Žalos mažinimo programos, orientuotos į vartojančius psichoaktyviąsias medžiagas, pasaulyje veikia jau apie 50 metų. Prieš du dešimtmečius Vakarų šalyse tokia prevencinė politika pradėta taikyti ir muzikos festivaliuose bei kitose jaunimo lankomose naktinių pasibuvimų vietose.
Žalos mažinimo tikslas – minimizuoti rizikingo elgesio (pavyzdžiui, alkoholio ir narkotikų vartojimo) pasekmes sveikatai, pasitelkiant švietimą ir kitas prevencines priemones. Kitaip tariant, vietoje asmens kontroliavimo, dėmesys telkiamas jo apsaugai ir edukacijai.
Bendradarbiaujant valstybinėms institucijoms ir nevyriausybinėms bei verslo organizacijoms, 2017 metais ir Lietuvoje oficialiai pradėta edukacinė žalos mažinimo iniciatyva „Be Safe Lab“ („Saugi erdvė“), pernai aplankiusi tris muzikos festivalius (tiesa, bandomasis šios iniciatyvos variantas buvo vykdomas metais anksčiau, festivalyje „Yaga Gathering“ – aut.).
Specialioje „Be Safe Lab“ palapinėje nemokamai dalyti prezervatyvai, vanduo, informacinės skrajutės apie psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo ir nesaugių lytinių santykių rizikas; lankytojai taip pat buvo kviečiami konsultuotis su specialistais, pasitikrinti blaivumą alkotesteriais; rengtos informacinės paskaitos.
Šiemet iniciatyva, įtraukianti daugiau kaip dvidešimt specialistų ir savanorių, lankysis jau keturiuose muzikos festivaliuose.
Apie „Be Safe Lab“ iniciatyvos įgyvendinimą ir žalos mažinimo svarbą festivalių ir naktinio gyvenimo bendruomenei 15min kalbina dvyliktus metus skaičiuojančio elektroninės muzikos festivalio „Sūpynės“ organizatorę, minimal.lt komandos narę Mildą Griežytę.
– Pernai vasarą „Sūpynės“ buvo pirmasis muzikos festivalis, kuriame pristatyta edukacinė „Be Safe Lab“ palapinė. Kodėl prisijungėte prie šios iniciatyvos?
– Iš tikrųjų, maždaug nuo 2011-ųjų svarstėme galimybę steigti žalos mažinimo platformą „Sūpynėse“, kadangi lankydavomės kitų valstybių festivaliuose ir žinojome, jog tokia praktika Vakaruose yra sėkmingai vykdoma jau daug metų.
Tačiau tuomet turbūt pritrūko palaikymo, taip pat buvo ir baimių, todėl idėja nebuvo įgyvendinta. Jau 2017-aisiais, ruošiantis festivaliui, pati pradėjau visa tai judinti: internete susiradau organizacijos „DanceSafe“, kuri šioje srityje veikia 20 metų, pateikiamą informaciją apie psichoaktyviąsias medžiagas, – planavau parengti specialias skrajutes ir suburti komandą, kuri teiktų informaciją festivalio dalyviams; su rėmėjais pradėjome tartis dėl nemokamo vandens dalijimo.
Bet kaip tik tuo metu su mumis susisiekė nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų koalicijos „Galiu gyventi” atstovas Girvydas Duoblys, pristatė iniciatyvą ir pasiteiravo, ar norėtume prisijungti. Žinoma, sutikome.
Manau, festivaliai yra tam tikras visuomenės atspindys, todėl mums labai svarbu būti aktualiems ir žingsniu priekyje. Įdiegdami naujoves ir reflektuodami idėjas norime, kad žmonės tai į save priimtų ir skleistų aplink. O tokia iniciatyva mūsų visuomenėje – didžiulis postūmis į priekį.
– Viešojoje erdvėje buvo aptariamas Londono klubo „Fabric“ atvejis, kai dėl lankytojos žūties apsinuodijus narkotinėmis medžiagomis klubas turėjo iš esmės pakeisti vidaus politiką ir sustiprinti prevenciją. Ar 2015-aisiais „Sūpynėse“ įvykusi nelaimė taip pat turėjo įtakos pokyčiams? Kokias žalos mažinimo priemones taikėte dar iki „Be Safe Lab“?
– Anksčiau festivalyje bandėme užkirsti kelią nelaimėms vien tik padedami apsaugos, tai yra tikrinome dalyvius, nes į renginį draudžiama įsivežti alkoholį ar narkotines medžiagas. Taip pat visą parą veikdavo medicinos punktas, tačiau kažkokio tarpinio – rizikos mažinimo – varianto nebuvo.
Nors, kaip minėjau, jau kuris laikas mąstėme apie žalos mažinimo programą, 2015-ųjų įvykis mus paskatino imtis veiksmų. Turėjome pripažinti, jog psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas yra visuomenės sveikatos problema, kurią privalome spręsti.
