Žmona tradiciškai leidžia rytmetį su chalatu. Tradiciškai virtuvėje prie stalo ir prie telefono. Jaučiu, kaip mane pagauna kūrybinis įkvėpimas, tad virtuvės tarpduryje pasistatau molbertą. Neklauskit, iš kur jį gavau. Nors bendrai, anokia čia paslaptis. Užmačiau vakar „uošvės kabariuke“. Molbertas tvirtas, aukštas. Taip, atspėjote, žmonos pasoginis. Susituokus ji nieku gyvu neleido jo išmesti, nei kai gyvenimo pradžią lipdėme bendrabutyje, nei kai gyvenimo viduryje susikraustėme į šį butą. Nekalbant jau apie dabartinio gyvenimo pabaigą.
Paskui jis tarnavo kaip pakaba drabužiams, nes tuo metu dažniau žiūrėjom viens į kitą be drabužių, nei į veidrodį – su drabužiais.
Tai kas, kad po vestuvių nenutapė nei vieno paveikslo. Pradžioje ant jo laikėme veidrodį, nes komunaliniai patogumai bendrabutyje ir buvo komunaliniai. Paskui jis tarnavo kaip pakaba drabužiams, nes tuo metu dažniau žiūrėjom viens į kitą be drabužių, nei į veidrodį – su drabužiais. Dar vėliau molbertas mano nagingų rankų dėka tapo knygų lentyna. Įsivaizduokite, ir mūsų namuose kažkada buvo knygų!
Priverčiau molbertą padaryti „špagatą“, ir ant tos trečios atlenktos kojos sukrovėme studentišką biblioteką. Vieną dieną nuo knygų svorio molbertas neatlaikė, koja išlūžo ir... Kaip dabar madinga sakyti, galimai kliudė žmonos kantrybės taurę. Saulė privertė mane įstatyti koją atgal ir pastatyti molbertą pačioje garbingiausioje kambario vietoje. Kas nutiko knygoms, aš iki šiol nežinau, bet žmona tapyti taip ir nepradėjo.
Kokia graži žmonos auka šeimai, sakysite? Aš irgi kai ką paaukojau ant santuokos ugniakuro. Iki vestuvių turėjau motociklą, tokį mandrai raudoną ir kvepiantį benzinu. Galima sakyti, tas motociklas man ir padėjo susirasti merginą, tapusią mano žmona. Bet vos tik susituokėme, motociklas... Ne, jis nebuvo pastatytas pačioje garbingiausioje kambario vietoje. Nors ant jo buvo net ne vienas, o du veidrodėliai. Nors aš ir įrodinėjau, kad jis būtų daug geresnė rūbų pakaba nei jos molbertas.
Su motociklu teko atsisveikinti. Brangiausioji puikiai suprato, kad motociklas geriausiai gali padėti man susirasti merginą.
***
Bet nukrypau į prisiminimus. Ką padarysi, blaivus tampu sentimentalus. O reikia išspręsti žemiškus klausimus.
Kaip jau supratote, drobės ir dažai iš mūsų namų dingo maždaug tuo pačiu metu, kaip ir motociklas. Baldų parduotuvės nedirba, mieste nenusipirksi. Bet aš nagingas, sūnaus kambaryje nukabinau nuo sienos baltą rašomą lentą. Jis jau prieš penkerius metus baigė studijas ir išsikraustė. Markeriai išdžiūvę, būt gerai nors lašas spirito, bet apie ką aš čia... Tiks ir žmonos kvepalai.
„Kas čia dabar?“ – užuodžia mano veiklą žmona ir pakelia akis į molbertą.
„Nauja – tai užmiršta sena. Tapysiu tave...“
Šitaip gal ir nereikėjo sakyti. Saulė tyli ir žvelgia į mane iš padilbų. Skubu nuraminti, kol ji neprarado sklindančio vidinio grožio:
„Tau nieko daryti nereiks. Sėdėk kaip sėdi. Būk savimi...“
Žmona tai jau tikrai išlieka savimi:
„Ir kas čia bus? Portretas ar natiurmortas?“
Tiek to, neaiškinsiu jai, kas yra natiurmortas. Šiandien – laimės ir apsikabinimų diena.
