Kažkada sumąstė du jauni žmonės, kad visai būtų smagu turėti šunį. Dogai tuo metu buvo labai madingi. Be to, abiem patiko dideli šunys. Sąlygų laikyti šuniui nelabai turėjo, gyveno dviejų kambarių nuomojamame bute. Apie šunų laikymą neturėjo anei mažiausio supratimo. Mąstė kaip tikri nemokšos: jeigu kiti sugeba, ir jie sugebės. Su buto šeimininke susitarė – šuns pridarytus nuostolius padengs.
Savo sumanymų, dėl savo charakterio ypatumų ir jaunumo, ilgai nesvarstydavo, įgyvendindavo bematant. Greitai skelbimuose buvo surastas tinkamas variantas. Ir jaunoji porelė išvažiavo parsivežti savo sumanymo.
Kelias buvo neartimas, bevažiuojant aptarė rinkimosi taktiką. Šuniukas, kuris pirmasis prie jų pribėgs, ir bus jų.
Atvažiavus juos pasitiko įspūdingo dydžio dogė, sumanymo motina. Ir, aišku, tos dogės šeimininkė. Paaiškėjo, kad jie pirmieji pirkėjai. Šuniukai beveik trijų mėnesių ir jų vadoje – keturiolika. Nusileidus į namo rūsį juos ir užpuolė tuntas gražučių margučių kamuoliukų. Nieks nespėjo sužiūrėti, kuris ten pribėgo pirmiausias. Garbė išsirinkti teko porelės moteriškajai pusei. Ji išsirinko patį įžūliausią, kuris pribėgęs bematant pradėjo ropštis ant pritūpusios mergaitės kelių. Taip ir užgimė abipusė meilė iš pirmo žvilgsnio.
Paaiškėjo, kad tai kalytė.
Kelionė atgal buvo smagi. Važiavo trys tikri draugužiai. Grįžtant buvo renkamas šuniukui vardas. Garbė tą padaryti atiteko vyrukui. Taip ir atsirado pasaulyje Dogyščia. Jam labai didelį įspūdį paliko šuniuko mama, jos garbei ir gimė šitas vardas.
Pirmoji naktis kartu visam laikui apsprendė naują miegojimo tvarką. Iš anksto buvo nutarta – šuniukas miega kitame kambaryje nei šeimininkai. Ten jam ir guolis buvo įrengtas. Įdomybės prasidėjo susiruošus miegoti. Šuniukas užmiega. Jo naujieji šeimininkai net nespėja iki lovos prieiti ir pasigirsta gailiausias pasaulyje cypimas. Širdį veriantis cypimas. Ir porelė pėdina iš naujo šuniuko migdyti.
Oi, kiek ten tą naktį nutiko. Ir pamainomis buvo bandoma migdyti, ir nekreipti dėmesio. Atseit, turi įprasti. Istorija, kaip ir reikėjo tikėtis, baigėsi tuo, kuo ir turėjo baigtis. Šuniuko guolis iš pradžių atsirado šalia šeimininkų lovos, o galų gale ir pats šuniukas atsidūrė lovoje. Tik vienai nakčiai. Taip skambėjo tas utopinis šeimininkų pasiteisinimas. Vėliau jie spaudoje suras kažkieno paskelbtą genialią mintį, kad visi didieji šunys, gyvenantys butuose, miega su šeimininkais, tik anie apie tai nepasakoja. Nuo tada ta tema iš dienotvarkės išnyko. Įdomu ar išties taip ir yra su tais dideliais šunimis ir jų miegojimo ypatumais?
Ateityje Dogyščia išmoks miegoti ant žemės. Prasidės kitoks kasnaktis žaidimas. Ji sulauks, kol šeimininkai užmigs, ir tyliai tyliai įsirioglins į lovą. Susirangys kur nors kojūgalyje, o ryte, šeimininkams nubudus, dairysis nekaltučiu snukučiu – ir kaipgi aš čia atsidūriau. Nieks už tai ant jos niekada nepyks.
