Prašo tik piešinio
Atrodo, jog Valiukevičių namuose varlių pilna visur. Jie geria ir valgo iš varlių piešiniais papuoštų puodelių ar lėkštelių, nešioja kvarklėmis išmargintus rūbus, šlepetes ar papuošalus, o laiką jų namuose skaičiuoja „varliuoti“ laikrodžiai. Net į svečius užsukti pakvietusi šeimininkė būtinai visus pavaišins varlių tortu. Tai – ne pamišimas! Tai – susižavėjimo vertas pomėgis, kuris padėjo Valiukevičiams susirasti naujų draugų ir net apkeliauti didelę dalį Lietuvos.
Šiandien šeima jau neįsivaizduoja savo gyvenimo be varlių. Jų pilna kone kiekviename jaukių namų kamputyje, o vienas iš kambarių yra skirtas tik šioms kvarklėms. Patys šeimininkai su didžiuliu entuziazmu sutinka kiekvieną svečią, pasakoja jiems varlių atsiradimo istorijas, o pačius mažiausius lankytojus net pakviečia į trumpą vaidinimą ar viktoriną. Kiekvieno mažylio, aišku, laukia prizai – vienaip ar kitaip su varlėmis susiję pakabukai, žaisliukai ar kitokie panašaus pobūdžio daiktai. Šeimininkai už tai nereikalauja jokio atlygio. Jiems smagu, kai jų namuose apsilanko besidomintys gausia jų kolekcija.
„Vaikų prašome tik vieno – atnešti savo nupieštos varlės atvaizdą. Visus piešinius renkame, mums jie labai brangūs. Smagu, kai savo pomėgiu galime pasidalinti ir su kitais“, – sakė L.Valiukevičienė.
Visi piešiniai saugomi, savaime suprantama, varlėmis dekoruotame segtuve. O jų yra jau ne taip ir mažai – maždaug pusė tūkstančio.
Laimingiausios varlės
Šiandien Valiukevičių namuose – beveik du tūkstančiai siūtų, nertų, plastmasinių, keraminių ar popierinių varlių. Šeimininkai kolekcionuoja ne tik šių gyvūnų statulėles ar pliušinius žaislus, bet ir jų atvaizdais puoštus sąsiuvinius, knygeles, indus, drabužėlius, padėkliukus, plaukimo reikmenis, pieštukines, akinius, kalėdinius žaisliukus, pinigines, šlepetes ir viską, kas susiję su varlėmis.
L.Valiukevičienė dabar jau juokauja, kad nerinkti varlių tiesiog neįmanoma, nes šios pačios keliauja į namus.
Net šepetys batams pasivalyti – ir tas ant varlės nugaros pritaisytas. Tarp visų eksponatų galima surasti net keletą „Rupūžių trauktinės“ butelių. Gausioje kolekcijoje yra ir vietinių saviveiklininkų gaminių, ir iš tolimiausių pasaulio kampelių atkeliavusių varlyčių. Varlių yra įvairaus dydžio: vienos vos įžiūrimos, kitos – ūgio sulig dešimties metų vaiku.
Tarp pačių įvairiausių eksponatų vienas itin traukia dėmesį. Tai – tikros varlės griaučiai. Juos Valiukevičiai gavo iš kitos tokį pat pomėgį turinčios kolekcionierės.
Tvarkingai sudėtoje kolekcijoje viena lentyna skirta „pačioms laimingiausioms varlėms“. Kaip paaiškino šeimininkė, šios varlės kažkada vienaip ar kitaip buvo dingusios, bet vėl sugrįžo atgal. Todėl jos ir yra laimingiausios.
Dovanoja vaikams
Kolekcionuoti varles gižiečiai pradėjo visiškai atsitiktinai. Prieš 15 metų Liudmila pirmąją varlę nupirko dažnai į svečius užsukdavusiai pasisvečiuoti keturmetei kaimynų mergaitei Gabijai. Moteris pasakojo, kad ją pačią tada sužavėjęs veidrodėlis ant žaislo pilvo. Valiukevičių kieme vaikų, savų atžalų ir pažaisti subėgusių kaimynų anūkių, matyt, niekuomet netrūko, nes šeimininkė prisiminė, kad netrukus pas ją su prašymu nupirkti po varlę atbėgo dar septynios netoliese gyvenusios mergaitės, vėliau – dar du berniukai.
Vaikai su žaislais žaisdavo, tačiau jų namo nesinešdavo. Taip po truputį Vilkaviškio rajono gyventojų namuose varlių daugėjo. Aplinkiniai iš vaikų sužinoję, kad jie eina pas Valiukevičius žaisti su varlėmis patys šiems ėmė jas dovanoti.
Varlės į gižiečių namus įvairiais būdais keliauja ir dabar. Vienas jie tiesiog randa prie savo namų durų, kitas – perka patys, dar kitas – iš tolimiausių pasaulio kampelių parveža apie jų pomėgį žinantys pažįstami. Kvarklės į Gižus atvyksta iš pačių įvairiausių šalių: Turkijos, JAV, Egipto, Ispanijos ir kt. Toliausiai varlė atkeliavo iš Peru.
