Tačiau savęs, o ne kitų klausiusi šeima šiandien džiaugiasi atrastu kitokiu gyvenimo būdu – tarp daržo lysvių, bijūnų krūmų, kvepiančių bazilikų ir triušių. „50 arų. Darbo ir džiaugsmo“ – taip pavadintas šeimos ūkis. Kėdainiečių auginamos daržovės ir gaminama produkcija populiarūs ne tik Kėdainiuose – dideli užsakymų kiekiai keliauja į Vilnių, Kauną, Trakus.
Jų tiek, kad, prasidėjus šviežių daržovių sezonui, visiems net neužtenka. Šiemet ūkyje – ir naujovė. Šeima pagaliau įsirengė cechą, kuris leis didesniais kiekiais gaminti pagardus, prieskonių mišinius, daržovių trapučius ir užkandžius, uogienes bei ieškoti naujų skonių.
Pirkėjų simpatijas Eglė ir Julius pelnė ne tik dėl kokybiškos produkcijos, tačiau ir dėl pačios Eglės atvirumo – moters įrašai, kuriais ji dalijasi socialiniame tinkle, yra atviri bei nuoširdūs, o skaitydamas juos pasijunti tarsi pabuvęs šeimos ūkyje.
Pasikalbėti su Egle ir Juliumi susėdome jų namų terasoje, aplinkui zujant jųdviejų vaikams, aštuonmečiui Emiliui ir penkiametei Miglei.
– Egle, Juliau, tai nėra nė vieno iš jūsų gimti namai. Kokie keliai jus atvedė į Saviečių kaimą?
Eglė: Mes atėjūnai. Atsikraustėme čia prieš 8 metus. Iki tol gyvenome Kaune, Romainiuose. Turėjome butą – kotedžą. Ten gimė mūsų Emiliukas. Atėjo laikas, kai gyvenimas mieste pradėjo rauti stogą.
– O kuo užsiėmėte iki ūkininkavimo?
Eglė: Aš buvau valstybės tarnautoja. 13 metų dirbau Nacionalinėje mokėjimo agentūroje.
Julius buvo labiau keičiantis darbus, aš sėsli. Pradėjome ieškoti vietos, kur kitur galėtume įsikurti, įsigyti namus. Buvo sudėtingas laikas: nieko vertingo nekilnojamojo turto pardavimų skelbimuose nebuvo arba kainos pasirodė kosminės. Taip vieną dieną atradome šį namą. Jis buvo po gaisro – antras aukštas sudegęs. Neaišku, kiek laiko buvęs be priežiūros.
Pamenu, kai tik įėjome į namą... Jis – sovietinių laikų. Sofkės, staltiesėlės... Buvę namo šeimininkai viską paliko, tą namą su visomis servetėlėmis, su visais fotoalbumais pardavė, nes nieko nereikėjo. Mes, eidami per kambarius, jau mintyse matėme, ką reiktų daryti, kokias sienas griauti. Vien tik pirmame namo aukšte buvo 8 durys! O iš paskos ėję kartu namo apžiūrėti atvykę tėvai dūsavo: Dieve, Dieve...
Bet mes namą nupirkome, tokiu savo sprendimu, žinoma, pakraupinome tėvus. Dabar jau viduje viskas suremontuota, reikia tik apšildyti iš išorės.
– Pirkote namą su 50 arų žemės. Iš karto žinojote, ką čia darysite?
Eglė: Ne. Iš karto tuos arus dirbo ūkininkas, javus sėjo, mes važinėjome į savo darbus. Kieme turėjome daržiuką, gėlynus, šiltnamį. Aplink namą buvo senas ir apleistas sodas, todėl visų pirma tvarkėme aplinką – išvalėme piktžolynus, pasodinome naujų augalų, vaismedžių. Kiek vėliau šeima pagausėjo, gimė dukra. Būtent tuo laiku nutarėme, kad reikia ką nors daryti.
Ir iki tol būdavo, kad važiuodama į darbą veždavausi daržovių iš savo daržo – taip man atsipirkdavo kelionė. Kartu su vyru nusprendėme įdarbinti tuos savo turimus 50 arų. Užsodinome aviečių, serbentų, braškių. Tada sugalvojome, kad reikia ankstyvų braškių. Vasario mėnesį ėmėme statyti šiltnamį.