– Vieno Lietuvos muzikos festivalio atstovė teigė, jog jų renginyje „Saugios erdvės“ palapinės nėra, kadangi festivalis pozicionuojamas kaip netolerantiškas narkotikams. Ar galima manyti, jog tokių iniciatyvų poreikis būdingas tik tam tikro koncepto festivaliams, ar tik dalis organizatorių kol kas suvokia to svarbą?
– Manau, kad ne visi suvokia to svarbą. Reikia pripažinti, jog narkotikų ir alkoholio vartojimo problema egzistuoja. Žmonės psichoaktyvias medžiagas naudoja nuo neatmenamų laikų, – šiuolaikinėje visuomenėje vartojančių skaičiai siekia šimtus milijonų skirtingo išsilavinimo, socialinio statuso ir įvairiausių pomėgių žmonių.
Tad nemanau, kad yra skirtumas, koks tai festivalis ar renginys: nelaimė gali atsitikti bet kur, todėl mes visi turėtume stengtis būti socialiai atsakingi. Šiuo atveju baudimas arba ignoravimas – nėra sprendimas. Esu tikra, jog problemas galima spręsti suteikiant objektyvią informaciją, profesionalias konsultacijas ir paslaugas „čia ir dabar“.
Be to, „Saugi erdvė“ apima daug platesnį saugios elgsenos „paketą“: orientuojamasi ir į alkoholio vartojimo bei lytiškai plintančių ligų prevenciją, informuojama, kaip suteikti pagalbą kitam, raginama nevairuoti išgėrus ir pan.
Nemanau, kad yra skirtumas, koks tai festivalis ar renginys: nelaimė gali atsitikti bet kur, todėl mes visi turėtume stengtis būti socialiai atsakingi. Šiuo atveju baudimas arba ignoravimas – nėra sprendimas.
Festivalis yra ta plotmė ir erdvė, kur labai lengva pasiekti jauną žmogų, kalbėti su juo jam suprantama kalba; kalbėti apie tai, kad sveikata reikia rūpintis nuolatos, kad ir kur būtum ar kaip leistum laiką.
Mano žiniomis, šiemet „Saugios erdvės“ palapinę kvietėsi daugiau, nei yra galimybių aplankyti, festivalių. Tai ženklas, kad tokių paslaugų žmonėms reikia, festivalių lankytojai jas vertina.
– Visgi žinant narkotikų politiką Lietuvoje, atrodo, jog atviras kalbėjimas apie psichoaktyviąsias medžiagas ir jų vartojimą gali būti suprastas ne tik kaip problemos pripažinimas ir sprendimas, bet ir kaip tam tikras skatinimas.
– Taip, žiūrint įtariai, su išankstiniais nusistatymais, tame galima įžvelgti ir netiesioginio skatinimo, bet tai išplauktų iš žiūrėtojo „šventos karvės“ komplekso.
Reikėtų atsakyti į klausimą, kas yra svarbiau: ar bandyti apsaugoti žmogų nuo rizikos (neva skatinant), ar vis dėlto leisti jam rizikuoti (nedarant nieko, taigi, „neskatinant“).
Žinoma, renginiuose visuomet pabrėžiame, kad psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas yra nepageidaujamas ir visada rizikingas, o nulinė žala išlieka tik to atsisakius.
Kitas dalykas, juk būtų nelogiška, kad tiek daug dirbama, savanoriaujama, investuojama (prisidedant ir valstybinėms institucijoms) dėl tariamo noro paskatinti žmones vartoti. Tikrai ne: tokios iniciatyvos yra šviečiamosios ir raginančios žmones mąstyti savarankiškai, adekvačiai įvertinti savo pasirinkimus ir prisiimti už juos atsakomybę.
Žmogus čia skatinamas ateiti, klausti, domėtis ir gauti tikslingą informaciją. Žinoma, renginiuose visuomet pabrėžiame, kad psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas yra nepageidaujamas ir visada rizikingas, o nulinė žala išlieka tik to atsisakius. Bet jei tu pasirinkai tai daryti – mes pasiruošę tau padėti žinoti, kuo tu rizikuoji ir padėti apsisaugoti.
– Taigi galima spėti, jog „Be Safe Lab“ įdiegimas festivalyje buvo gana drąsus žingsnis? Kaip jam ruošėtės?
– Gana drąsus, tačiau gavus tokį palaikymą iš valstybinių institucijų neliko jokių abejonių. Iš tikrųjų mums buvo ir keista, ir džiugu, kad tai vyksta Lietuvoje, ir vyksta ne bet kaip, o tikrai profesionaliai ir pasitelkiant pažengusių užsienio šalių pavyzdžius.
„Be Safe Lab“ įgyvendinimas vyko labai sklandžiai, nes prie to prisidėjo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (NTAKD) atstovai, kurie aktyviai dalyvauja įgyvendinami šį projektą.
