„Ir kodėl aš sutikau dalyvauti šiame eksperimente“, – svarsčiau įsitaisiusi fotelyje vieno niekuo neišsiskiriančio daugiabučio kieme. Šiame name yra socialinis būstas, kuriame mudvi su kolege, eksperimento seserimi, trumpam įsikūrėme.
Visiems žinomas posakis, jog draugą tik nelaimėje pažinsi – puikiai tinka ir kalbant apie kaimynus. Tuo įsitikinau pati, tačiau pradėkime nuo pradžių.
„Labas! Nepraeik pro šalį. Būsimos kaimynės prašo pagalbos. Galbūt antradienį 12 val. galite padėti užnešti sunkų fotelį? Jeigu taip – susitikime prie laiptinės“, – tokį laiškelį palikau būsimiems kaimynams.
Prie daugiabučio laiptinės likusi visiškai vien mintyse linksmai svarsčiau, kad gerai, jog turiu bent fotelį – galiu patogiai įsitaisyti ir laukti pagalbos. Kaip manote, ar sutartu metu kas nors pasirodė?
Deja, bet būsimi kaimynai į mano pagalbos prašymą neatsiliepė. Negalėjau suprasti, kodėl niekas neatėjo... Ar todėl, kad esu nepažįstamas, svetimas žmogus? O gal mano laiškelio niekas net nepamatė, nes jį nupūtė vėjas (anądien buvo audra)? Kita vertus, atvažiavau viduryje dienos, daugelis tokiu metu dirba... Turiu pripažinti, kad įsivaizdavau, jog sutartu metu manęs jau lauks būrelis daugiabučio gyventojų, todėl išvydusi tuščią kiemą sutrikau: ką reikės daryti?
Tiesą sakant, pasirinkimo nebuvo – tiesiog prisėdau ir laukiau. Pro mane praėjo senolė, jauna mama ir keli nenusakomo amžiaus vietiniai... Iš „mano“ laiptinės neišėjo nė vienas žmogus, kurio galėčiau paprašyti pagalbos. Laukiau toliau. Prabėgo pusvalandis. Jau ėmiau galvoti, kad galbūt būsiu vienintelė šio namo gyventoja... Ei, žmonės, kur jūs?
Pagaliau prabėgus dar kelioms minutėms nugirdau, kad kažkas lipa laiptais žemyn. Greitai įjungiau išmaniojo telefono kamerą. Tarpduryje pasirodė jaunas vaikinas.
„Laba diena, – puoliau prie jo, – gal padėtumėte užsinešti fotelį į antrą aukštą?“
Kaimynas, kurio vardo nė nepaklausiau, sutiko iškart. Paaiškėjo, kad tai tame pačiame name gyvenantis studentas. Nešdami fotelį šiek tiek pasišnekučiavome. Sužinojau, kad daugiabutyje gyvena gana ramūs ir draugiški kaimynai.
„Nežinau, kaip yra iš tiesų, bet bent vieną geranorišką kaimyną tikrai turėsime“, – pagalvojau.
Atsisveikinusi su būsimu kaimynu ir užvėrusi buto duris svarsčiau, o ar pati, radusi skelbimą ant namo durų, skubėčiau padėti kitam? Jeigu anksčiau dar būčiau dvejojusi, dabar tikrai neabejočiau, o jūs?
