„Man jos atrodo kaip medžiagos patvarumo simbolis, kaip masės atsparumas laiko ir jėgos veikimui. Jos nei gražios, nei negražios, neabejotinai didingos, bet ne žavinčios. Jos verčia žmogų medituoti apie jo didybę ir drauge menkumą... Didybę – nes tai didis žmogaus padaras. Menkumą – nes piramidė stovi jau kelius tūkstančius metų ir dar kažin kiek stovės, o jos autorių dulkėles seniai vėjai išnešiojo, žemės elementai sugėrė...“
Tai citata iš geografo profesoriaus Kazio Pakšto knygos „Aplink Afriką“ (1936 m.). Panašiai turbūt pagalvoja kiekvienas, atsidūręs Gizos slėnyje. Nors dažniausiai ten atsiduria žmonės, kuriems piramidė su sfinksu neleidžia ramiai miegoti, kurie tikisi rasti atsakymus į klausimus: kam skirtas tas statinys, kokiu tikslu buvo įdėta tiek pastangų?
Dvi stovyklos
Piramidžių tyrinėtojus galima dalyti į dvi stovyklas. Viena jų – egiptologai: žmonės, kuriems piramidžių paslaptys turėtų rūpėti labiausiai. Bet jie jaučiasi šioje istorijoje padėję tašką: gidai porina būtent jų pasaką apie tironą faraoną, norėjusį prašmatnios kapavietės, ir darbščią Egipto liaudį.
Kitoje stovykloje – mišri publika, pradedant įvairių sričių mokslininkais, baigiant pavieniais bepročiais. Jų neįtikina egiptologų gražbyliavimas, kad su piramidėmis – viskas aišku, o kas neaišku – sutapimai, atsitiktinumai, haliucinacijos. Nes tų „atsitiktinumų“ susikaupė tiek, kad belieka pacituoti architektą Jeaną Pierre’ą Martiną: „Arba tiki Dievą ir ateivius, arba esi praktiškas žmogus ir tada tiesiog stebiesi: kaip jie tai padarė?“
Kol kas praktiškas protas nugali, tad piramidė apkibusi galybe klaustukų. Per keletą tūkstančių metų nerasta nė vieno paaiškinimo, kuris visus tenkintų ar bent nesulauktų aršių prieštaravimų.
Tyrinėtojai neturi, į ką atsispirti, nes tiksliai nežinomi net elementarūs dalykai. Pavyzdžiui, nėra jokio šaltinio, kuris nurodytų, kada valdė Cheopsas, o jei tos datos ir skelbiamos (2589–2566 m. pr. Kr.), tai jos kabinamos prie piramidės statymo metų. Ji pati kaip fizinis daiktas irgi neaiški: piramidės tyrimai nuotolinio valdymo zondais rodo, kad joje gali būti dar daug įslaptintų patalpų. Įtartina ir tai, kad egiptiečiai, skrupulingai fiksavę visus savo pasiekimus, nė vienu hieroglifu neužsiminė apie piramidę.
Egiptologų kalbos apie ją kaip laidojimo patalpą remiasi tik graikų istoriko Herodoto raštais (lietuviškas vertimas – „Istorija“, 1988 m.); jokių šios prielaidos patvirtinimų nėra. Piramidės kamerose mumijų nebuvo (nė vienoje iš Gizos piramidžių), kaip kad nebuvo jokio gedulingo dekoro, jokių kartušų, hieroglifų. Be to, Karališkojoje kameroje yra dvi ventiliacijos angos, kurių nebūtų reikėję, jei ta patalpa būtų buvusi kapavietė. Nerasta ir turtų, su kuriais faraonai keliaudavo į pomirtinį gyvenimą.
Nors, paskaičius Herodotą, kyla įtarimas, kad didysis Cheopsas buvo vargingesnis už bažnyčios pelę: „Jis pasidarė toks niekšas, kad, stokodamas pinigų, atidavė savo dukrą į viešuosius namus ir įsakė uždirbti pinigų (…). Duktė paliepimą įvykdė, bet ir pati sugalvojo pasistatydinti paminklą, todėl kiekvieno lankytojo prašė jai paaukoti po vieną akmenį. Iš tų akmenų pastatyta vidurinė iš trijų piramidžių, stovinti priešais didžiąją.“ Įdomu, kiek klientų aptarnavo ta mitri mergina?
Įspūdingas greitis
Ne kas kitas, o Herodotas paskelbė, kad piramidė buvo statoma 20 metų. Jei manysime, kad ji – tik kapavietė, savaime suprantama, kad mauzoliejus turėjo būti baigtas, iki numirštant jo savininkui. O jei būtų paminėtas bent dukart didesnis skaičius, žlugtų teorija apie laidojimą ir kiltų nepatogus klausimas: tai ką tas Cheopsas statė?
Herodoto gerbėjai pateko į pačių paspęstus spąstus: jų noras įrodyti, kad jokios mistikos nėra, kaip tik ir įžiebė didžiausias diskusijas, nes sukrauti tokią piramidę per 20 metų – nerealu.
Herodoto gerbėjai pateko į pačių paspęstus spąstus: jų noras įrodyti, kad jokios mistikos nėra, kaip tik ir įžiebė didžiausias diskusijas, nes sukrauti tokią piramidę per 20 metų – nerealu. Perpus mažesnė Saulės piramidė Meksikoje atsirado per 150 metų; kažin ar dėl to, kad meksikiečiai – tinginiai, o egiptiečiai – supermenai...
TAIP PAT SKAITYKITE: Tapofobija: baimė būti palaidotam gyvam, virtusi masine psichoze
Ne kartą buvo skaičiuota, kokiu greičiu turėjo dirbti Cheopso pavaldiniai, kad baigtų piramidę per 20 metų. Rezultatai gniaužia kvapą. Net jei statytojai dirbdavo po 12 valandų per dieną be laisvadienių, vienam akmeniui jie sugaišdavo vos dvi minutes: per tiek laiko jis turėdavo būti išluptas iš uolos, apdorotas, atgabentas, pakeltas, pritaikytas prie kitų netaisyklingos formos luitų, sulipdytas cementu. Žinoma, tas operacijas darė ne vienas egiptietis, o tūkstančiai, bet žmogus yra žmogus: vis dėlto, į statinį sudėta 2 300 000 akmens blokų ir kiekvienas jų sveria kaip mašina. Be to, skaičiai atspindi tik dalį darbo.
Prieš statant Cheopso piramidę reikėjo išlyginti pakilimą, supilti pylimus ar suręsti rampas (kuriais neva buvo ritinami akmenys), pastatyti darbininkų miestelį ir pan. 90 m ilgio piramidės koridorius ir labirintai patys savaime neatsirado, jie buvo iškalti akmens masėje. Galiausiai, kažkas juk turėjo tą statinį projektuoti, atlikti sudėtingiausius skaičiavimus.