Julius: Buvo minus 20.
– Kai nutarėte „įdarbinti“ savus 50 arų, ar turėjote žinių apie ūkininkavimą?
Eglė: Taip. Aš esu ūkininkų vaikas.
Julius: Ir aš. Karvės, kiaulės – mes irgi gyvenome ūkiškai.
– 50 arų – keistas skaičius. Ūkininkavimui tarsi ir mažoka, o savo daržui – per daug.
Eglė: Būtent. Sau per daug, o intensyviai prekiauti – per mažai. Dėl to ir investavome į cechą, kad didžiąją dalį savo auginamos produkcijos galėtume perdirbti. Nes yra taip: pardavei daržovę, o kas tada? Žiema tai ateina. Daržas negeneruoja tiek pajamų, kad mes pragyventume visus metus.
Sau per daug, o intensyviai prekiauti – per mažai.
Bet kai prieš Kalėdas pasiūlėme įsigyti savo gamintos produkcijos – pagardų, užkandžių – pamatėme, kad žmonėms įdomu. Stengiamės gaminti be konservantų, kuo natūraliau. Tad šiemet bus ir prieskonių, įvairaus skonio acto, pagardų, uogienių, kompotų. Pavyzdžiui, bazilikų uogienė, braškių ir bazilikų kompotas.
Gaminsime ir įvairias druskas: baziliko, pomidoro, aitriųjų paprikų skonių. Žmonės nori geresnio, sveikesnio maisto. Ir priimtina kaina. Kaip galima tai pasiekti? Užsiauginti pats. Tai yra pigiau, nei iš kažko pirkti. Be to, aš juk žinau, ką užauginau, ką į gaminį įdėjau.
– Daržoves auginate be trąšų, jas atstoja mulčias. Kodėl pasirinkote tokį kelią?
Julius: Iš 50 arų su kiekiu nepažaisi. Bet gali akcentuoti kokybę.
Eglė: Tik kokybę. Nors daržai mūsų nežvilgantys, bet daug kas sako: jūsų morka saldesnė. O kodėl? Nes ji negauna vandens, gauna tik tiek, kiek iš lietaus. Jei laistyti dirbtinai – išsiplauna cukrus. Morka būna didelė, bet ji nebūna saldi.
Be to, daug eksperimentuojame su veislėmis. Eksperimentuodami atsirenkame, kas mūsų daržui ir skoniui priimtiniausia, kas patinka klientams. Ieškome ko nors išskirtinio – taip ir atsiranda darže violetinės morkos, raudonos ar baltos morkos.
Daržų nelaistome. Visų pirma, jie užsimulčiuoja, drėgmė susilaiko mulče ir mulčias neleidžia jai išgaruoti. Pernai metai buvo labai sausringi, bet morkos pas mus buvo nuostabios. Ko nepasakyčiau apie bulves. Turim problemų. Žemė pas mus per sunki bulvei, bandome dar vis ir nepavyksta.
Štai ir šiemet su bulvėmis – visiškas fiasko. Šaltas pavasaris, vėliau lietūs padarė savo – buvo nors ir labai skanios, bet nedidukės. Džiaugsiuosi, jei bus apskritai ką kasti. Kad tik tos pačios nesupūtų...
– Kažką darant nuo pradžios, ieškant, kaip geriau, matyt, būna visko. Praradimų taip pat.
Eglė: Jei vienais metais kažkas paėjo, kitais metais užsodiname daugiau. Tada būna blogai (juokiasi). Pavyzdžiui, pernai su žirniais nėjo. Bet šiemet turim jų daug. Ir negali pasakyti, kodėl. Ūkyje būna visko.
– Ko ūkyje daugiau: darbo ar džiaugsmo?
Eglė: Šiuo metu – darbo. Žinot, kada būna džiaugsmas? Kai prasideda stiklainiukų pardavimai. Nes tai, ką mes dabar gaminame – viskas keliauja į lentynas. O prieš Kalėdas ištraukiame. Tada būna smagu. Kiekvienais metais žmonės pradeda rašyti jau spalio mėnesį. Tikiuosi, kad šiemet prekybą pradėsime anksčiau, ruošiame ir elektroninę parduotuvę.
