– Jūsų gyvenimo etapus žymi trys skirtingi miestai – Lazdijai, Vilnius ir Šilalė. Kokie vėjai nupūtė?
– Gimiau ir augau Lazdijuose. Džiaugiuosi ir nuolat dėkoju Dievui už tėvus ir brolį. Man jie labai brangūs, o mus jungia besąlygiškas pasitikėjimas. Baigusi mokyklą, nusprendžiau studijuoti sostinėje. Įstojau ir baigiau teisės ir administravimo studijas Vilniaus teisės ir verslo kolegijoje, vėliau teisę ir valdymą Vilniaus Mykolo Romerio universitete.
Studijuodama susipažinau su būsimu vyru Dariumi. Nusprendėme šeimos „lizdą sukti“ jo gimtinėje – Šilalėje. Visada buvau kovinga asmenybė. Tikiu, kad geriausi ginklai sėkmingai ateičiai – žinios ir mokslas, tad dar įgijau Klaipėdos universiteto politikos mokslų diplomą. Kiek daugiau nei prieš trejus metus susilaukėme sūnaus.
– Kaip sekasi tvarkytis su motinystės rūpesčiais?
– Gimus sūnui viskas pasikeitė, suvokiau, kad jaučiuosi išties laiminga! Stebiuosi jo mokėjimu išreikšti emociją, paguosti, pralinksminti, bei puikia atmintimi. Užtenka vos keletą kartų paskaityti tą pačią pasaką, o kitą dieną prieš miegą jis man ją „skaito“ iš atminties. Kasdienybėje nemažai iššūkių, tačiau gyvename fantastiškame laikotarpyje, kada gausu informacijos apie vaikų auklėjimą, iškilusių problemų sprendimą.
Atradimas – derybos – racionalus susitarimas dėl rutinos pareigų. Sūnus auga darbščiu ir atsakingu piliečiu. Pats užsidirba pinigėlių pagelbėdamas buityje, kartais imasi iniciatyvos išplauti grindis, palaistyti gėles, išravėti gėlyną, kad turėtų savo tikrų monetų. Jis nedidelis amžiumi, tačiau yra pilnavertis namų gyventojas. Bendraujame su juo, kaip su lygiu, į kiekvieną „kodėl?“, o šis klausimas skamba bene 1000 kartų kasdien, atsakome tikroviškai, realiai, o ne fantazijomis.
– Kokios Jūsų šeimos tradicijos?
– Sekmadieniai yra mūsų laikas – „šeimadienis“. Visi kartu pasitariame ir nusprendžiame, ką veiksime. Vasarą turime tradiciją ant laužo kepti sparnelius, pabūti su tėvais, pabendrauti, pavakaroti. Kartais nuvažiuojame į sostinę atsigerti kavos. O kartais į Klaipėdą, į „kamuoliukus“ (čia jau sūnaus noras). Visgi dažniau laisvalaikį leidžiame gamtoje.
– Pakalbėkime apie fotografiją. Kaip ji atsirado gyvenimo kelyje?
– Augdama mačiau, kaip tėtis fotografuoja, ryškina nuotraukas. Būdama vaiku, galvojau, jog tai stebuklas ir magija. Fotografiją, norą sustabdyti akimirką, užfiksuoti emocijas, atradau dar vaikystėje. Pirmąjį fotoaparatą gavau būdama 10-ies metų. Jį nupirko mama įamžinti šeimos šventes, bet man labiau magėjo fotografuoti gėlės žiedą ar saulėlydį. Profesionalios fotografijos keliu pradėjau žengti 2008 metais, įamžinau pirmas vestuves. Prieš tai nusipirkau profesionalią fotografavimo įrangą ir baigiau Tauragės fotomenininko Romualdo Vaitkaus fotografijos mokyklą. Nei tuomet, nei dabar, neįsivaizduoju savęs be fotografijos.
– Fotografija – darbas ar labiau pomėgis?
– Šiandien mielai vadinu veikla, kur tarsi nedirbu. Gal nuotraukų atrinkimas ir retušavimas vargina, tačiau fotografavimas, kūryba, bendravimas su žmonėmis – tobulas laikas, už kurį dar gauni finansinį atlygį. Labiausi fotografijos mene žavi savirealizacija, augimas, laisvė kūrybai.
– Beveik prieš metus Šilalėje atidarėte fotostudiją. Kaip kilo idėja ją įkurti?