Praeitą pavasarį, ruošiantis projekto pristatymui festivaliuose, institucijos atstovai surengė konferenciją „Dramblys kambaryje“, skirtą naktinių klubų, barų, festivalių organizatoriams. Konferencijoje taip pat dalyvavo ir Olandijos bei Didžiosios Britanijos miestų naktiniai merai, pasidalinę savo šalių patirtimi.
Susitikime buvo kalbama, jog psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas naktinio gyvenimo aplinkoje išlieka drambliu kambaryje – reiškiniu, apie kurį mažai kas nori diskutuoti, bet neneigia jo egzistavimo. Todėl problemos ir toliau tęsiasi, rizikos nemažėja.
Toks oficialus renginys mums buvo padrąsinimas, kad valstybė remia žalos mažinimo politiką, kad supranta to svarbą. Labai šaunu, kad bendradarbiaujama siekiant nebeignoruoti tos situacijos ir imtis veiksmų.
– Kaip vyksta pasirengimas šiems metams? Ko gali tikėtis festivalio lankytojai?
– Pavasarį buvo organizuojami mokymai „Be Safe Lab“ savanoriams, į kuriuos buvo pakviesti ir festivalių atstovai. Mokymus vedė ilgametę patirtį turintys lektoriai iš Vengrijos ir Vokietijos, dalijęsi patirtimi ir koncentravęsi į praktinius dalykus, pavyzdžiui, kaip bendrauti ir elgtis su lankytojais tam tikrose situacijose.
Po mokymų daugelis dalyvių (kai kurių institucijų atstovai, medikai) teigė, jog iš esmės pakeitė požiūrį šia tema. Tai yra labai teigiama: galbūt mums, festivalių atstovams, lengva apie tai šnekėti ir suprasti, tačiau dalis visuomenės tokias iniciatyvas vertina gan kategoriškai.
Kadangi ši iniciatyva yra nauja, manau, jog pirmiausia svarbu įgyti kuo daugiau žinių, gilintis į tai, kas pradėta ir daryti tai kokybiškiau, todėl kol kas daug plečiamasi nebus.
Pavyzdžiui, pernai, Lietuvai pasukus kriminalizavimo didinimo keliu, kuomet už narkotinių medžiagų disponavimą taikoma baudžiamoji atsakomybė, „Saugios erdvės“ atstovai festivalyje kuravo diskusiją tema „Psichoaktyvių medžiagų politika Lietuvoje ir pasaulyje: nuo „just say no“ iki „just say know“.
Šiemet taip pat tęsime šią diskusiją: bus kalbamasi apie subalansuotą, į asmens ir visuomenės sveikatą orientuotą politiką.
– Minėjote, jog turėjote galimybę susipažinti su kitų valstybių patirtimi. Kuo užsienio festivaliuose vykdomos žalos mažinimo programos skiriasi nuo „Be Safe Lab“? Ką būtų verta pritaikyti ir Lietuvoje?
– Viskas labai panašu. Kitose valstybėse, kur yra daug daugiau žmonių ir tie problemų mastai didesni, teikiamų žalos mažinimo paslaugų spektras yra daug platesnis.
Dažnai taikoma praktika – psichoaktyviųjų medžiagų testavimas, leidžiantis pasitikrinti medžiagos sudėtį ir taip išvengti apsinuodijimo neaiškiomis medžiagomis.
Lietuvoje yra labai opi naujų psichoaktyviųjų, visiškai sintetinių medžiagų (vadinamų kanabinoidais ir katinonais), kurios nėra iki galo ištirtos, plitimo problema. Neaiški šių medžiagų sudėtis ir stiprumas stipriai didina riziką apsinuodyti, tokios cheminės medžiagos daug stipriau veikia receptorius, sukelia nepageidaujamus reiškinius ir yra pavojingos gyvybei.
Lietuvoje yra labai opi naujų psichoaktyviųjų, visiškai sintetinių medžiagų (vadinamų kanabinoidais ir katinonais), kurios nėra iki galo ištirtos, plitimo problema.
Todėl manau, kad būtų efektyvu, jei ateityje ir mūsų šalyje būtų galima pritaikyti medžiagų testavimą. Tačiau dėl įstatyminės bazės tai kol kas neįmanoma. Nepaisant to, džiaugiuosi, kad visgi mokomės iš ilgametės sėkmingos užsienio šalių patirties, rodančios, jog tokios edukacinės iniciatyvos padeda apsaugoti, informuoti žmones ir mažinti nelaimingų nutikimų skaičių.
Noriu padėkoti specialistams ir savanoriams, kuriantiems šią „Saugią erdvę” mūsų festivalyje. Tikiuosi, kad ir visuomenė vis labiau plės požiūrį, neskubės teisti, bet stengsis suprasti.
