Fotografą tokiai akcijai įkvėpė jo asmeninė patirtis. Savo feisbuko paskyroje fotografas išplatino tokią istoriją, kuri privers susimąstyti visus gyvūnų mylėtojus:
„Tąkart buvo kaip reta šalta žiemos diena. O ji – išsigandus, sustirus ir nuliūdus. Kai nuvažiavęs ją pamačiau, abejonių neliko – šiandien namo nebegrįšiu vienas. Taip prieš dvejus metus, artėjant didžiausioms metų šventėms, iš gyvūnų prieglaudos į mano namus atkeliavo Aiša, Aliaskos malamuto kalytė.
Dabar nebeatsimenu savo rutinos iki jos. Mes keliamės kartu, ji paslapčia sukuičia jau paklotą lovą, tada po vis trupesnio mano moralo valgom ir važiuojam: aš į fotostudiją dirbti, Aiša – prižiūrėti proceso. Visada kartu – namuose, darbe, vakarinių krosų ar vasaros maudynių metu. Pasitaiko ir pykčių: ji protestuoja, kai reikia kirptis nagus, be to, kartais, kai šaukiu, apsimeta, kad negirdi, ir toliau užsiima savais reikalais.
Mintyse man kyla klausimų: kuo tas augintinis pranašesnis? Ar šuo su dokumentais labiau lauks savo šeimininko po darbo? Ar keturkojis iš veislyno loja gražiau?
Bet jau senokai patarlę „nėra namų be dūmų“ pritaikiau ir šunų mylėtojams. Aiša krūpteli, kai namuose nukrenta koks daiktas, be proto išsigąsta, jei per greit mėginu nusegti antkaklį. Tikriausiai kažkada buvo stipriai įbauginta ir nuskriausta.
Vis dėlto, didžiausią Aišulės baimę sužinojau tik prieš keletą savaičių.
Labiausiai jai baisu, kad vėl bus palikta. Todėl, kai po savaitę trukusios kelionės, kurios metu šunį palikau saugoti tėvams, ji vėl mane pamatė – vien ilgesiu to vaizdo negaliu pavadinti. Tai buvo kažkas, dėl ko kiekvienas pasaulio žmogus bent kartą gyvenime turėtų ryžtis auginti šunį.
Idėja padaryti būtent tokį fotoprojektą kilo po pokalbio su vienu senu pažįstamu. Susitikome mes atsitiktinai parke. Aš, kaip visada, buvau su savo keturkoju. Draugas besišnekučiuojant paklausė, kokiame veislyne pirkau šitą šunį. Kai pasakiau, kad šuo iš prieglaudos, susilaukiau visiškai rimtos replikos „Na, aš rimtai klausiu.“ Tada paaiškėjo, kad turim bėdų ir net čia susiduriam su stereotipais.
Kažkodėl žmonėms atrodo, kad šunys prieglaudose bus baisūs, pikti ir ligoti. Paplito mada ar prestižas pirkti brangius, veislinius, dokumentus turinčius šunis. Mintyse man kyla klausimų: kuo tas augintinis pranašesnis? Ar šuo su dokumentais labiau lauks savo šeimininko po darbo? Ar keturkojis iš veislyno loja gražiau? Ar to, už kurį daug sumokėjai, bus labiau gaila tądien, kai neišvengiamai teks visam laikui atsisveikinti?
Nuotraukose matote šunis, iš kurių vieni fotografuoti su ilgamečiais savo šeimininkais, o kiti – tądien paimti iš prieglaudos ir pozuoja su visiškai svetimais žmonėmis. Bet visas nuotraukas vienija tas pats mielas, ištikimas ir ramus keturkojo žvilgsnis.
Ar matote skirtumą, kažkurio šuns pranašumą? Ar kažkurie iš keturkojų panašūs į netinkamus auginimui pasiutusius žvėris?
Noriu paraginti visus šiuo nuostabiu šventiniu laikotarpiu pamąstyti apie tai, kad galbūt Jūsų namuose yra vietos tam, kuriam jos pristigo kitur. Mes visi norim būt mylimi, laukiami, kad kas nors pasiilgtų. Ir aš kalbu ne vien apie žmones. Visada sakiau, kad šuo negali būti dovana. Vis dėlto, čia įmanomi geriausi pasauly mainai: jūs jiems – šiltus namus, priežiūrą ir meilę, jie jums – ištikimybę ir amžiną draugystę.
Dėkoju „SOS gyvūnai“ prieglaudai ir jos vadovei Ilonai Reklaitytei-Mezencevai, įvaizdžio dizainerei Indrei Mikelaitytei bei visiems kitiems, prisidėjusiems prie šios fotosesijos įgyvendinimo.“
O jums ar pavyks atskirti beglobius gyvūnus nuo tų laimingųjų, kurie jau turi šeimininkus? Atsakymas – galerijos gale:
