Nusivylęs savimi ir gyvenimu
Vieną gražų pirmadienio rytą Gabrielis suprato: jo gyvenimas tampa nesėkmių virtine, o jis – visišku nevykėliu. Į namus kasdien plaukia sąskaitos už vandenį, elektrą, dujas, automobilio remontą, baldus, kuriuos pirko išsimokėtinai, pinigų joms apmokėti nėra. Ir nežinia, kada bus. Rašyti nesiseka – štai jau dvi valandas sėdi prie rašomosios mašinėlės, ir nė vienos šviežios minties galvoje. Štai iki ko privedė darbas reklamos agentūroje!
Kad bent būtų kokia nors nauda... Viskas, ką uždirbdavo, akimirksniu išgaruodavo. Juk šeimai reikėjo valgyti. O dar neseniai paskambinęs reklamos agentūros, kurioje G. G. Marquezas kūrė reklaminius šūkius, savininkas pareiškė, kad atlyginimai vėluos. Neva klientai laiku neatsiskaito, tad mokėti darbuotojams nėra už ką. Gabrielis tiksliai žinojo, kad sukčius viršininkas darbuotojų pinigais žaidžia biržoje, tačiau susilaikė nesukėlęs skandalo – geriau trys šimtai pesų vėliau nei niekada.
Niūrios mintys slėgė rašytojo širdį sunkiau nei akmuo. O labiausiai jis baiminosi neištesėti prieš septynerius metus per vestuves žmonai duoto pažado. Savo brangiai Mercedes pažadėjo iki keturiasdešimtmečio tapti garsiu rašytoju. Dabar jam – trisdešimt aštuoneri. Ir kuo gali nudžiuginti žmoną su vaikais? Keliais apsakymais žurnaluose? Keliomis menkais tiražais išleistomis knygelėmis?
Tiesa, viena – „Negera valanda“ – laimėjo literatūros konkursą: už tuos tris tūkstančius dolerių nusipirko gerokai pavažinėtą automobilį. Nors draugai giria G. G. Marquezą, skaitytojai jo nežino. Leidėjai taip pat negraibsto. Gabrielis vos galėjo nuslėpti apmaudą, kad būdamas perspektyvus, viltis teikiantis rašytojas, aštriaplunksnis žurnalistas, galintis vienu atsikvėpimu parašyti bet kokį straipsnį, pradeda virsti į paniurusį, gyvenimo nukamuotą nevykėlį.
Mercedes tarsi nematė, kas vyksta vyro širdyje. Ji ramiai, nedramatizuodama situacijos rūpinosi namais, dviem jųdviejų sūnumis ir laukė. Net neabejojo, kad Gabrielis padarys, ką pažadėjo. Juk ji taip pat savojo laikėsi...
„Sulauk manęs ir tapsi laiminga!“
Prieš dvidešimt vienerius metus trylikametė Mercedes savo būsimąjį sutiko šokiuose gimtajame Kolumbijos miestelyje Sukrė. Aštuoniolikmetis liesas jaunuolis buvo atvykęs iš Sipakiro, kur buvo bebaigiąs koledžą ir rengėsi Bogotos universitete studijuoti teisę. G. G. Marquezas gražuolę Mercedes šokdino visą vakarą, sumaniai atmušdamas visus kitus gerbėjus. Palydėjęs namo, įsisiurbė į lūpas ir... pasiūlė jai tekėti. Dar pasakė, kad ji nuostabiausia jo sutikta mergina ir pažadėjo mylėti ją visą gyvenimą. O kitą dieną išvažiavo, ir Mercedes liko laukti.
Prabėgo metai, kiti. Gabrielis įstojo į universitetą, tačiau pradėjus kilti neramumams Bogotoje, paskaitos buvo nutrauktos, ir vaikinas grįžo pas tėvus. Susitikęs su Mercedes, įkvėptai pasakojo apie sostinės gyvenimą, revoliucines nuotaikas, susirėmimus gatvėje, apie savo pirmuosius apsakymus, kuriuos gyrė kritikai.
Jiedu vėl ėjo į šokius, vėl aistringai bučiavosi, ir Marquesas paprašė laukti jo toliau: „Sulauk manęs ir tapsi laiminga!“ Ir po kelių dienų išvažiavo į Kartacheną tęsti studijų. Tik dideliam tėvų nusivylimui, ėmė studijuoti ne teisę, o žurnalistiką.
Dėl to netgi susibarė su tėvu, kuris norėjo savo sūnų matyti garbiu advokatu. „Tai ir maitinkis popieriumi!“ – rūstavo tėvas. Gabrielis trenkė durimis, išėjo iš namų ir su tėvu nesikalbėjo dešimt metų. O Mercedes visus tuos metus, kaip ir buvo pažadėjusi, laukė, dailioje dėžutėje kaupdama mylimojo laiškus.
Jis rašė iš Kartachenos, iš Bogotos, vėliau iš Ženevos – čia solidžiausias Kolumbijos laikraštis „El Espectador“ atsiuntė G. G. Marquezą kaip specialųjį korespondentą. Iš Romos, iš Paryžiaus ir netgi iš Maskvos. Mercedes vis laukė, o visi aplink kuždėjosi, kad senjoros Barchos dukra greičiausiai niekada neištekės. Mergina atsakė visiems gerbėjams, nė vienam nepavyko padaryti tokio įspūdžio, kad ji pamirštų Gabrielį.
