Miglanda ir Jūratė velti pradėjo skirtingu metu. Visų pirma šią aistrą atrado Jūratė, kuri vėliau tapo Miglandos mokytoja. Beje, jos abi – mokytojos. Jūratė – pradinių klasių, o Miglanda – logopedė ir specialioji pedagogė, anksčiau dar dirbusi šachmatų trenere. Tačiau vienoje iš Rokiškio kavinių susėdame pasikalbėti ne apie darbą, o apie vilną. Ir šilką.
Pradėjo velti susirgus uošviui
Pirmoji velti pradėjo Jūratė, ir tai nutiko maždaug prieš vienuolika metų. Priežastis – jai patiko veltos vilnos gaminiai.
„Iš pradžių išmokau tiesų audinį velti, paskui sužinojau, kaip išgauti formą. Juk internetas visagalis. Maždaug po gero pusmečio susirgo uošvis, ir jam pirmą valandą nakties ir penktą ryto reikėdavo leisti vaistus.
Rytais keldavosi vyras, o aš vakarais. Tad jei atsigulsi vienuoliktą valandą vakaro – keltis paskui nei šis, nei tas.
Tada ir pagalvojau, kad pradėsiu daugiau velti. Šeimos nariai eidavo miegoti, o aš – į virtuvę velti. Nes kai veli iš merino vilnos, tai juk po pūkelį plėšai“, – kalbėjo Jūratė.
„Net kosėti negali – viską nupučia“, – pridūrė Miglanda.
„Arba jei duris pradarysi, ir pūkai pakyla. Visas debesis“, – apie įnoringąją merino vilną kalbėjo moterys.
Pasiūlymas pasirodė nerealus
Vėlimas iš vilnos į Miglandos gyvenimą atėjo kiek vėliau. „Pirmiausia kartu su Jūrate ėjome į anglų kalbos kursus, paskui abi patekome į amatų mokymų programą. Kai ji baigėsi, užsiimti nebebuvo kuo, o labai norėjosi kažką daryti. Tada Jūratė pasakė, kad gali išmokyti velti“, – pasakojo M.Aleksiejienė.
Jūratė bičiulę pakvietė pas save ir pasiūlė nusivelti šlepetes.
„Man tas pasiūlymas buvo kaip iš nerealios srities. Kaip, galvoju, aš tapkes nusivelsiu?“ – prisiminė rokiškietė.
Tačiau per vakarą, dirbant iki išnaktų, Miglandos rankose iš tiesų atsirado pirmosios šlepetės. Žinoma, jas reikėjo dar dalinti, užbaigti, tačiau pagrindinis darbas buvo padarytas.
„Tai ne tik vėlimas, bet ir nudailinimas, kol padarai gražią formą. Taip po truputį tas mūsų vėlimas ir prasidėjo. Dabar namuose turiu ir vėlimo kambarį. Pasikvietėme dar vieną draugę, ir padarėme darbščiųjų rankų būrelį. Daug smagiau kažką daryti, kai šalia yra draugės“, – pasakojo J.Deksnienė.
Nuo katės guolio iki aukštakulnių
Vėlimas iš vilnos greitai įgavo pagreitį, o gaminiai tapdavo vis sudėtingesni.
Moterys juokauja, kad nuvelti galima viską – nuo guolio katei iki aukštakulnių. Aišku, aukštakulniams iš vilnos reikia paaukštinto pado. Bet ir padus moterys išmoko prisiūti pačios, nors tai nelengvas darbas.
Jos velia sukneles, batus, kepures, šlepetes, riešines, paltus, liemenes ir viską, ką sugalvoja. Kartais savo gaminiais moterys prekiauja mugėse, tačiau dėl užimtumo į jas važiuoja retai.
Juodviem patinka organizuoti ir edukacinius užsiėmimus mažesnėse ar didesnėse bendruomenėse.
Abi moterys sako, kad ši veikla tėra jų pomėgis, kuris nėra pigus. Kainuoja įsigyti pačią vilną, šilką. Tačiau, anot jų, kiekvienas pomėgis turi savo kainą.
