Kai buvau jau kiek didesnė, bet dar vis tiek nedidukė, pradėjau bijoti, kad miegant kas nepačiuptų iš patalų kyšančios kojos. Kas? Nežinau, kas. O jūs žinote? Ko mes bijome, kai akimirksniu paslepiam pėdas, kai apsivyniojame ligi ausų, susukdami save lyg kebabą, minkštais, saugiais patalais?
Paauglystėje susipažinau su nemiga. Tik paauglystė – toks metas, kai ir be miego energijos kas lyg iš dangaus nuleidžia. Tad naktimis skaitydavau knygas, šlamšdavau bandeles, susirašinėdavau su nemiegančiais ir svajodavau. Tada nemiga neatrodė baisi, veikiau romantiška. Tai buvo mano laikas, metas, kai neturiu klausyti tėvų, kai neegzistuoja taisyklės, pareigos. Maniau, kad naktis – geriausias metas pasaulyje.
Prieš porą metų man oficialiai diagnozavo nemigą. Iki tol galėjau save vadinti saviveiklininke – maniau, kad turiu problemų su miegu, sakydavau „man nemiga“, bet tai buvo lyg vaikų žaidimas namais arba daktarais. O gydytojo išvada ir, pripažinkime, nemažėjantis amžius, kuris, beje, nemigos diagnozei yra gana svarbus faktorius, privertė į save, savo lovą, savo patalus, miegamąjį pažiūrėti rimčiau. Jei paauglystėje nemiegotos naktys man dovanojo paauglio išsvajotą laisvę, tai suaugusiame amžiuje, esant beveik trisdešimties, tos naktys pakišo nebent žvyro pilnas akis, skaudančią galvą, prastą koncentraciją, nerimo jausmą, energijos stygių ir tikrai prastą šukuoseną.
Didžiausias žmonijos istorijoje fiksuotas nemiego rekordas – 264 valandos, 11 parų be miego. Tačiau gydytojai sako, jog jau po 3–4 bemiegių parų žmogus gali pradėti regėti haliucinacijas. Bemiegių naktų, ko gero, yra turėjęs kiekvienas žmogus, kai kurios jų galėjo būti smagios ir vertos kitos dienos nuovargio. Tačiau ilgalaikis prastas miegas turi lemtingų pasekmių sveikatai. Nuo jo kenčia visą mūsų gyvenimo kokybę apimanti imuninė sistema, su chronišku nemiegu siejamas aukštas kraujo spaudimas, didesni šansai susirgti depresija, prastėjanti atmintis. Amerikoje 2015-aisiais atlikta studija parodė, kad chroniška nemiga ekstremaliai padidina ankstyvos mirties riziką. Žinoma, mirštama ne tiesiogiai nuo nemiego – tai antrinė priežastis, kaišiojanti koją gyvybiškai svarbioms organizmo funkcijoms, organams bei visai sistemai. Nenorėjau tokių pasekmių. Ėmiau ieškoti atsakymų.
„Padės fizinis krūvis“, – sakė žmonės. Ir aš gulėdavau plačiomis akimis, nusivariusi kaip arklys. „Pagerk mėtų arbatos“, – siūlė. Ir aš gaudavau dar vieną progą pasimankštinti, nes tualetas pirmame aukšte. Bandžiau skaičiuoti į priekį, bandžiau ir atgal, klausiausi baltojo triukšmo, kol pašokau nuo siurblio garsų – pasirodo, kažką jie ramina, o aš pirmiausia pagalvojau, kad kaimynams galvoje pasimaišė. Gėriau tą ir aną, negėriau to ir ano, kvėpavau, skaičiau, bandžiau medituoti, kėliausi ir guliausi tuo pačiu metu. Viskas pasibaigdavo tuo pačiu: giliais, kančios užpildytais atodūsiais ir pykčiu, kodėl visi aplinkui miega ir, pamanyk, per garsiai kvėpuoja, o tu trini čiužinį kaip koks kvailys. Norėjau visus pažadinti, kad nemiegotų kartu su manimi.