L.Valiukevičienė dabar jau juokauja, kad nerinkti varlių tiesiog neįmanoma, nes šios pačios keliauja į namus. Tiesa, dabar moteris visai mielai savo kolekcija dalinasi ir su mažaisiais savo svečiais – apsilankiusiems neretai padovanoja vieną ar net kelis pliušinius žaislus. Tiesa, su viena sąlyga – gavęs dovanų vaikas turi pažadėti, kad vos tik jam nusibos žaisti su varle, jis ją turės grąžinti.
Prie tėvų aistros varlėms sunkiausiai pratinosi dukra Raimonda. Būdama paauglė, ji kokius trejus metus pyko dėl kolekcijos ir nesuprato, kodėl tėvai žaislus renka, o draugams atėjus stengdavosi uždaryti duris į kambarį, kuriame tupėjo varlės.
Tiesa, po kelių metų dukra ne tik, kad apsiprato su tėvų pomėgiu, bet ir pati padėjo gausinti kolekciją. Ji netgi padovanojo antspaudą su varlės karalienės atvaizdu ir užrašu „Gižai“.
Draugai iš KVA
Su savo varlėmis Valiukevičiai keliauja po visą Lietuvą. Jų kolekcijos parodos jau buvo surengtos ne tik pačiuose Gižuose, bet ir Vilkaviškyje, Sasnavoje, Kaune, Biržuose, Patašinėje, Daukšiuose ir Igliaukoje. Dažniausiai eksponatai demonstruojami vietinėse mokyklose ar bibliotekose. Po Lietuvą Valiukevičiai vyksta ne tik su savo varlėmis, bet ir su kitais jų kolekcionieriais. O jų yra ne taip ir mažai ir jie net turi įkūrę kolekcionuojančių varles asociaciją, žinomą tiesiog trumpiniu KVA.
„Iš viso mūsų yra apie dvidešimt. Bent du kartus per metus renkamės į susitikimus ir smagiai leidžiame laiką. Kiekvieną sykį susitikę apžiūrime vis kitą Lietuvos kampelį, mus lydi gidai, turime įvairius edukacinius užsiėmimus. Jei ne ši asociacija, vargu, ar mes su vyru patys ryžtumėmės keliauti po Lietuvą. Kasmet organizuojami ir vis kitokios varlės rinkimai. Vienais metais renkame ilgiausių kojų varles, kitais – storiausių lūpų, dar kitais – gražiausias kuprines ar skrybėles su varlėmis. Visada su savimi vežamės ir daugybę savo kolekcijos eksponatų. Juos mainomės tarpusavyje arba dovanojame vieni kitiems. Su KVA nariais jau lankėmės Tauragėje, Jurbarke, Anykščiuose, Ignalinoje, Alytuje. Šiemet vyko susitikimas Lukšiuose pas mūsų prezidentę Redą Pečiulienę–Šilingę. Kitais metais susitikimas planuojamas būtent mūsų krašte – Vilkaviškio ir Marijampolės rajonuose“, – pasakojo L.Valiukevičienė.
„Kva“ nare moteris yra nuo 2013 m. Būtent prieš penkis metus paraginti draugų Valiukevičiai savo namuose nusprendė organizuoti kolekcionavimo dešimtmetį. Tuomet jie turėjo dar „tik“ 500 varlių. Planuotas nedidelis pasisėdėjimas netikėtai išaugo į arti 100 žmonių sutraukusį renginį. Kai kurių svečių gižiečiai apskritai nepažinojo.
„Tuomet nieko specialiai nekvietėme. Žmonės iš lūpų į lūpas vieni kitiems perdavė apie būsimą renginį“, – šypsojosi pašnekovė.
Tąkart išgirdusios apie varlių šventę, į Gižus atvažiavo ir žaliai pasipuošusios bei savo asociacijos vėliava nešinos KVA narės iš Kauno, Marijampolės, Lukšių bei Vilkaviškio. Valiukevičiai kurį laiką net nesuprato, kas šie „keisti“ svečiai.
Po Lietuvą Valiukevičiai vyksta ne tik su savo varlėmis, bet ir su kitais jų kolekcionieriais. O jų yra ne taip ir mažai ir jie net turi įkūrę kolekcionuojančių varles asociaciją, žinomą tiesiog trumpiniu KVA.
Varlių kolekcijos dešimtmečio šventėje susirinkusieji buvo pakviesti pasižiūrėti pagal Kosto Kubilinsko pasaką „Varlė karalienė“ parengtą spektaklį, čia skambėjo fleitos, saksofono, akordeono muzika, buvo teikiamos nominacijos. Viena iš jų, pavadinta „Jeigu ne tu, mūsų šiuose namuose nebūtų“, varlių vardu buvo įteikta tai pačiai kaimynų mergaitei, kuriai ir buvo nupirkta pirmoji varlė. Įdomu tai, kad ji su šeima tuo metu jau gyveno užsienyje, bet į jubiliejų Gižuose parskubėjo.
Po šio renginio L.Valiukevičienė buvo pakviesta prisijungti prie KVA. Jau po kelių dienų ji oficialiai tapo šios organizacijos nare.
