Alpakos Lietuvoje jaučiasi puikiai. Joms tinka mūsų klimatas, jos mielai rupšnoja lietuvišką žolę vasarą ir lietuvišką šieną žiemą. Net ir dabar laiką leistų lauke, teberasdamos kokią žolytę, tačiau lietus gadina brangią jų vilną.
„Meilė iš pirmo žvilgsnio“
„Joms patinka sniegas, mėgsta jame voliotis. Tik kad šiemet ne tokia žiema“, – šypsosi jaunoji šių dar egzotiškų Lietuvoje gyvūnų šeimininkė.
Netikiu žmonių meile iš pirmo žvilgsnio, bet taip gavosi, kad tuos gyvūnus iš karto įsimylėjau, – šypsosi Jolanta
Tai jai prieš kelerius metus kilo mintis imtis šių neįprastų mūsų laukuose gyvūnų auginimo. „Vienas draugas man apie alpakas papasakojo, jis buvo Lenkijoje ir jas matė. Tuo metu nelabai susidomėjau, nepuoliau ieškoti apie jas informacijos. Bet po kurio laiko sugalvojau nuvažiuoti į Trakus ir pasižiūrėti, kaip tos alpakos iš tikrųjų atrodo. To, matyt, užteko, netikiu žmonių meile iš pirmo žvilgsnio, bet taip gavosi, kad tuos gyvūnus iš karto įsimylėjau“, – šypsosi Jolanta, maitindama savo augintines gardėsiais.
Po šio apsilankymo Jolanta pradėjo domėtis, kas tai per gyvūnai, kokios jų kainos, galimybės auginti Lietuvoje. Žinia, kad mūsų klimato sąlygomis alpakos gali puikiausiai gyventi, tik dar labiau sustiprino norą pamėginti. „Žiemos mūsų joms tinka, nes Pietų Amerikoje, Čilėje, jos gyvena kalnuose, kur temperatūra svyruoja nuo +30 iki -30, ir jų vilna turi tokių savybių, kad vasarą po ja neprakaituoji, o žiemą nešąli. Todėl net tvartų joms nereikia šiltinti. Žolę ėdą, vandenį geria, tereikia papildomai duoti mineralinių medžiagų, kurių natūralioje gamtoje Čilėje jos gauna ir taip“, – apie tai, ko reikia norint auginti alpakas, pasakojo J.Volodko.
Nerado nė vieno NE
Nuo to viskas ir prasidėjo. Kaip sako Jolanta, ji nerado „nė vieno NE“. Tik kaina kiek baidė, nes alpakos yra brangūs gyvūnai – žemiausia vieno kaina siekia 1,5-2 tūkst. eurų, o už kai kurias tenka pakloti ir 10 tūkst. eurų. Reikėjo pastangų ir įtikinant tėvus, kad tai patraukli investicija ir visi darbai tikrai nebus užkrauti jiems.
Pievų, nedirbamų laukų, kur želia žolė, šeima turi pakankamai. Tad ganyklų pakanka. Ir kol kas, kai banda mažytė, ir bus ateityje, jeigu gyvūnų stipriai padaugės. „Rudenį, kai visi aplinkui susitvarko savo daržus, mes jas išleidžiame pasivaikščioti. Alpakos vaikštinėja, kaimynai kol kas nesiskundžia. Jos pavaikšto ir laukais, ir po kaimą, mašinų pas mus mažai, dėl to pavojaus nėra“, – pasakojo Jolanta.
Kol kas ūkyje – šešios alpakų patelės. Keturios suaugusios, nuo kurių įsigijimo viskas ir prasidėjo, ir dvi šiemet gimusios bei jau gerokai ūgtelėjusios jauniklės. Pirmąsias keturias alpakas šeima atsivežė prieš metus lapkritį. Visos keturios turėjo būti besilaukiančios, dvi jauniklius turėjo atsivesti apie balandį, kitos dvi – vasarą. Tačiau pirmą mažąją alpaką Jolanta kartu su mama rado jau gimusią vieną sausio dieną, teko skubiai mažąją šildyti. O dvi, pasirodo, buvo bevaikės.