Ištikimoji bendražygė
Jiedu vėl susitiko, kai G. G. Marquezas, mamos prašymu, atvažiavo susitaikyti su mirštančiu tėvu. Nors savo pažado grįžti ir vesti Mercedes itin rimtai nevertino, mintis, kad yra ištikimai laukiamas, jo neramiam gyvenimui teikė stabilumo. Mergaitė, kurią Gabrielis karštai bučiavo po šokių, buvo virtusi nepaprastai gražia moterimi. Kai vestuvių dieną jis pažadėjo iki savo keturiasdešimtmečio tapti garsiu rašytoju, Mercedes nutylėjo. Jis taip ir nesuprato, ar jaunoji žmona rimtai priėmė jo pažadą.
Ši moteris visada jį stebino savo paslaptingumu ir santūrumu. Niekam neatviraudavo, retai šypsodavosi ir niekas negalėdavo žinoti, kas jos galvoje. Mercedes prižiūrėjo namus, taupė kiekvieną pesą ir skaudama širdimi stebėjo, kaip vyras vargsta ties kino scenarijais, keikdamas įnoringus režisierius, kaip be džiaugsmo rašo reklaminius straipsnius.
Ilgai lauktas jos princas priaugo svorio, smilkiniai žilstelėjo, tapo irzlus ir nepasitikintis savimi. Ir štai pagaliau atėjo diena, kurios Mercedes taip laukė.
Šlovę atnešęs įkvėpimas
Vieną gražų pirmadienio rytą, tą patį, kuris prasidėjo slegiančiomis mintimis, Gabrielį staiga apėmė įkvėpimas, ir jis užsidarė savo kabinete, kur stovėjo rašomoji mašinėlė ir elektrinis šildytuvas. Nesustodamas rašyti jame prabuvo iki vėlaus vakaro. Kitą dieną – taip pat. Trečią dieną vyras išėjo į miestą, o grįžęs pasakė, kad atsisakė darbo ir kino studijoje, ir reklamos agentūroje. Taip pat jis pardavė automobilį, tad pinigų turėtų užtekti keliems mėnesiams, o paskui – kaip Dievas duos.
Dabar jis rašo romaną, galbūt jis atneš ilgai lauktą sėkmę. Mercedes linktelėjo galva, ir Gabrielis jos akyse pamatė seniai regėtas džiaugsmo kibirkštėles. Kurgi nesidžiaugsi, dabar jis vėl buvo panašus į tą G. G. Marquezą, apie kurį ji svajojo trylika ilgų metų Dievo apleistame užkampyje.
Rytą jis sėsdavo prie rašomojo stalo, įsijungdavo šildytuvą (dirbti galėjo tik šilumoje) ir kaukšėdavo rašomąja mašinėle. Mercedes autobusu vežiojo sūnus į mokyklą, gamino šeimai pietus. Pinigai greitai seko, tad moteris suko galvą, kaip jų prasimanyti. Iš pradžių pardavė geresnius savo drabužius, po to atėjo eilė televizoriui, šaldytuvui. Dar vėliau skolinosi iš draugių. Ji sulyso, sukrito, tačiau šeima buvo sočiai pamaitinta, namai švarūs, o vyrui sudarytos geriausios sąlygos kurti. G. G. Marquezas rašė kaip pamišęs.
Prisiminimai iš vaikystės, įspūdžiai, potyriai, baimės virto nuostabiausiomis istorijomis, pažinoti žmonės, giminės – spalvingais herojais. Po pusantrų metų romanas jau buvo beveik baigtas. Namuose beveik nebeliko daiktų, kuriuos būtų galima parduoti. Pagaliau išmušė valanda, kai Mercedes, sukrapščiusi paskutinius centus, skriete nuskriejo į paštą išsiųsti rankraštį į vieną Buenos Airių leidyklą.
Grįžusi namo, šeimai pagamino liesų makaronų, kuriuos valgė iš plastikinių indų. Mercedes stengėsi negalvoti apie tūkstantinę skolą mėsininkui, ji tik tyliai meldėsi, kad Gabrielio romanas patiktų leidėjams. O jei ne, ką darysi. Sugalvos, kaip prasigyventi. Kol jiedu kartu ir myli vienas kitą – niekas nebaisu.
Svajonės pildosi
Taip baigėsi pirmoji Gabrielio Garcios Marquezo ir Mercedes Barchos bendro gyvenimo pusė. Antroji buvo nepalyginamai šviesesnė. Romanas „Šimtas metų vienatvės“ iškart tapo pasauliniu bestseleriu.
Argentinoje jo tiražas buvo daug sykių kartojamas, vėliau romanas išverstas į daugelį kalbų. Šlovė, pripažinimas, didžiuliai pinigai... G. G. Marquezas iš likimo gavo daugiau nei norėjo ar tikėjosi.
Šeima persikraustė į didelį ir gražų namą Barselonoje. Priešakyje dar laukė Nobelio literatūros premija, daugybė kitų apdovanojimų. Lotynų Amerikos šalyse jis buvo laikomas kone Dievu... Tačiau didžiausia dangaus malonė – ištikima, kantri, stipri, atsidavusi meilė, kurią išpuoselėjo kartu su Mercedes.
Ernestos Pakrosnienės tekstas.
