– Giedre, kokių patyčių esate patyrusi vaikystėje, paauglystėje? Kas buvo akcentuojama?
– Pasityčiojimams vaikystėje ir jaunystėje buvau tinkamiausio sudėjimo tipo mergina: aukšta, stora ir dar ryža. Pasišaipymai, pažeminimai bei įskaudinimai buvo sakomi tiesiai į akis be menkiausių pagražinimų. Atrodo, kad tiesiog knygas galima buvo rašyti iš to, kiek rimų ir įvairių palyginimų galima susieti su dviem žodžiais storas ir ryžas.
TAIP PAT SKAITYKITE: Iniciatyvos „Dydis nesvarbu“ įkūrėja Giedrė Valavičiūtė: „Esu stora, ir tai puiku!“
– Kaip jausdavotės, išgirdusi nemalonius žodžius?
– Tikslių savo jausmų net nebepamenu, nes vienokios ar kitokios patyčios vykdavo kiekvieną dieną. Tačiau prisimenu vieną, jog kiekvieną dieną į mokyklą eidavau apsirengusi papildomu šarvų sluoksniu. Sluoksniu, po kuriuo paslėpdavau visą skausmą, jausmus ir ašaras tam, kad mano oponentai nesijaustų mane nugalėję. Kiekvieną dieną aš buvau pasiruošus kovoti ir gintis. Ir tai man buvo normalu ir įprasta. Ir dėl to aš išaugau tokia, kokia esu: slepiu jausmus ir ašaras, nes tik tuomet jaučiuos nugalėtoja. Kokia nesąmonė!
– Kas dažniausiai tyčiodavosi – vaikinai, merginos, gal net artimi žmonės pasakydavo ką nors skaudaus?
– Dažniausiai vaikinai, bet būdavo grupelės ir merginų, kurios mėgdavo pasilinksminti kitų sąskaita.
– Ar dabar patiriate patyčių? Kokia jūsų reakcija į jas, palyginti su praeitimi?
– Suaugusiųjų pasaulyje patyčios vyksta, tik jos paslėptos po įvairiomis uždangomis. Tačiau, tai, kad mano išvaizda neatitinka „nustatytų normų“, galima išgirsti, perskaityti visur. Toks paprastas pasakymas iš draugės lūpų, kaip „su šiuo daiktu atrodau stora“, kuomet ji matuojasi naują suknelę, man skamba skaudžiai, nes, ką ji netiesiogiai sako, tai, jog „storas žmogus nėra gražus ir su ta suknele būtent taip ir atrodau“.
Atrodo, kad paprasta ir nepastebima smulkmena, bet, kai geriau pagalvoji tokių smulkmenų tiek daug aplink. Tiesiog žmonės neįpratę to vadinti pasityčiojimu, nes tai nėra tiesiogiai sakoma tau į akis. Bet, kad ir kokia forma būtų, tai vis tiek yra pasityčiojimas iš kito žmogaus, nes jo išvaizda naudojama savo savijautos apibūdinimui.
Praeityje aš į visa tai reaguodavau labai skaudžiai ir priimdavau viską asmeniškai. Dabar, kai kuo daugiau mąstau, iš kur tokie pasisakymai ateina ir kodėl jie sakomi, tuo lengviau nepriimti jų asmeniškai. Juk kuo artimiau pažįsti savo baubą, tuo mažiau baisus jis tampa.
TAIP PAT SKAITYKITE: Populiarūs gražinimosi būdai, kurie gali smarkiai pažeisti jūsų odą
– Kaip manote, kodėl žmonės tyčiojasi vienas iš kito?
Toks paprastas pasakymas iš draugės lūpų, kaip „su šiuo daiktu atrodau stora“, kuomet ji matuojasi naują suknelę, man skamba skaudžiai.
– Aš manau, kad patyčios ateina iš vaikystės ir iš artimos aplinkos. Jeigu augi šeimoje, kurioje žeminti kitą žmogų yra normalu ir kasdieniška, tai kodėl pats turėtum elgtis kitaip. Taip pat kito žmogaus žeminimu stengiamasi užmaskuoti savo problemas ir nukreipti dėmesį nuo savo silpnybių.
Dar pastebima tendencija, kad tos pašaipos yra įvelkamos į „mokėkite iš savęs pasijuokti“ popierėlį. Neva, suprask, aš nesityčioju – tai tavo problema, kad nesupranti juokų.
– Ar yra išlikęs atmintyje koks nors pašaipūno paveikslas, kuriam norėtumėte pasakyti keletą žodžių, o gal sulaukti iš jo atsiprašymo? Dažnas mūsų patiria, pavyzdžiui, mokykloje kokio nors žmogaus persekiojimą, kuris gerokai apkartina gyvenimą.
– Tuo metu, kai viskas vyko mokykloje ar už jos ribų, mintyse turėdavau sugalvojus milijonus pasakymų jiems. Dabar tie pasakymai neturėtų prasmės, nes jie buvo tokie pat žemi, kaip ir tų žmonių pasisakymai mano atžvilgiu. Tad nebūčiau geresnė už juos.
Ir iš tiesų vienu metu netgi nebuvau geresnė už juos. Kiek pamenu, tai vyko 5 ar 6 klasėje. Turėjau klasioką, kurį pašiepdavo dauguma klasiokų, o tarp jų ir aš. Neprisimenu, kodėl (žiauru, kad net neprisimenu priežasties), bet pašaipų jo adresu buvo nemažai. Ir kai prieš keletą metų jį atsitiktinai sutikau mieste, man buvo gėda dėl to, ką jis patyrė dėl mūsų kvailo elgesio.
Augustinai, aš nuoširdžiai atsiprašau už tai, kad tave įžeidžiau daug kartų tiesiogiai ir netiesiogiai. Atsiprašau, kad vizualiai išreiškiau savo nepasitenkinimą, kai pasodino mus į vieną suolą. Aš manau, kad savo elgesiu aš tiesiog norėjau pritapti prie likusios klasės. Ir tai visiškai nepateisinama.
Emocinės paramos tarnyba „Vaikų linija“ vykdo kampaniją „Patyčių muziejus“. Kviečiame visus suaugusiuosius padėti išklausyti vaikus. Šiuo metu „Vaikų linija“ gali atsiliepti į 1 iš 7 vaikų ar paauglių skambučių. Apsilankykite interneto svetainėje www.patyciumuziejus.lt ir paaukokite „Vaikų linijai“, kad kuo daugiau vaikų būtų išklausyti, sulauktų pagalbos ir patyčios virstų istorija.
