– Ką reikėtų daryti radus iš lizdo iškritusį paukštelio jauniklį?
– Pirmiausia išsiaiškinkite, koks tai paukštelis. Jei viščiukinis – jau pats lakstantis ir sugebantis maitintis ančiukas ar viščiukas, vadinasi, jis tiesiog pasimetė. Taigi pažiūrėkite, ar šeimos nėra šalia (galbūt jauniklį jūs pats ir išgąsdinote), ir ją radę paukščiuką palydėkite pas mamą.
Taip pat galite kuo greičiau pasitraukti iš tos vietos, kad paukščiukas pats nubėgtų pas mamą. Dažniausiai taip ir būna – jaunikliai tiesiog trumpam atsilieka arba žmonės juos išbaido.
Jei randate iš lizdo iškritusį neapsiplunksnavusį jauniklį, pabandykite įkelti atgal. Nereikia bijoti, kad paliksite savo kvapą – paukščiai kvapų neužuodžia.
Neimkite jauniklio į namus. Net jei ir užauginsite, tai maža darbo dalis. Paukšteliui reikia išmokti bendrauti su gentainiais, susirasti maisto, apsisaugoti nuo plėšrūnų. To išmokyti žmogus negali ir niekada negalės. Tarkim, užauginsit, užsidėsit pliusą. Bet paleisit į laisvę, ir paukštelis žus antrą, trečią ar ketvirtą dieną. Gal, jei įvyks stebuklas, išgyvens ir truputį ilgiau...
Dar viena priežastis, kodėl reikėtų elgtis atsargiai, – paukščiai žino geriau už mus. Jeigu jauniklis serga, tėvai jį išspiria lauk. Jauniklis gali būti silpnas, turėti kažkokių sutrikimų.
Jei randate iš lizdo iškritusį apsiplunksnavusį jauniklį, geriausia prie jo nekišti nagų, nes jis jau turi minimalius skraidymo įgūdžius ir pasirūpins savimi, be to, tokiais atvejais kažkur netoliese bus ir jo tėvai. Galite nebent įkelti paukštelį kur nors aukščiau į medį ir palikti. Apsiplunksnavusio jauniklio nereikėtų dėti atgal į lizdą dar ir todėl, kad dažniausiai tokie paukšteliai išskrenda iš lizdo dar kartą.
O jei vis dėlto parsinešėte jauniklį į namus, tuoj pat grąžinkite jį į vietą, iš kurios paėmėte. Žmonės ypač mėgsta rūpintis pelėdžiukais, strazdžiukais, varniukais, tačiau dažniausiai juos pražudo. Tiesa, varnos moka apsisaugoti – duoda žmonėms į galvą.
Radus iškritusį visą lizdą su jaunikliais, pavyzdžiui, prie namų perinčiais paukščiais – žvirbliais, kregždėmis, musinukėmis, raudonuodegėmis, reikėtų sukrauti juos į dėžutę, ją pritvirtinti buvusioje vietoje ir palikti jauniklius.
– Kaip galima patikrinti, ar gyvūnas nesužeistas?
– Patikrinti galite paukštelį paėmę į rankas. Svarbiausia taisyklė – per ilgai nelaikyti, nes jis gali mirti nuo streso. Reikėtų pažiūrėti, ar paukštelio sparnai nekraujuoja, ar nelūžęs sparnas, ar valdo sparnus, kaip reaguoja į aplinką. Tai įvertinę suprasite, ar paukštis sveikas.
Jei jauniklis sužeistas, galima kreiptis į veterinarus, bet nebūtina. Tokį jauniklį reikėtų palikti ten, kur ir radote. Gamtoje sužeistus gyvūnus „išgydo“ lapės, vilkai, ereliai ir visi kiti plėšrūnai. Jie – sertifikuoti daktarai ir visus gyvūnus „gydo“ juos valgydami. Tai natūralus gamtos procesas, į kurį žmogus neturėtų kištis.
Žmogui derėtų rūpintis ir globoti tuos gyvūnus, kuriuos jis pats ir sužeidžia. Pats esu ne vieną tokį gyvūną užauginęs, tačiau tai daug pastangų reikalaujantis darbas. Nors žmonėms atrodo baisiai smagu ir faina į namus parsinešti globoti laukinių gyvūnų jauniklius, bet jų priežiūrą reikėtų palikti specialistams.