– Dirbate tik dviese. Ar ne per mažai keturių rankų?
Eglė: Mažoka. Perdirbimui mano rankų užtenka. Papildomiems darbams Juliaus rankų irgi užtenka. Dar turime triušių, vištų. Irgi susitvarkome. Bet reiktų dar bent dviejų rankų, kurios nuolat ravėtų. Vėliau, kai viskas sudygsta, padeda mulčias, bet vis tiek ravėjimo reikia.
– „50 arų. Darbo ir džiaugsmo“ – labai gražus pavadinimas. Kas jį sugalvojo?
Eglė: Aš. Ir jis buvo sukritikuotas. Visos draugės, kurioms siunčiau, kritikavo. Jis turi būti, sakė jos, trumpas ir aiškus. Toks cakt. Bet tuo pavadinimu juk viskas pasakyta. Ir kad 50 arų, ir kad darbas, ir kad džiaugsmas. Galvok, sakė jos man. Bet aš pavadinau pagal save. Pavadinimas prigijo, nenorėčiau jo keisti.
Fainai išgirsti kitų nuomonę, bet reikia klausyti savęs. Kai nusipirkome šitą sodybą, mūsų artimi žmonės ir draugai sukiojo pirštą palei smilkinį. Vienas draugas tiesiai šviesiai paklausė: ar jūs protaujate? Šitokį butą turite, tokioje vietoje. Ir jūs atsitrenkėte čia, į užkampį. O dabar tas pats žmogus gana dažnai atvažiuoja ir sako: kaip čia gerai, matai, visgi paėjo.
– Klausausi jūsų ir svarstau, kad vis kirba mintis apie kokį nedidelį namą. Bet, Egle, tam reikia šeimos, namui reikia ir vyriškų rankų, tiesa?
Eglė: Matot, vyras ne vien tik dėl darbo jėgos reikalingas (juokiasi). Bet jei rimtai, tai taip. Jei gyvenant ne ūkiškai, įmanoma išsisukti. Nors irgi... Tada tu esi priklausomas nuo giminių, pažįstamų. Pavyzdžiui, reikia parvežti plyteles, kas nors sugenda – tada ieškai, kas tau galėtų padėti.
Arba, jei turi daug pinigų, samdai žmones. Mes su Juliumi susituokėme jau ne visai jauni, mums buvo apie 30 metų. Aš ilgą laiką buvau viena ir buvau nutarusi, kad viena ir būsiu.
– Ir kad būsit ponia valstybės tarnautoja.
Eglė: Panelė! O tada susipažinau su Juliumi ir viskas pasikeitė. Bet ir mūsų dviejų ūkyje jau mažai. Problema ta, kad nėra ką pasamdyti. Nėra norinčių dirbti žmonių. Net paprasčiausiam darbui, pavyzdžiui, sukapoti malkas, nėra žmonių.
Problema ta, kad nėra ką pasamdyti. Nėra norinčių dirbti žmonių.
– Kodėl?
Julius: Socialinės pašalpos žmones sugadino. Visiškai. Kartą kaimynas ieškojo, kas galėtų laukuose akmenis parinkti. Be 50 eurų niekas nesutinka.
Eglė: Kad mes 50 eurų uždirbtume – reikia gerai padirbėti. Taip, socialinės pašalpos, lengvatos sugadino žmones.
– Tą patį sako ir mieste dirbantys verslininkai.
Eglė: Taip, visur. Žmonės sako, kad jiems neapsimoka dirbti. Nedirba net ne dėl to, kad per mažai moka, bet dėl to, jog neapsimoka. Ypač legaliai, nes tada praras pašalpas.
– Kalbant apie jūsų ūkį, esate populiarūs, žinomi. Kaip pavyko „užsidirbti“ savo vardą? Atrasti savo pirkėją?
Eglė: Viskas prasideda nuo to, kada nemeluoji sau ir kitiems. Turbūt tą padarėme savo natūralumu. Ir mano įrašai feisbuke, kur aš nenudailinu realybės – parodau viską. Ir sudiržusias, pavargusias rankas, ir netobulus daržus.