– Nuosavas garažas vakarais transformuodavosi į studiją. Buvo ganėtinai nepatogu, kaskart sugaišdavome laiko paruošimui, sutvarkymui, šviesų nešiojimui. Atsiradus poreikiui turėti jaukias ir švarias patalpas, nusprendėme įkurti fotostudiją.
„Sustok ne tuomet, kai pavargsi, sustok, kai baigsi“ – šia taisykle vadovaujuosi visose gyvenimo srityse: ir lankstydama skalbinius, ir rinkdama obuolius sulčių spaudimui.
Nors ir dažno išmaniajame telefone yra įdiegtos kokybiškos fotokameros, bet neužtenka vien nuspausti mygtuką, kad gautum tobulą kadrą. Reikia išmanyti kompoziciją, mokėti valdyti šviesą, žaisti su emocijomis, turėti retušavimo įgūdžių. Vos atidarius studiją, užplūdo gausybė rezervacijų šeimos fotosesijoms. Su vyru darome išvadą, kad tai buvo teisingas žingsnis.
– Jūsų vyras profesionalus fotografas. Kaip sekasi dirbti kartu?
– Taip, Darius profesionaliai užsiima fotografijos menu. Kartu nefotografuojame, važiuojame į skirtingas šventes, tačiau retušavimas – mūsų dar vienas laikas drauge. Be to, mokomės vienas iš kito, pasitariame, generuojame naujus projektus, idėjas. Mūsų šeimoje yra besąlygiškas pasitikėjimas ir palaikymas.
– Fotografijos srityje yra galimybė rinktis, kokio tipo akimirkas norima užfiksuoti. Suprantu, kad nelengva, bet pabandykite suskaičiuoti, kokio tipo fotografijų daugiausia patirties bagaže?
– Jaučiasi priklausomybė nuo metų. Pavyzdžiui pernai, ypatingai daug teko fotografuoti vestuvių, o šiemet mano darbo knygoje daugiau krikštynų foto sesijų. Dar viena iš fotografijos rūšių – laidotuvių fiksavimas. Jas esu fotografavusi tik giminės rate. Mirtis nėra jaukus sakramentas, todėl būti ir dirbti tokioje aplinkoje kiek sudėtingiau. Esu jautri kito skausmui, dažnai susiasmeninu, noriu pagelbėti, todėl nesirinkčiau tokio darbo pobūdžio.
Nei tuomet, nei dabar, neįsivaizduoju savęs be fotografijos.
– Nuo jautrios temos perkelkime mintis į grožio industrijos pasaulį. Nuo ko viskas prasidėjo ir kaip ši veikla papildė kasdienybę?
– Beveik prieš trejus metus, artėjant Kalėdoms, vyras paklausė, ką svajoju gauti dovanų. Tuo metu norėjau veido kremo, pudros, o jis man pasiūlė dovanų visą galingą „Mary Kay“ kompaniją. Esu toks žmogus, kuris nori padėti kitiems. Šios organizacijos misija yra, jog moterys kurtų santykius, bendrautų, keistųsi pastebėjimais, pagelbėtų viena kitai. Pradėjus dirbti kompanijoje, atsirado tūkstančiai nuostabių moterų, dar daugiau malonių pašnekesių, laiko kartu.
– Kokia citata, intencija, vadovaujatės gyvenime?
– Visų pirma, žaviuosi bet kurios moters veiklumu, sugebėjimu laviruoti tarp puodų, vaikų ir asmeninio augimo. Dažnai prisėdu su pieštuku rankoje, kad pasibraukčiau „auksines mintis“, o jų turiu pilną bagažą. Tačiau pirmoji mintis, kuri atėjo į galvą: „Sustok ne tuomet, kai pavargsi, sustok, kai baigsi.“ Šia taisykle vadovaujuosi visose gyvenimo srityse: ir lankstydama skalbinius, ir rinkdama obuolius sulčių spaudimui ar siekdama savo asmeninių tikslų „Mary Kay“ kompanijoje.
– Atskleiskite paslaptį, kaip suspėjate suktis trejuose amplua?
– Stebiuosi žmonėmis, kurie teigia neturintys laiko. Juk kiekvieno paroje yra lygiai tiek pat valandų! Svarstau, kad gal jie neturi laiko planavimo įgūdžių? Manęs nevaržo nė viena veikla, kadangi esu savo laiko šeimininkė, jį skirstau taip, kad būtų harmonija. Kad ir kaip mėgstu savo veiklas, laikas šeimai ir jų poreikiams man yra svarbiausias. Visoms moterims noriu tik palinkėti įsiklausyti ir išgirsti save.
