O štai vidinis kiemas ir visai sujaukia planus: kviečia tikrai ne dirbti, o ilsėtis. Jauki pavėsinė, stilingos dekoro detalės, miniatiūrinis baseinėlis, skoningos gėlių kompozicijos ir Ilonos serviruojamas stalas nuteikia tiesiog gražiam pabendravimui. Žinoma, be jo niekada ir neapsieiname. Bet šį kartą jis ypač malonus – vasariškas, nuspalvintas braškių ir trešnių skoniais ir kažkur tolėliau plevenančiais prieskonių aromatais.
Sename name – nauji pokyčiai
Šioje vietoje Ilona su šeima gyvena jau septyneri metai. 1958 m. statytas namas suviliojo ne savo architektūriniu išskirtinumu, o greičiau patogia vieta – beveik miesto centras. Bet išsaugoti ir čia buvo ką: Ilona prisimena, kaip vieną po kitos ardė seno namo vertingas šiltas plytas, kad panaudotų kitoje vietoje – darbų ir idėjų netrūko.
Žinoma, ir investicijų reikėjo didelių, juolab kad Ilona labai norėjo namuose įsirengti ir darbo vietą. Būdama profesionali drabužių dizainerė visada svajojo turėti savo siuvyklėlę ir kurti tai, kas miela širdžiai. Todėl prie seno namo dar atsirado priestatas, ir statinys gerokai padidėjo. Antrame namo aukšte dukroms buvo įrengti atskiri kambariai, miegamasis.
Baldai į namus keliavo pamažu ir tarsi kokia dėlionė pildė namų erdves. Vieni – nauji, kiti – antikvariniai restauruoti, treti – pagaminti pagal senovinius.
Tiesa, į privačių erdvių dizainą antrame namo aukšte moteris nesikišo – dukros kambarius įsirengė kaip tik norėjo. Už tai apatinio aukšto dizaino Ilona ėmėsi su dideliu entuziazmu ir prisipažįsta, kad jos namai iki šiol nuolat kinta – kūrybinga moteris neleidžia niekam stovėti vietoje. Net sau. Tokia prigimtis.
Daugiau baltos – daugiau šviesos
Vis dėlto kai kas jau užsibuvo ilgiau. Ir pirmiausia tai šviesios spalvos. Nuvažiavusi pirmą kartą aplankyti vyro, dirbančio Norvegijoje, Ilona susižavėjo šviesiai apipavidalintais namų interjerais, baltais baldais. O šviesos jos name trūko net ir tuomet, kai svetainė, valgomasis, virtuvė ir net holo erdvė buvo sujungti į visumą.
Reikėjo sugalvoti, kaip pirmą aukštą paversti šviesesniu ir kelionės įspūdžiai padiktavo sprendimą: reikia šviesių baldų, šviesių sienų, šviesios tekstilės. Šiandien tokios stilistikos namus galbūt daug kas pavadintų Provanso, bet tai greičiau klasikinio stiliaus interjeras su šviesiais baldais, nors Provanso ženklų galima rasti detalėse, veidrodžiuose, tekstilėje.
Taigi Ilonos fantazija siūbavo kaip laivas ir darbai ėjosi kaip iš pypkės. Vien ko verti gipso apvadai, kurių pasirinkimas prieš kelerius metus buvo labai nedidelis ir kurie buvo pagaminti specialiai šiems namams – Ilonai norėjosi natūralumo ir išskirtinumo. Taip pat nutiko ir su baldais. Ieškojo ypatingų, ne visus iš karto rado. Jie į namus keliavo pamažu ir tarsi kokia dėlionė pildė namų erdves.
Vieni – nauji, kiti – antikvariniai restauruoti, treti – pagaminti pagal senovinius. Tačiau kai kuri tokios stilistikos namus, ne viską paprasta rasti iš karto – tenka palaukti, paieškoti, bet tai greičiau džiaugsmas nei kantrybės išbandymas. Taip jau yra, jei standartai netinka.
Pašnekovė juokiasi prisiminusi, kad kiekvieną kartą namo sugrįžęs vyras turėdavo dėl ko nustebti, bet darbai jau būdavo baigti – likdavo tik mėgautis ir pagirti žmoną. Šiandien Ilona patenkinta savo namais, jų koloritu ir stiliumi. O tobulėti, kaip sako pati, visada yra kur. Dar svarbiau – visada norisi.
Žydintis pomėgis
Tačiau šių namų išskirtinumas toli gražu ne šviesūs baldai, ne krištolo sietynai ir ne išskirtiniai kilimai. Ypatingo savitumo ir spalvų jiems teikia pačios Ilonos tapyti paveikslai. Ne kartą pabrėžusi, kad nėra profesionali dailininkė, moteris prisipažino, kad ši veikla jai teikia be galo didelį malonumą, tad savo paveikslais, kurių stilistika ir siužetai inspiruoti senosios flamandų dailės, ji ir puošia savo namus.
