Kelionė į Europą
Buvo alinančiai karšta 1913-ųjų vasara. Milžiniškas transatlantinis laineris lėtai tolo nuo triukšmingo Niujorko uosto, kur minia žmonių mojo išplaukiantiesiems. Tarp jų – du garbūs vyrai – pagyvenęs ir vidutinio amžiaus – itin neramiai žvelgė į tolstantį laivą. Vienas jų – Johnas Rockefelleris, naftos magnatas, turtingiausias Amerikos žmogus, kitas gi – „kombainų karalius“ Haroldas McCormickas.
Tolstančiame laive – pirmojo dukra ir antrojo žmona Edith. Abu turėjo rimtų priežasčių būti nepatenkinti jos išvykimu į Europą. Johnas sielojosi, kad ilgai nematys anūko ir apskritai 41-erių dukters gyvenimo būdas bei požiūris į pasaulį jam kėlė didelį susirūpinimą.
Haroldas pavydėjo žmonos šveicarų psichiatrijos pažibai Carlui Jungui, plaukusiam kartu su ja. H. McCormickas darė viską, kad įkalbėtų Jungą su šeima persikelti į Ameriką ir tapti asmeniniu Rockefellerių bei McCormickų gydytoju, netgi ruošėsi nupirkti jam puikų namą ir pasiūlė tokį atlygį, kokio joks sveiko proto gydytojas neatsisakytų. Bet C. Jungas atsisakė. Nepanoro sukinėtis Amerikos elito šeimose ir pildyti jų užgaidų. Maža to, jis dar ir įkalbėjo J. Rockefellerio dukrą keliauti kartu į Ciurichą ilgalaikiam gydymuisi.
Pinigų daug, laimės – mažai
Edith kamavo agorafobija, atvirų erdvių baimė, todėl ji neramiai trypčiojo denyje ir baiminosi mėnesį truksiančios kelionės. Guodė tik tai, kad už poros kajučių buvo įsikūręs pasitempęs, pasitikintis savimi, stiprus ir visiškai į gydytoją nepanašus Carlas Jungas. Edith mėgo jo gydymo seansus, kurie greičiau priminė atvirus pokalbius su prisiminimais nuo pat mažų dienų. Daktarui C. Jungui rūpėjo viskas – kaip Edith augo, kokia buvo jos vaikystė, ką mylėjo ir ko nekentė.
„Ar tėvai nesibaimino skurdo?“ – kartą paklausė jis. Skurdo? Apie ką jis kalba? 1913 m. Amerikos valstybės biudžetą sudarė 715 milijonų dolerių, o tai – 200 milijonų mažiau nei jos tėvo Johno Rockefellerio turtas... Namas Klivlende, kur ji augo su broliais ir seserimis, buvo stulbinamai prabangus, jame netrūko nei pramogų, nei gražių daiktų. Tačiau savo vaikystės pavadinti laiminga Edith negalėjo. Vaikai labai bijojo griežto ir netgi žiauraus savo tėvo, kaip įmanydami vengė jo. Be to, jis buvo labai šykštus, kišenpinigius kiekvienas vaikas turėjo užsidirbti.
Santuoka be meilės
„Ar ištekėjote iš meilės?“ – skvarbiai žvelgdamas pro akinių stiklus, Jungas paklausė savo turtuolės pacientės. Edith taip nesinorėjo garsiai ištarti, kad niekada nemylėjo ir nemyli Haroldo, tačiau analizė toks jau dalykas, jog negali nuslėpti ir nutylėti savo išgyvenimų, jei lauki psichiatro pagalbos.
Haroldas McCormickas – beveik iš tokios pat turtingos šeimos kaip ir Edith. Linksmas, ne itin gudrus jaunuolis, dievinęs žirgus ir jojimą. Johnas Rockefelleris netgi dukters vestuvėms pašykštėjo plačiau atverti savo piniginę – nuoskaudą dėl apgailėtinai kuklių vaišių ir neskoningos nuotakos suknelės Edith jautė visą gyvenimą. Laimė, vyras pasirodė kur kas dosnesnis. Haroldas Čikagoje nupirko prašmatnų namą, pro kurio langus vėrėsi stulbinamas vaizdas į ežerą. Iš pradžių ji jautėsi laiminga savo rojuje, troško atsigriebti už finansiškai suvaržytas vaikystės dienas.
Taip pat skaitykite: Maria Montessori – iškili asmenybė, sukūrusi naują vaikų ugdymo metodą
Ponia Edith Rockefeller McCormick užsakė sukurti savo šeimos herbą, prisipirko antikvarinių baldų, stulbinamo grožio deimantų ir greitai pagarsėjo kaip didžiausia išlaidautoja Amerikoje. Puotose ji pasirodydavo vilkėdama apdarus, pasiūtus iš aukščiausios prabos sidabro plokštelių, puošėsi milijonus kainuojančiais koljė, o svečius apiberdavo nedidelėmis, tačiau brangiomis dovanomis – šioje srityje išradingajai Edith lygių nebuvo. Su ja niekam nebūdavo nuobodu.
Ligų maišas
Pasakodama apie tai daktarui Jungui, ji prisipažino nuolat bijodavusi, kad tuoj pasirodys tėvas ir griežtai nubaus už visas šias linksmybes. Neturėjo ji ir draugių, kurioms galėtų atsiverti, o su šeimos nariais nerado bendros kalbos. Vienas po kito gimė vaikai. Edith teko išgyventi net dviejų jų netektis – pirmasis mirė vos gimęs, o trejų metų dukrelė – nuo skarlatinos.