Žmonės neišmanydami maitina juos netinkamu maistu ar netinkamai girdo. Pavyzdžiui, paukščių jauniklius reikia girdyti itin atsargiai. Tam tikrais atvejais to netgi reikėtų vengti, nes paukštelis gali iškart numirti.
O kalbant apie jauniklių maitinimą – tai sunkus ir alinantis darbas. Apie 4–5 val. ryto paukštelius reikia pamaitinti. Jauniklių racionas ganėtinai platus. Jiems reikia įvairių vabzdžių, nepamaitinsi tik kirminais, o lesindamas vien jais gali net pakenkti. Taigi, auginant paukštelį, tektų pamiršti visas kitas veiklas ir visą laiką skirti tik jam.
Be to, patartina išsiaiškinti, kokios paukščių rūšies atstovą bandote užauginti. Ar tai grūdlesys paukštis, ar plėšrūnas, mintantis mėsa. Vis dėlto grūdais ereliuko nepašersi.
Žmogui derėtų rūpintis ir globoti tuos gyvūnus, kuriuos jis pats ir sužeidžia.
– Ką reikėtų daryti miške radus laukinio gyvūno jauniklį?
– Pagrindinė taisyklė – nesiartinti prie miško žvėrelių ir jų neliesti. Kitaip nei paukščių, žvėrių uoslė puiki ir jie dažniausiai palieka žmogaus paliestus jauniklius.
Jaunikliai, susidūrę su žmonėmis, išsilaksto, todėl gali nuklysti nuo motinos arba pakliūti po automobilio ratais. Žmonės į mane kreipiasi pagalbos, kai susiduria su miško žvėreliais, atsidūrusiais gyvenamosiose teritorijose. Esame išgelbėję dešimtis gyvūnų jauniklių, tiek stirniukų, tiek kiškiukų.
Laukinių gyvūnų jauniklius paimti ar perkelti galima tik su pirštinėmis, audeklu arba žolėmis. Svarbu, kad žmogus nesiliestų prie gyvūno, nes lieka stiprus kvapas, ypač nuo rankų. Jauniklius reikėtų nunešti kuo toliau nuo kelio ar kitos pavojingos vietos ir palikti. Mamos susiras juos ir toliau sėkmingai globos.
– Dėl kokių priežasčių jauniklius tėvai palieka vienus?
– Laukiniai gyvūnai paklūsta gamtos dėsniams, tad natūralu, kad motina gali palikti savo jauniklius ieškodama maisto ar kai reikia rūpintis nauja vada. Pavyzdžiui, kiškienė atsiveda kiškučių ir iškart ima lakstyti su kiškių patinais, tad netrukus gimsta nauji kiškiukai. Taigi jaunikliai motinoms rūpi labai trumpai.
Gimus stirnos jaunikliams, dažniausiai prasideda ruja, todėl ir jos pradeda eiti pas bernus ir palieka savo vaikus. Vargšai vaikai sėdi vieni visą dieną, mama grįžta vakare. Po bernų grįžusi, ji pamaitina jauniklius ir vėl išeina. Galų gale net stirninai suranda savo pateles būtent pagal stirniukų žviegimą. Stirniukai, pasiilgę motinos, pradeda žviegti ir stirninai ateina patikrinti, ar ten nėra patelės.
Jaunikliai neturi kvapo ir taip apsisaugo nuo plėšrūnų. Stirniukai gali ilgai tupėti žolėje, ir tupi ten tol, kol juos suranda žmonės arba žoliapjovė. Jei žmogus pasiima globoti laukinį gyvūną, gamtai jis žuvęs.
Gyvūnas gali pagyventi pas žmogų, bet tik kaip naminis gyvūnas. Tėvai tokio gyvūno nebepriims. Be to, laukinis gyvūnas praras savisaugos instinktus, šliesis prie žmonių. Tas pats galioja ir namie užaugintiems paukščiams – jie nebijos nei kačių ar kitų naminių gyvūnų, nei žmogaus, todėl savarankiškai išgyventi galimybių iš esmės nėra.