Tikisi prieaglio
„Gamtoje alpkakos jauniklius vedasi tik saulėtą dieną ir tik iki pietų, kad mažylis spėtų sušilti ir išdžiūti iki saulės laidos“, – apie gyvūnų ypatumus pasakojo Jolanta.
Kol kas ūkyje – šešios alpakų patelės. Keturios suaugusios, nuo kurių įsigijimo viskas ir prasidėjo, ir dvi šiemet gimusios bei jau gerokai ūgtelėjusios jauniklės.
Kadangi šią vasarą ūkyje svečiavosi, kaip sako Jolanta, „vaikinas iš Lenkijos“, prieauglio tikimasi ir kitąmet. Dar metai kiti ir jau bus galima galvoti apie uždarbį, pardavinėjant alpakų jauniklius.
Būtent jauniklių pardavimas ir turėtų atnešti ūkiui pelno. Taip pat – vilna, kai alpakų skaičius išaugs ir jas apkirpus vilnos bus daugiau. Pastaroji labai brangi ir vertinama kur kas labiau, nei avių vilna – yra šiltesnė ir brangesnė. „Vienose lentelėse alpakų vilna vertinama kaip brangesnė už kašmyrą, kitur – tokia pat brangi“, – sakė Jolanta, šiemet jau pabandžiusi iš šios vilnos megzti kojines bei pirštines.
Vilna – kašmyro vertės
Jauna moteris prisipažino susidūrusi su problemomis, kai norėjo vilną suverpti – banda maža, vilnos nėra daug, tai didieji verpėjai nelabai norėjo prasidėti su keliais kilogramais. Kerpamos alpakos kartą metuose, apie gegužės pabaigą ar birželio vidurį, kai jau orai pakankamai šilti.
Siūlai iš šios vilnos yra minkštesni, patvaresni, kaip juokiasi šeimininkė, kojinių kulnai neišsinešioja. Beje, tai, kokia bus vilna, priklauso ir nuo to, ką alpakos ėda. Tačiau ji niekada nekels alergijos, neturi ir avių vilnai būdingo ne visiems patinkančio kvapo.
Šie gyvūnai – labai smalsūs. Pamačiusios spalvomis žėrintį telefoną, fotoaparatą arba kamerą, stebi, domisi naujais žmonėmis, jų smalsumą žadina pro šalį bėgantis šuo ar einantis arklys. Tačiau kiekviena alpaka turi savo charakterį – vienos švelnesnės, kitos baikštesnės.
Visos turi vardus
Visos šešios alpakos šiame ūkyje vadinamos vardais: Čarna, Pudra, Malinka, Zbysia ir jauniklės Mirka bei Džimka.
Visos šešios alpakos šiame ūkyje vadinamos vardais: juoda yra tiesiog Čarna (lenkiškai juoda – red.past.), baltoji – Pudra, dar viena šviesi – Malinka, ketvirtoji – Zbysia. Viena mažoji gimė per tetos gimtadienį, todėl tapo Mirka, o kita – per draugės ir buvo pavadinta Džimka.
Šių gyvūnai itin mėgsta draugiją, todėl po vieną jų auginti negalima. Atskirai paprastai laikomos ir patelės bei patinai, kitu atveju nuolatinis poravimasis nebeleidžia alpakoms ramiai gyventi. Pavasarį šią bandą kaip tik ir turėtų papildyti du patinai – kaip sako Jolanta, kadangi jie gyvens atskirai, reikėjo bent poros, kad palaikytų vienas kitam draugiją.
Alpakos norėtų sniego – mielai jame voliojasi. Šiemet kol kas lyja, tad net ir sausojo sezono pramoga – pasivolioti kelio dulkėse – neįmanoma. O kuo šaltesnė būtų žiema, tuo daugiau vilnos alpakos prisiaugintų.