Šventei nusivėlė suknelę
Visgi velti didesnius gaminius, pavyzdžiui, suknelę ar paltą, sudėtinga. Visų pirma, tam reikia didžiulio stalo, erdvės, o drabužio apimtys iš pradžių atrodo milžiniškos. Vilnos savybė – ji traukiasi, maždaug 45 procentais. Todėl pradžioje gali pasirodyti, jog suknelę veli maždaug 150 kilogramų sveriančiai moteriai.
Be to, darbas reikalauja ir kruopštumo, man vilna dedama sluoksniais, kurių būna apie šeši. Jei užsiplepėsi ar užsisvajosi – viena suknelės rankovė gali išeiti pastebimai plonesnė.
Jūratė pasakoja, jog puošnią suknelę nusivėlė ir savo gimtadieniui. Tąsyk moteris norėjo nusipirkti drabužį iš parduotuvės, bet sugėdino dukra.
„Mama, kaip tau negėda?“ – sulaukusi tokios pastabos ir iki šventės likus savaitei Jūratė ėmėsi darbo.
„Tai buvo žiema, dideli šalčiai, todėl vaikams nevyko pamokos. Turėjau laiko ir per savaitę nusivėliau suknelę. Kai apsivilkau ją, džiaugiausi“, – kalbėjo rokiškietė.
Batai iš vilnos nepamanomi žiemą
Kalbėdamos apie batus moterys visų pirma akcentuoja šilumą. „Pavyzdžiui, jei žiemą per laidotuves tenka ilgiau lauke pastovėti, tai su tokiais batais nešalta“, – pasakojo rokiškietės.
Pasibaigus žiemos sezonui batai išskalbiami skalbyklėje, tik ne įprastine, o vilnai skirta skalbimo programa. Tada juos, dar šlapius, reikia apsiauti, suformuoti juos rankomis pagal savo koją, šiek tiek tarp delnų pavelti – „nuglostyti“ – ir tada leisti išdžiūti.
Kiti gaminiai, pavyzdžiui, suknelė, skalbiami rankomis, džiaunami ant rankšluosčio ir taip pat dar drėgną drabužį reikia užsivilkti, kad šis „atgautų“ nešiojančiojo kūno formas.
Šie daiktai, tinkamai prižiūrint, yra ilgaamžiai. Štai savo pačios veltą paltą Jūratė dėvi jau septynerius metus, veltus batus – šešerius.
Šilkas – įnoringas audinys
Vien iš avies vilnos nuvelti drabužiai būna sunkesni, o jei norisi lengvesnio daikto – velti tenka ant šilko su merino vilna. Šis vėlimo būdas tarsi padiktavo naują idėją – gaminius iš šilko.
Natūralų šilką moterys dažo, spalvina jį, margina apdorotais augalų lapais. Taip gimsta originalios, lengvos ir plazdančios palaidinės, suknelės ar šalikai.
Tačiau šilkas, pasakoja rokiškietės, taip pat su savu charakteriu. Jis nėra šiaip sau audinys.
„Veltai suknelei reikia apie 10–14 metrų natūralaus šilko. Suknelės pagrindas, beje, gali būti ne tik šilkas, bet ir kitas natūralus audinys, pavyzdžiui, linas“, – kalbėjo moterys.
Šilko dažymas – taip pat ilgas procesas, ir jam dažniausiai neužtenka dviejų rankų.
„Vienai sunku, jei nori nudažyti, sakykim, 1,6 metro audinį. Turi kažkas padėti. Visų pirma medžiagą reikia suvynioti į tokį vamzdį, tada sulenkti, apsukti polietilenu ir ant garų kaitinti pustrečios valandos“, – kalbėjo J.Deksnienė.
Kalbėdamos apie savo sukurtus gaminius, moterys sako negalinčios išskirti nė vieno.
„Kai nusiveli pirmas šlepetes – jos atrodo ypatingos. Kai pirmą suknelę – ji taip pat. Kiekvienas pirmas gaminys yra išskirtinis, ypatingas“, – kalbėjo rokiškietės.