– Ką daryti, jei gyvūnų jaunikliai nuklysta ir atsiduria mieste? Kaip galima juos perkelti į saugią vietą?
Jaunikliui atsidūrus gatvėje ar prie kelio, reikėtų jį nunešti į artimiausią esančią žalią erdvę ar mišką ir ten palikti, nes jaunikliai toli nuo mamos nenuklysta, mama nuo jauniklių taip pat.
– Nors žmonėms teikiama informacija, aiškinama, kad negalima neštis į namus laukinių gyvūnų jauniklių, ne visi kreipia į tai dėmesį. Ką dar būtų galima padaryti?
– Nemanau, kad yra kitų priemonių nei švietimas. Nežinantys, kad nevalia namo neštis laukinių gyvūnų jauniklių, galiausiai tai supras, bet, deja, per gana liūdna patirtį – kai jauniklis jų rankose nudvės. Galų gale informacijos apie taip, kaip elgtis radus jauniklius, tikrai daug.
Aš pats jau šešerius metus rašau, kaip reikėtų elgtis, bet žmonės man vis dar siunčia paimtų pelėdžiukų ir kitų jauniklių, kuriais netinkamai rūpinamasi, nuotraukas. Vis dėlto džiugu, kad daugėja ir tokių atvejų, kai žmonės pirmiausia pasiklausia, ką daryti, ir tik tada imasi veiksmų.
– Minėjote, kad esate užauginęs ne vieną laukinį gyvūną. Kaip juos auginate? Galbūt pavyko nors vieną jų išleisti atgal į gamtą?
– Esu užauginęs daug laukinių gyvūnų, tik ne žinduolių. Jei augini žinduolį, į laukinę gamtą jo nebepaleisi. Ten jo lauktų beveik šimtaprocentinė mirtis. Auginant žvėrelio jauniklį, reikia iš karto sukurti tinkamas sąlygas, kad jis galėtų išmoktų medžioti. Paukščiukus taip pat reikia mokyti savarankiškai maitintis ir medžioti.
Teko auginti suopį. Dar jauniklį atnešė iškritusį iš lizdo. Galiausiai užauginom. Pradžioje suopį laikėm namuose, vėliau perkėlėm į voljerą kaime. Auginom, mėtėm varles, žuvis, kad pats gaudytų, medžiotų, paskui paleidom į laisvę. Kurį laiką suopis laikėsi netoli nuo mūsų, bet paskui išskrido ir dingo. Ar jis išgyveno, pasakyti negaliu.
Užauginome ir kėkštą, bet jis buvo jau apsiplunksnavęs, todėl nebuvo taip sudėtinga. Esu auginęs varnas, kranklius, jie pasilikdavo gyventi kartu. Vis dėlto svarbiausia – neskatinti laukinių gyvūnų ar paukščių auginti namuose. Jiems reikia erdvės, jie yra laisvi ir negali gyventi narvuose. Jiems geriausia gyventi laisvėje.
Jei priglaudi tokį paukštį, jis turi gyventi laisvai. Turi suprasti, kad paukštis darys ir visokias iškadas. Mano augintas kranklys vogdavo iš bobučių ir kačių maistą, sukišdavo jį į orlaides, vogdavo išmėtytus drabužius, balkonuose išraudavo visas gėlės. Taip pat gąsdindavo mažus vaikus ir jų tėvus. Įsivaizduokite: nemažas paukštis, atsitupia ant vaikiškos lovelės krašto. Laikant tokį paukštį su kaimynais sugyventi sudėtinga. Jei gyveni kažkur vienas miške, tuomet gal ir nekils bėdų, kitaip tavo paties ar kaimyno viščiukai bei ančiukai bus nugalabyti, juk kranklys – plėšrus paukštis.
Augindamas laukinį gyvūną turi suvokti, kad paleistas į laisvę jau tą pačią dieną gali būti suėstas. Tokio gyvūno elgsena visai kitokia, o instinktai gerokai silpnesni nei laisvėje augančių gentainių.
Marių Čepulį kalbino Urtė Šimonytė.