Todėl namuose ne taip jau ir balta – greičiau tai žydintys namai, nes paveikslų juose iš tiesų daug. Tiesa, dabar jau atsiranda ir užsakymų, tad ne viskam, kas nutapoma, reikia ieškoti vietos savo namuose – kai kas iškeliauja ir užsakovams. O Ilonai dėl to tik smagiau, juk žinoti, kad kažkam patinka tai, ką tu darai, irgi labai svarbu.
Tapyba į jos gyvenimą atėjo visai atsitiktinai. Dar kai gyveno kitur, jos kaimynė buvo dailininkė. Ilona žiūrėdavo, kaip ji tapo, kol galiausiai įsidrąsino ir pati paėmė į rankas teptuką. Kaimynė pažiūrėjo pirmuosius darbus ir paprastai pasakė: gali. Tai buvo ilgas peizažų laikas. Bet vieną dieną jie akivaizdžiai nusibodo, ir Ilona ėmė dairytis naujų iššūkių.
Jai patiko natiurmortas, jo sudėtingumas, sodrumas, spalvos, kažkur virpanti gyvybė – viskas. Taip prie šio žanro ir užsibūta. Ir net jeigu ne viskas pavyksta iš karto, ne viskas atgyja ir suskamba taip, kaip norėtųsi, tapyti noras nepraeina – tol siekia rezultato, kol jis ją absoliučiai tenkina.
Vasarą – kiemo iššūkiai
O štai vasarą natiurmortus atstoja kiemas, nes jį irgi reikia kurti, puoselėti, mylėti ir, žinoma, keisti. Taigi ir kiemas per tuos septynerius metus jau pabuvo visoks. Ir žalia pieva, ir žydintis gėlynas, o dabar truputį provansiškas, truputį natūralistinis, truputį klasikinis. Su senoliu persiko medžiu, jaukiai čiurlenančiu baseino fontanėliu, didžiule jaukia pavėsine, močiutės skrynia ir bičiulystės langeliu į kaimynų kiemą.
Ilona už kaimynų bendravimą, už ryto kavą drauge, už malonius pokalbius. Ji apskritai už žmonių bendravimą, už laiką sau, už stabtelėjimus ir pasimėgavimą gyvenimu. Ir posakis „kriaučius nuogas“ tikrai ne apie mūsų pašnekovę. Savęs, sako, niekada nepamirštanti. Jai smagu dalytis, sulaukti svečių, rengti gimtadienius, patarti. Kalbant apie „patarti“ – tai čia jau profesijos antspaudas.
Drabužių dizaino darbai, tiesioginis kontaktas su klientais laikui bėgant gerokai pakoregavo charakterį, kaip prisipažįsta pati, padarė ją atviresnę, tiesmukesnę, gebančią apginti savo nuomonę. Sako, niekada nenorinti pataikauti ir savo klientes girti be priežasties, visada sako tiesą, pataria, bet... klientas visada teisus, tad per prievartą nuomonės nebruka.
Žavinga studijos eklektika
Ilonos darbo vietoje – jos studijoje irgi galima pajusti meilę seniems daiktams. Chiavari stiliaus itališkos žalvario kėdės, dailus stalelis, manekenas ir net nuostabių audinių ritiniai kažkaip bohemiškai susijungia į žavingą visumą ir kuria savitą studijos tvarką. Tačiau labiausiai Iloną džiugina jos antpirščių kolekcija, kuriai skirta visa lentyna.
Sako, kad nors ir mėgstanti antikvariatą bei sendaikčius, tačiau niekada ir nieko nekolekcionavo – nemėgsta daiktų be funkcijos. Už tai suvenyrinių antpirščių kolekciją labai vertina, mat visą jai sudovanojusios klientes. Per 300 antpirščių atkeliavę iš pačių skirtingiausių kraštų kaip dėkingumo ženklai už jos darbus.
Žinoma, kad tai jaudina, ir Ilona šiandien šią kolekciją labai brangina, puikiai atsimena, kas kokį antpirštį padovanojo ir kokia jo istorija. „Tai tikras turtas, tai žmonių minčių apie mane išraiška ir tai negali nedžiuginti širdies“, – sako pašnekovė, atvirai išvedžiojusi po savo namus ir pakvietusi visus gyventi... nepamirštant gyvenimo skonio.
Dar daugiau įvairių tekstų rasite žurnale Vintažo ženklai.