Tą tikrą, nenudailintą realybę – su žolėmis ir kenkėjais. Nebespėjam su laiku, žolėmis ir darbais. Daržovių išvežimai daug laiko atima. Užsakymų tiek, kad tik vežk. Buvo laikas, kai lakinai stabdėme užsakymus – nespėjome, nes reikėjo eiti ravėti daržų. Surinkti daržovių krepšelius irgi yra nemažai darbo – ruošdama juos nueinu apie 8 tūkstančius žingsnių!
– Jei tiek užsakymų, gal reiktų dar 50 arų?
Eglė: Ir tada dar kokių šešių rankų.
– Minėjote, kad feisbuke betrūksta tik jūsų, raudančios lysvėje. Būna sunkių dienų?
Julius: Būna. Atrodo, mesi lauk viską.
– Kas lemia tokią būseną? Fizinis nuovargis?
Eglė: Taip, pavargsti.
Julius: Darai darai, bet matai, kad darbams pabaigos nėra. Jų tik daugėja. Tada persikrauni, perkrauni save. Ir vėl darai.
– Be 50 arų, esate dviejų vaikų tėvai. Jiems irgi reikia laiko, dėmesio.
Eglė: Reikia ir dėmesio, ir pamylavimo.
– Jūsų ūkyje yra „kūrybinė netvarka“ – tarsi nesuprasi, kas kur auga. Bet ta netvarka atrodo savotiškai, gražiai.
Eglė: Kai pas mamą nuvažiuoju, ten viskas idealiai sutvarkyta. Net grėbliuko pratraukimas žeme matosi. Kai ji atvažiuoja čia – ją nervina mūsų daržai. Vienais metais mama puolė ravėti ir tada pamatė, kad visko išravėti tiesiog neįmanoma. Tada nurimo.
– O kas jus džiugina? Kai vaikštinėjome po jūsų lysves, minėjote apie 20 rūšių bazilikų.
Eglė: Turiu 26 bazilikų rūšis. Dar 77 veislės pomidorų ir 400 bijūnų kelmų. Gėlės visada buvo mano aistra. Kai yra gėlių sezonas, kiekvienam daržovių krepšeliui mes dedame dovanų gėles. Žmonėms tai patinka.
Man patinka auginti skirtingų rūšių daržoves, gaminti įvairius pagardus. Vien tik iš pomidoro kiek gali padaryti – jis virsta džiovintu pomidoru su baziliku alyvuogių aliejuje, padažu, trapučiais, užkandukais, tada pomidorai savo sultyse.
Kai yra gėlių sezonas, kiekvienam daržovių krepšeliui mes dedame dovanų gėles.
Iš baziliko irgi – šiemet verdame baziliko uogienę, baziliko kompotą ir gaminame prieskonius su bazilikais. Daug variantų. Šiemet bus daug prieskonių mišinių, gaminsime lietuvišką karį. Dar to niekas negamino.
– Iš ko?
Eglė: Iš serenčių žiedų. Tai ryškios, specifinio kvapo gėlės, mėgstamos daržininkų, nes jie pasižymi daržoves saugančiomis savybėmis.
– Ir ūkininkaujant, pasirodo, reikia daug kūrybos.
Eglė: Čia vien tik kūryba. Yra, žinoma, tam tikros taisyklės, kurių negali pažeisti. Sakykime, marinuojant. Bet ir improvizacijų daug. Ir tai mane veža! Iki pamišimo kelis vakarus viriau bazilikų uogienę. Ieškojau tinkamo skonio, tinkamos konsistencijos – to cinkelio uogienėje. Ir man beveik pavyko!
Mūsų ūkis yra idėjinis su daug improvizacijos. Kai kam sunkiai suvokiamas. Kai kam – žavus. Milijonų su tokiu ūkiu neuždirbsi, bet būnant išskirtiniu pragyventi tikrai galima, ypač, kai nuolat pasiūlai kažką naujo. Tikime, kad atidarius savo perdirbimo cechą, viskas palengvės.