Aš atsidūriau kovos lauke su nemiga – įniršusi ir nusiteikusi laimėti. Nusprendžiau išbandyti viską. Pradėjau klausytis savęs. Kas man patinka? Suprantu, kai kuriems skaičiavimas padeda, o aš galvoje girdžiu zyzimą, kad ir vėl nemiegu. Klausymąsi derinau su gydytojų žiniomis, su psichoterapija. Pajutau, kad mane atpalaiduoti ir užliūliuoti gali gyvenimo idilė. Namų ramybė. Namai, nuo kurių svaigstu. Žinote tą jausmą, kai labai gerame, kvepiančiame viešbutyje krenti į patalus ir nugrimzti? Jie tave apkabina ir glosto. Norėjau tą jausmą susikurti namuose. Norėjau sukurti miegamąjį, kuris atpalaiduotų, nes supratau, jog būtent to man, iš prigimties smarkiam žmogui, labiausiai trūksta.
Iki dvidešimties apie patalus nežinojau nieko. Turėjau tik nuojautą: sovietinės sunkios, nepurios antklodės – kaldros – man nepatiko. Jos užgriūdavo lyg priešas, kažkaip negrabiai, nejaukiai, kietai. Nepatiko senos pagalvės, prigrūstos kažkokio kieto kamšalo – guldavai lyg ant akmens. Nepatiko ir tos minkštesnės, persenusios, jau lendančiais pūkais. Bet man patiko senoji močiutės žieminė antklodė. Gerai išsilaikiusi pūkinė, daug minkštesnė, puresnė, šiek tiek traškanti. Patiko mamos kruopščiai išskalbta, lauke išdžiovinta, kvepianti, išlyginta patalynė. Šeštadienis būdavo užvalkalų keitimo diena. Ir nors negalėdavau apkęsti antklodės pervilkimo, pasiklysdavau senoviniuose, nepatogiuose užvalkaluose, kuriuose antklodė susisukdavo į neiškratomą gumulą, švarios, kvepiančios, naujai užvilktos patalynės diena būdavo ypatinga.
Tik daug vėliau pradėjau aiškintis, kokia lova patinka man. Man patinka aukštos, amerikietiškos, nuo kurios nuleidus kojas, jau esi beveik stačias. Kokie čiužiniai man geriausi. Labiausiai mėgstu vidutinio kietumo. Kokios antklodės ir pagalvės man atneša džiaugsmą – renkuosi purias, lengvas, man patinka miegoti ant daugiau nei vienos pagalvės. Ir, galiausiai, užvalkalai. Kartą pabandžiusi aukštos kokybės Bedroomood egiptietišką medvilnę, aukso ir gyvenimo prabangos standartą, supratau nieko kito nebesirinksianti nei šiame, nei ateinančiame gyvenime. Skamba kaip stereotipinė reklaminė frazė? Na, per ilgus metus keletą kartų buvau nuklydusi į šoną. Tos naktys buvo skirtos ne miegui, o pagalvoti, kaip nepatogiai guliu, nors galėčiau būti lyg motinos čiūčiuojama.
Satinas ar perkelis? Perkelį mieliau renkuosi vasarą. Jis traškesnis, matiškesnis, savo lengvumu ir gaivumu man primena vasarą nešiojamą lininę suknelę ar marškinius, tik šis – daug švelnesnis, glosto mano jautrią, įnoringą odą. Kartais atrodo, kad girdžiu, kaip tas audinys kvėpuoja. Kadangi audinio kokybę lemia ir jos tankumas, man svarbu, kad jis būtų solidus. Žinote, kaip apie kai kurias medžiagas sakoma „tarsi ant snarglio padaryta“? Man nepatinka, kai „ant snarglio“. Mėgstu kai paimi į rankas ir jauti: kokybė.
Satiną mieliau renkuosi vėsesniu metų laiku. Įsivaizduokite – buvo laikas, kai maniausi satino nemėgstanti. Įsivaizdavau tuos slidžius, šaltus ir nejaukius, neskoningus užvalkalus ir galvojau – toks yra satinas. Pasirodo, jis būna tik šiek tiek slidesnis, bet tas slydimas gali būti visai ne šaltas, o veikiau minkštas. Prabangiai, skoningai blizgantis, tačiau jaukus.