Paskutinis šuns žvilgsnis pasakė viską – tu mane išduodi, o aš buvau pasiruošusi už tave galvą padėti.Tolimesnis trijulės gyvenimas pavirto į didžiulį nuotykį. Miela dogytė nuo pat pradžių pamėgo viską aplinkui graužti. Daiktai Dogyščiai augant buvo dedami vis aukščiau. Bet vis vien kas nors per skubėjimą pasimiršdavo. Skaityk, kad kokio drabužio ir nebeturi, jei ne vietoje pasidėjai. Čia ypač kentėjo mergaitė. Vyruką šuniukas iškart pripažino savo šeimininku, jo daiktų nelietė. O štai jo draugės garderobas nuolatos turėjo būti atnaujinamas. Kone kiekvieno vakaro vaizdas, šeimininkui grįžus iš darbo – šeimininkė verkia apsikabinusi suplėšytą kokį itin madingą megztinį. Dogyščia guli kaltai po stalu, pabrukusi savo didingą karališką uodegą, mat gavo truputį į kailį. Jos galvelėje jau gimsta naujas planas – kerštas už tai, kad ją nuskriaudė. Ji laikui bėgant pasidarys labai gudrutė, išmoks atsidaryti ir drabužių spintą. Ir šaldytuvą, beje, kur tiek visokių skanėstų.
Ateis diena, kai su Dogyščios pavedžiojimu atsiras problemų. Teks tai daryti tik vyrukui. Mergaitei išėjus su doge pasivaikščioti pasikeis rolės, vedžiojama bus mergaitė.
Ir bus nepakartojamos išvykos trise į gamtą Ir pažintis su tikru kaimu. Ten Dogyščia susipažins su tokiu žvėrimi, kaip kalakutas, nuo kurio teks gėdingai sprukti. Ir dar kaime lauks tikri katinai, kurie, priešingai nei jų miesto broliai, nebūtinai puola bėgti ją pamatę. Jie kai kada ir per nosytę drėksteli. Nuo tada Dogyščia katinų nebelies, jų vengs iš tolo.
Ir šeimininkas visada žinos, kad šitas didelis karališkas žvėris už jį pasiruošęs numirti.
Daug dalykų trise gyvenant nutiko, visko nepapasakosi. Trumpai tai vadinasi – buvo nuostabūs metai.
Visos istorijos kažkada prasideda, kažkada ir baigiasi. Atėjo permainų metas ir pas trijulę. Susiklosčius aplinkybėms jiems teko keisti gyvenamąją vietą, o naujoje vietoje šuns priimti nesutiko nė už ką. Ilgai mąstė porelė, kaip pasielgti. Jų draugė tuo metu gulėdavo šalia. Ji turbūt suprato, kad sprendžiamas jos likimas. Buvo priimtas saliamoniškas sprendimas padovanoti šunį tikrai geriems žmonėms.
Tos dienos, kai Dogyščia iškeliavo gyventi į kitą Lietuvos pakraštį, vyrukas jau niekada nepamirš. Paskutinis šuns žvilgsnis pasakė viską – tu mane išduodi, o aš buvau pasiruošusi už tave galvą padėti. Tas žvilgsnis bėgant metams jį grauš. Jis labai gerai supras, kad gyvenime niekada neturėjo geresnio draugo. Kuris niekada neišduos, nepaliks nelaimėje. Ir supras, kad draugai net geriems žmonėms nedovanojami. Ir visada yra išeitis, kaip nepalikti draugų. Tą supras tik laikui bėgant, pamažu. Jis vis pasvajos, kaip kažkada gal vėl turės dogę marmurinę.
O Dogyščia apsigyveno pas gerus žmones. Dvi savaites liūdėjo ir nieko neėdė. Pamažu apsiprato, susirado naujų draugų. Kas žino, ką ji galvojo apie senuosius. Jie jau niekada nebesusitiko.
Istoriją galėtume ir pabaigti, jei ne vienas mistinis sutapimas. Praėjo penkeri metai. Buvęs Dogyščios šeimininkas ir draugas važiavo pro tas vietas. Jis prisiminė, kad kažkur čia gyvena jo taip dažnai prisimenama draugė, bet neužsuko pas ją. Nors labai norėjo. Toks buvo susitarimas su naujaisiais šeimininkais – šuns daugiau nebetraumuoti. Grįžo iš kelionės ir po keleto dienų sulaukė telefono skambučio. Žinia buvo tokia – Dogyščios nebėra. Jis pasidomėjo kada ir kaip tai nutiko. Paaiškėjo, kad sveikas nesenas šuo prisnūdo dieną ir nebepabudo... Kaip tik tuo metu, kai jis važiavo pro šalį...