„Geriausia būtų aktas...“ – atsakau. „Jei nusimestum tą chalatą nuo krūtinės, kaip kad jis nuslinkęs nuo šlaunų...“ – nebaigiu atsakyti, ir į mane atskrieja... Ne, ne lėkštė, o viso labo tik minkšta, draugiškai sudrėkusi virtuvės kempinė.
„O tu žinai, kad virtuvės kempinėje – didžiausia nešvarumų ir bakterijų sankaupa?“ – klausiu žmonos, atskridusiu daiktu kruopščiai trindamas lentą. Po metimo mosto žmonos chalatas pasislinkęs beveik tiek, kiek reikia.
Užmetu pirmą štrichą. Jau ruošiuosi antram, bet mūsų žvilgsniai susitinka. Velnias, kol ji į mane spokso, negaliu piešti. Po kurio laiko atrandame ritmą: kol ji spokso į telefoną, aš nagrinėju modelį, kai ji atsisuka į mane, aš bandau ką tik matytą grožį teptuku perteikti drobei, t. y. flomasteriu – lentai.
Suprantu, kaip didieji menininkai po savęs palikdavo tiek daug paveikslų. Įkvėpimas toks, kad po valandžiukės darbas baigtas. Teisybę pasakius, darbą baigia modelis. Jis išdidžiai pakyla, chalatas užsidaro kaip didžiausia baldų parduotuvė, ir žmona atžygiuoja prie molberto. Kurį laiką tylėdami laiką žiūrime į kūrinį. Jis beveik tobulas, nors darbavausi tik juodu markeriu.
„Ar gali jį nufotografuoti?“ – klausiu žmonos.
„Tu man siūlai „tai“ įkelti į savo paskyrą?“ – klausimu į klausimą atsako mano moteris.
„Visai ne. Čia mūsų finansinė pagalvė...“
„Ką tu čia vadini pagalvėm?“ - klausia Saulė, ir matau, kaip blėsta jos vidinė šiluma.
„Matai, vakar per žinias pranešė, kad valstybė krizės akivaizdoje rems meno kūrėjus ir kultūros darbuotojus.“
Klupiu prieš sunaikintą savo kūrinį sužlugdytas, o mano kūrybinis įkvėpimas kartu su modeliu užsirakino tualete.
„Meno kūrėjus?“
„Nufotografuosime kūrinį ir nuotoliniu būdu nusiųsime pačiai aukščiausiai menininkų organizacijai. Jei spėsiu įstoti į narius, tai mano išmoka krizės metu bus didesnė nei bedarbio pašalpa gerovės valstybėje“.
Žmona kurį laiką žiūri pakaitomis tai į mane, tai į kūrinį. Tikrina, ar aš nejuokauju. Aš gūžčioju pečiais, neturėdamas daugiau ką pridurti. Paskui ji palinksta prie paveikslo, ištiesia ranką su telefonu, ir man palengvėja... Kol suvokiu, kad jos rankoje visai ne telefonas, o ta pati drėgna virtuvės kempinė.
Tarpduryje užverda draugiškos grumtynės. Nors svorio kategorijos ir ne vienodos, bet čia ne olimpinis bokso turnyras. Įkrentu pro duris į virtuvę, ant savęs parsitempdamas ir žmoną. Kurį laiką gulime ant žemės taip apsikabinę. Nieko tokio, šiandien – laimės, apsikabinimų ir žemės diena.
Šia akimirką būtume ir visai laimingi, tik pro žmonos pažastį matau, kaip susvyravęs ir atsikratęs trečiosios kojos ant mūsų vožiasi molbertas.
***
Žvelgiu į savo kūrinį, o į mane žvelgia itin žvairos Monos Lizos akys. Jos nosis ir lūpos smarkiai nukentėjo autoriaus ir modelio grumtynių metu. Krūtinė, kurią laikiau stipriausia kūrinio vieta, visiškai išsitrynusi. Klupiu prieš sunaikintą savo kūrinį sužlugdytas, o mano kūrybinis įkvėpimas kartu su modeliu užsirakino tualete.
Atsidusęs paimu raudoną markerį. Burnos vietoje nupaišau medicininę kaukę, krūtinės vietoje – plaučius. Žiū – visai padorus karantino plakatas. Belieka surašyti instrukcijas. Baigęs nunešu ir pakabinu laiptinės skelbimų lentoje.
Šis dienoraštis – grožinis kūrinys. Visi įvykiai ir veikėjai yra išgalvoti. Tęsinys – vakarais 20 val.
