„Ar kas mirė?“ – klausiu. Matau, mano Saulė giliame debesyje.
„Au-ka“, – kūkčioja toliau žmona, linguodama galva. Jos pašnekovė atsako tuo pačiu.
„Kokia auka? Negi kas Marytei?“ – kažkodėl ši pirmoji man ateina į galvą.
„Pl-au-kai!“ – pagaliau ištaria žmona. „Plaukai! Negi, nematai?” – ir atsuka į mane telefoną.
Jame matau vešlią savo barzdą. Jos neskutu nuo karantino pradžios. Taupau skutimosi peiliukus.
„Brangioji, jei jie tau taip trukdo, tai aš juos nuskusiu!“ – kalbu, ekrane apžiūrinėdamas savo barzdą.
„Aš tave patį nuskusiu!“ - Saulė ima virsti audra. „Mano plaukai!“ – ji atsuka ekraną į save ir pagaliau suvokia, kad telefono kamera rodo ją pačią. „Juos reikia dažyti, o mano kirpėja atsisako mane priimti. Sako, nepilietiška dabar po kirpyklas vaikščioti ir...“
„Gerai, aš tave nudažysiu“
„Tu? Nudažysi?“
„Taip. Tris mėnesius dirbau dažytoju. Priešpaskutinėje darbovietėje. Pameni?“ – palinkstu prie jos arčiau, ketindamas paglostyti jos garbanas. Bet ji atšlyja:
„Bet tu vėl dvoki iš po vakar. Negaliu pakęsti...“
„Tada kęsk savo nedažytus plaukus!“
Audra virsta ašarų lietumi ir užsidaro vonioje.
* * *
Po kurio laiko (maždaug 3 minučių) iš vonios išlenda apniukusi Saulė, rankoje laikydama kosmetikos dėžutę:
„Ar sugebėsi?“
Kad aš nesugebėčiau! Aš gi nagingas, per savo profesinę karjerą 9 amatus išbandęs. Belieka sutarti dėl to nelemto pagirių kvapo.
Pasodinu žmoną virtuvės viduryje, paimu ilgiausią dažų šepetuką, pamatuoju su rulete – 30 cm. Pririšu jį prie šluotkočio, pamatuoju, jau ir 1,30 m. Dirbsiu iš koridoriaus per ištiestą ranką – tie patys saugūs 2 m gaunasi. Kol žmona dengia veidą prekybos centro maišeliu, mojuoju šluotkočiu užsimerkęs, įsivaizduodamas, kaip karantino metu galėčiau pagelbėti tūkstančiams moterų. Reikia bekontaktę kirpyklą užpatentuoti. Ministrui laišką parašyti...
Neateina nė pietūs, ir procedūra baigta. Žmona bėga į vonią – prie veidrodžio, aš – į tualetą. Sėdžiu ir girdžiu, bute prasideda audra su perkūnija. Gerai, kad pastatas monolitinis. Nors kaimynai viską girdi, bet konstrukcijos atlaiko...
* * *
Pagaliau nusilpusi audra baigiasi. Vos praveriu duris, ir girdžiu:
„Atiduok dujokaukę!“
„Kam ji tau?”
„Kad nepažintų!“
Atiduodu, parke ji man vis tiek nereikalinga. Žmona mikliai užsimauna dujokaukę ir dingsta laiptinėje. Skubu į balkoną. Juodos garbanos su dramblio straubliu iššauna pro lauko duris ir dingsta už namo kampo.
Šis dienoraštis – grožinis kūrinys. Visi įvykiai ir veikėjai yra išgalvoti. Tęsinys – vakarais 20 val.