Turiu beveik visas lietuvių gamintojų Bedroomood siūlomas spalvas. Tik baltosios nesirinkau – net kruopščiai besirūpindama savo miegamuoju, kasdien išpurtydama patalus ir švariu antgaliu nusiurbdama šunų plaukus, iškratydama pagalves, išvėdindama, iškvėpindama savo miego oazę, suprantu, kad augindama du šunis, su baltąja turėčiau daug vargo – o man reikia ne vargo, man reikia nusiraminimo. Ką tik savo kolekciją papildžiau geltonuoju, pavasarišku, saulėtu perkeliu, o mano jau ilgamečiai favoritai – tai pilkai rudas – taupe – ir šviesiai pilkas satinas bei šviesiai mėlynas ir tamsiai žalias perkelis.
Daug keliaudama ir net dabar jums rašydama iš Prancūzijos, viena koja Provanse, o kita – Oksitanijoje, labiausiai iš namų pasiilgstu būtent savo lovos. Nuomojami namai dažnai būna gražūs. Būna įspūdingi, su burną praveriančiais vaizdais. Miegojau žvelgdama į Alpes, pramerkdavau akis nudžiugindama po kojomis besiliejančiu Komo ežeru. Mane budindavo paukščiai Kalifornijoje ir į langus dūžtančios bangos Urugvajuje. Bet vieno dalyko trūkdavo: savo pagalvės, savo užvalkalų, savo antklodės. Nuomojamuose namuose patalynė būna tik patenkinama, ji niekada nebūna ideali.
Todėl šiandien savo prancūzišką lovą kloju geltonuoju Bedroomood perkeliu, o juo užvelku – vokiškas Häussling antklodes, užpildytas žąsų pūkais. Lengvesnes už debesis, užsikloji, o jos, regis, vos liečiasi, meiliai kutena. Ir nei šalta, nei karšta. Velku hipoalergines, žąsų pūkais užpildytas Häussling pagalves. Minkštas, rūpestingai apgaubiančias galvą ir pečius. Ir mano patalai traška traška traška. Jei reiktų su patalynės kokybe ir džiaugsmu susieti vieną žodį, sakyčiau – traškesys.
Häussling antklodės ir pagalvės turi Standard 100 OEKO-TEX®, pasauliniu mastu naudojamą sertifikatą, užtikrinantį tvarų medžiagų gaminimo procesą ir garantuojantį, kad savo lovoje nesutiksite jokių kenksmingų cheminių medžiagų. Man pačiai ypač svarbus kitas sertifikatas – DOWNPASS – jis man pažada etiškai gyvūnų atžvilgiu išgaunamų pūkų ir plunksnų tradiciją. Gyvenime tikiuosi kitoms gyvybėms suteikti kuo mažiau kančios – todėl noriu rinktis panašiomis vertybėmis remiantis pagamintus daiktus. Noriu daugiau sukurti nei sunaikinti. Daugiau paguosti nei įskaudinti.
Nors šiandien miegu daugiausiai gerai, mano miegas – jautrus ir lengvai pažeidžiamas. Kad jį apsaugočiau, kasdien darau mažus žingsnelius, leidžiančius miegoti geriau. Man labiausiai padeda kvepianti, iškedenta, švari patalynė, gerai išvėdintas miegamasis. Prieš miegą stengiuosi skaityti, kasdien turiu pakankamai fizinio krūvio, stengiuosi nepalikti neišspręstų klausimų, neatidėlioti darbų, vėliau sukeliančių nerimą, skaniai ir sveikai valgyti, save apsupti tik man maloniais žmonėmis. Mano miegą geriausiai saugo ritualai ir mano tobulas miegamasis – ne miegamasis iš bėdos, ne neblogas miegamasis, o toks, kuriam neturiu priekaištų. Sureikšminu savo gyvenimo smulkmenas, statau jas į pirmą vietą. Nenumojimas ranka galiausiai apsaugo ir mano miegą.
Mano namai ten – kur mano lova. O mano lova ten – kur iškedenti guli mano patalai.
