis, kyšančias iš po chalato. Ji sėdi prie stalo ir kramsnoja tai, ką išsičirškino. Mane pastebi ne iš karto, nes žvilgsnis nukreiptas į mobilųjį telefoną. Jau beveik visa viršutinė pusė manęs patenka į virtuvės teritoriją, kai ji pakelia akis nuo stalo ir įbeda į grindis:
„Kur?“
„Įleisk, aš čia tik trumpam, tranzitu...“
„Čiuožk iš kur atčiuožei“, – sako nekeldama balso, bet jame gimsta įsakmus valstybės sienos apsaugos pareigūnas.
„Pačiute, būk humaniška“, – maldauju, o pats toliau spraudžiuosi.
„Virtuvė užsidaro,“ – šaltai atsako žmona tebekramtydama, o jos rankose iš niekur atsiranda šluota. „Marš į savo humanitarinį koridorių...“
Norėčiau įamžinti visa tai vaizdo įraše, bet rankos dreba ir telefono neturiu. Tai nebus ką nusiųsti ambasadai ar palikti ateities kartoms. Kad nekiltų riaušės, atsitraukiu per pusę korpuso ir palieku virtuvės teritoriją. Virtuvės durys užsitrenkia ir stukteli man per nosį. Bet palyginti su kaire akimi ir dešine ausimi, tai visai nedideli nuostoliai. Net kraujas nebėga.
Užtat nuo trinktelėjimo man šauna į galvą geniali mintis. Aš atsisėdu nugara atsirėmęs į virtuvės duris ir užblokuoju žmonai eismą iš virtuvės. Kurį laiką manoji dar nesuvokia situacijos rimtumo, matyt, feisbuke peržiūrinėja komentarus po nuotraukomis iš komandiruotės. Bet po to susivokia, kad ir pati yra įkalinta.
„Traukis nuo durų“, – įsakmiai kartoja žmona.
„Niekur aš nesitrauksiu“, – atsakau tuo pačiu tonu.
„Ar reiks vėl šluotą pasiimti?“ – teiraujasi žmona.
„Gali pasiimti, prireiks, nes tuoj vėl vemsiu...“ – atremiu jos argumentus.
Po tokių derybų nesunkiai pasiekiamas esminis susitarimas – žmona ne tik palydi mane į tualetą, bet ir į vonią. Ir net padeda nusiprausti. Po to lydimas konvojaus aš pasiekiu minkštus lovos patalus, kur praleidžiu likusią paros dalį.
Visur gerai, o namie geriausia.
Šis dienoraštis – grožinis kūrinys. Visi įvykiai ir veikėjai yra išgalvoti.
