Paklausėme Editos, nuo ko viskas prasidėjo? „Pirmiausia internete aš pamačiau nuveltą gyvūnėlį ir jis man labai patiko. Nusprendžiau ir pati pabandyti. Jeigu nori išmokti velti – informacijos ir vaizdo medžiagos galima atrasti labai daug – taip ir mokiausi“, – prisimena pašnekovė.
Edita pasakoja, kad šiuo metu ji su bendramintėmis bendrauja vienoje grupėje, kur kiekviena gali pasidalinti savo patirtimi ar sulaukti patarimų. „Kai pakalbame su moterimis iš viso pasaulio, dažnai iki tol, kol pradėjo velti realiai atrodančias, gyvūnus imituojančias puošmenas, jos užsiėmė kokia nors menine veikla. Aš visą vaikystę labai daug lipdžiau iš plastilino ir tai man dabar padeda, nes tai yra skulptūrinis darbas – tenka lipdyti nosytes katėms ir šunims iš modelino, o tam reikia ir kruopštumo, – pasakoja pašnekovė, savo gyvenimo jau neįsivaizduojanti be veltinio. – Aš negaliu sėdėti tuščiomis rankomis – vos tik turiu laiko, rankos iškart tiesiasi dirbti ir kurti.“
– Kaip sekėsi kurti pirmuosius darbelius?
– Internete žiūrėdama kitų meistrų darbus aš galvojau, kad jeigu gali jie, vadinasi, galiu ir aš. Iš tikrųjų tokio tipo dirbiniai labai populiarūs Rusijoje, Amerikoje. Radau Youtube vienos amerikietės vaizdo įrašą ir sukūriau kelis zuikučius Velykoms. Tuo metu net nežinojau, kokią vilną pirkti, ir tik vėliau atradau, kad yra skirtingų vilnų rūšių ir adatų joms velti. Pasidarė įdomu ir taip kūryba pamažu įsivažiavo. Kokius metus iš pradžių visiems dovanodavau sages su gyvūnėliais ar tiesiog nuveltus gyvūnėlius. Kad kažkas galėtų užsisakyti mano darbus ir norėtų juos pirkti aš nebūčiau net pagalvojusi!
Tiesa, tos gyvūnų galvos man atrodė neįprastos, man norėjosi nuvelti visą gyvūną. Tačiau po kiek laiko akys priprato. Dabar juos galima įsisegti kaip seges, įsisegti į rėmelį ar įrėminti, taip pat dabar labai populiaru tokias seges prisegti automobilyje prie grotelių.
– Ar ilgai užtrunka sukurti vieną segę?
– Užtrunku maždaug porą dienų, kadangi tai yra kruopštus darbas. O kuo daugiau veli, tuo labiau tobulėji ir kitos segės gimsta jau greičiau. Turi nuvelti labai daug, kad atsirastų įgūdžiai, sugebėtum padaryti tikslias proporcijas – tam padeda ir piešimas. Jeigu nemoki piešti, gali būti sunkiau.
– Kaip jūsų veltinukai tapo populiarūs ir žinomi?
– Viskas prasidėjo tada, kai aš prigaminau daug zuikučių ir pasiūliau juos moteriai, kuri dalyvavo parodoje su veltais gaminiais – kad pademonstruotų, parodytų juos klientams. Kaip tik buvo Velykos, tad juos iškart išgraibstė – tai buvo puošmenos daugiau skirtos vaikams.
Vėliau darbelių dariau vis daugiau, o po kiek laiko man gimė mintis daryti seges su realistiškai atrodančiais gyvūnėliais. Pamačiau, kad žmonėms tai įdomu, kad jie nori tokių segių, tad susikūriau ir puslapį Instagrame. Po kiek laiko pradėjau kurti seges jau pagal žmonių atsiųstas jų gyvūnėlių nuotraukas. Kai kurie jų nori sukurti prisiminimą jau išėjusiam gyvūnui, kiti – įamžinti dabartinį augintinį.
Kiti padarytus gyvūnėlius įrėmina. Neseniai siunčiau vienai klientei į Angliją darbą, kuris buvo toks panašus į jos išėjusį gyvūnėlį, kad ji parašė man, jog net apsiverkė jį pamačiusi. Iš tikrųjų, kartais pavyksta sukurti net labai panašius, realistiškai atrodančius gyvūnus. Tačiau man visada atrodo, kad galėjau padaryti dar geriau, sau esu labai priekabi (juokiasi). Tad tobulėti, manau, dar yra kur, ir aš į tai dedu daug pastangų. Užtrunku ir kelias dienas sukurti vieną darbą, tad jų kaina negali būti mažai. Kitose šalyse tokių dirbinių kaina prasideda nuo 40-50 eurų.
– Sakote, kad Lietuvoje nėra medžiagų tokiems darbams. Ko pritrūksta mūsų šalyje?
– Dažniausiai siunčiuosi beveik viską – net vilnos pritrūksta, pavyzdžiui, neįmanoma rasti sniego baltumo vilnos. Iš Anglijos ir Vokietijos aš perku adatas vėlimui. Stiklinės akytės, modelinas, sagučiai nugarinei daliai ir kitos medžiagos – sau tinkamų medžiagų Lietuvoje neatrandu, tiesiog nėra tokio pasirinkimo kaip kitose šalyse.
Na o mano sukurti darbai taip pat keliauja į visą pasaulį – Ameriką (Floridą), Angliją, Airiją, Vokietiją, Maltą.
– Kokių sulaukiate komplimentų savo darbams?
– Visada prašau, kad man parašytų, kai jau gaus veltinukus. Dažniausiai žmonės nustemba ir sako, kad jie realybėje atrodo daug kartų gražiau. Išties, dirbiniai yra „nefotogeniški“ ir nuotraukoje nesimato tikrojo grožio. Juos iškreipia kamera, todėl gyvai gyvūnėliai atrodo daug kartų įspūdingiau.
– Kokių turite svajonių kūrybinėje srityje?
– Svajonių turiu labai daug ir minčių – tiesiog milijonas (juokiasi). Labai norėčiau ateityje velti skulptūrines statulėles – katinus, šuniukus, kurie tiktų darbo vietoje, ją papuoštų. Aišku, kaina tada išauga, tad nežinia, kaip sutiktų klientai. Segės prieinamos visiems ir šiuo metu yra „ant bangos“.