Dar po kelerių metų Edith užpuolė inkstų tuberkuliozė ir, keliaudama iš vienos ligoninės į kitą, vargšė moteris įgijo didžiulę mirties baimę. Ji pasireikšdavo siaubinga nemiga, šaltu prakaitu, naktiniais košmarais. Netgi kai inkstai buvo apgydyti, mirties baimės demonas niekur nesitraukė. Svetimose vietose Edith pasidarydavo dar blogiau, tad ji stengėsi laikytis arčiau namų ir vengė žmonių. Haroldas nerado sau vietos: dėl tokios žmonos būklės ir sklandančių gandų, kad jai pasimaišė protas, jie nebeteko pirmosios poros Čikagoje statuso. Būtent jis ir surado žmonai gydytoją – žinovai Jungą rekomendavo kaip patį geriausią.
Meilė gydo
Seansų metu Edith nutylėjo, kokį neišdildomą įspūdį Carlas Jungas jai paliko. Aukštas, prakaulus, trejais metais jaunesnis psichiatras spinduliavo charizma, kuriai buvo neįmanoma atsispirti. E. Rockefeller įsimylėjo. Ciuriche kartu su trim vaikais ir pulku auklių bei guvernančių ji įsikūrė pačiame prabangiausiame viešbutyje, dešimties kambarių apartamentuose su vaizdu į gotikinį senamiestį.
Penkis kartus per savaitę C. Jungas analizavo Rockefellerių atžalos psichinę būseną savo namuose, triaukščiame priemiesčio name. Edith įsivaizdavo, kad jos garbinamas gydytojas – laisvas, tad kai pirmąją vizito dieną duris pravėrė jo žmona Emma, nusivylimui ir sutrikimui nebuvo ribų...
Nepaisant to, nesiliovė puoselėti vilčių. Patarta Jungo, Edith įsiliejo į vietinės bendruomenės gyvenimą, mokėsi pritapti prie visai kitokios – intelektualios bohemos – draugijos. C. Jungo draugai buvo ne tik gydytojai, bet ir poetai, filosofai, menininkai. Po metų Edith pasikeitė neatpažįstamai – tapo aktyvi, laisvai kalbėjo vokiškai, drąsiai reiškė savo nuomonę. Atvykęs aplankyti žmonos, Haroldas neteko žado. Įmantrų kuodą ji buvo pakeitusi paprastu kirpimu, vilkėjo kuklias sukneles, tarytum būtų tarnaitė, ir visą laiką kalbėjo apie tai, kaip daktaras C. Jungas ir jo mokykla pakeis žmonijos ateitį...
Haroldas kaipmat parašė uošviui laišką, nušviesdamas visą padėtį. Šis griežtai įsakė pargabenti dukrą su vaikais namo. Tačiau Europoje jau vyko karas, keliauti buvo pavojinga, o ir Edith kaip kirviu nukirto: „Niekur iš čia nevažiuosiu. Ten aš vėl išprotėsiu.“ Haroldas ir vyriausias jų sūnus išvyko vieni.
Beribis dosnumas ir nusivylimas
Po pusmečio kilo baisus skandalas: įsiutęs Jh. Rockefelleris iškvietė pasiaiškinti žentą, kodėl nesugeba suvaldyti žmonos, mat šioji, pasinaudojusi tėvo vardu, iš vieno Šveicarijos banko paėmė kelių milijonų dolerių paskolą. „Ir nupirko tam šarlatanui daktariūkščiui namą, kur galėtų rinktis tie sektantai!“ – šaukė Edith tėvas ir įsakė kuo greičiau pargabenti dukrą.
Tuo tarpu Edith mėgavosi savo dosnumu ir labdaryste, iš visų jėgų stengėsi padėti gydytojui C. Jungui, troško sukurti jam idealias darbo bei poilsio sąlygas. Dėl mylimojo ir nuostabių jo idėjų negaila nieko! Taip, Edith Rockefeller veikė įkvėpta galingos aistros. Ir vilties sulaukti atsako. Deja, patirti atsako vargšei Edith taip ir neteko.
Kartą ji, sukaupusi visą drąsą, prisipažino: „Aš noriu jus mylėti.“ Tačiau C. Jungas tik atsainiai nusišypsojo ir pasakė, jog tai visai normalus jausmas. Vėliau Edith sužinojo, kad numylėtasis gydytojas gyveno su dviem moterimis vienu metu – žmona ir oficialia meiluže. Būta jo gyvenime ir daugiau moterų. Carlas Jungas meiluže nesunkiai paversdavo bet kurią pacientę, jei tik ji jam patikdavo.
Baisiausiai nusivylusi ir suvokusi savo iliuzijų beprasmiškumą, 1921-ųjų pavasarį Edith Rockefeller McCormick grįžo į Čikagą. Pasenusi, užgesusiu žvilgsniu, beveik pražilusi. Haroldas pareikalavo skyrybų ir netrukus vedė savo meilužę. Johnas Rockefelleris taip ir neatleido dukrai už jos „gydymąsi“ Europoje, vaikai taip pat nusisuko. Edith, nuolat kovodama su atsinaujinusia depresija ir mirties baime, pragyveno dar vienuolika metų. Mirė būdama 60 metų nuo krūties vėžio visiškai vieniša, prižiūrima tik tarnų. Kalbama, kad paskutiniai jos žodžiai buvo: „Ačiū Dievui, aš jau nieko nebijau.“
