Įsitikinau, kad ne tik aplinkai gražinti skirti augalai pakeri akis, o gėlininkas Robertas Bimbiris – patirties ir išminties kupinas žmogus. Su juo galima kalbėtis visomis temomis ir net išmokti pratimus, kad nuo darbų neskaudėtų nugaros.
Kareiviška dienotvarkė
Tik nieko neišmanančiam miestiečiui atrodo, kad gėlės – ne avys, karvės ar kiti gyvuliai, prie kurių turi skubėti nuo ankstyvo ryto. Darbo diena Airėnų kaimo viensėdyje, Vilniaus rajone, prasideda penktą ryto. Būtent tuo laiku keliasi gėlininkyste užsiimantis ūkininkas.
Trąšų pilti pataria, kiek nurodyta instrukcijoje, nes daugiau – nereiškia geriau. Pertręšti augalai būna neatsparūs ligoms.
„Laikausi griežtos kareiviškos dienotvarkės. Po mankštos, kurios metu darau penkis Tibeto vienuolių pratimus, papusryčiavęs skubu į gėlių šiltnamius. Žiūriu, ką reikia tręšti, ką laistyti, ką persodinti, kokiems augalams jau atėjo metas keliauti į turgų“, – sakė R.Bimbiris. Ir neslėpė, kad darbo daug, pavargsta, bet dideliu privalumu laiko tai, kad pats sau ponas, neturi viršininko ant galvos. Atvirkščiai – vadovauja moteriškai šeimos brigadai. Auditore Valstybinėje mokesčių inspekcijoje dirbanti žmona Danutė ir dukros Jovita bei Laura atėjus darbymečiui talkina tėčiui. Aštuoniasdešimtmetė Roberto mama Regina Bimbirienė taip pat nesėdi rankų sudėjusi.
„Jei pasakyčiau mamai, kad gali nieko nedirbti, įsižeistų. Didžiausia prasmė jai būti reikalingai. O ir man džiugu, kad mama juda, kruta. Dar ir vadovauja mums“, – sakė pašnekovas.
Jei labai ko nori...
Būtent mamai, kuriai didžiausia bausmė būtų neturėti darbo gražioje sūnaus sodyboje, Robertas turi būti dėkingas, kad išmokė rasti bendrą kalbą ne tik su žmonėmis, bet ir su augalais. Buvo metas, kai jis dirbo darbų mokytoju kaimo mokykloje. Darbas patiko, vaikai taip pat, tačiau netenkino atlygis už darbą. Reikėjo išlaikyti šeimą, kurioje augo dvi dukros, tad teko imtis verslo.
Robertas pasielgė išmintingai – ėmė daryti tai, ką geriausiai mokėjo nuo paauglystės, – auginti gėles. Jo tėvai sovietmečiu aštuonių arų sklype sostinėje, Žvėryno rajone, sugebėjo užauginti tūkstančius įvairiausių gėlių.
Būdamas trylikos, už paties išaugintas begonijas Robertas nusipirko mopedą. Tuomet ir suprato: jei labai ko nori, reikia stengtis, dirbti, ir svajonės išsipildys.
Plėstis nežada, nes nėra godus
Jau daugiau nei dešimt metų Bimbirių šeima gyvena netoli Karmazinų piliakalnio esančiame viensėdyje, kurį pirko iš rusų sentikių. Pasak Roberto, sodybos aura gera, nes jos savininkai buvo darbštūs ir tvarkingi žmonės. Turėdamas apie 9 ha žemės, gėlininkas gali įgyvendinti visus sumanymus, tačiau labai plėstis nežada, nes nėra godus žmogus.
Pasak gėlininko, dabar vis daugiau žmonių, kuriems pinigai tampa pagrindinis tikslas.
„Jau daug metų prekiauju gėlėmis ir aiškiai matau, kad vieni Lietuvoje vis labiau skursta, kiti nežino, kur dėti pinigus, – sakė Robertas. – Gėlių augintojų daug. Kai kurie sugeba už žiedą paprašyti ir po 6 ar 8 eurus. Aš negaliu taip lupikauti. Parduodu perpus pigiau. Mano išaugintų gėlių kaina nesikeitė jau 20 metų. Tik nežinau, ar ilgai galėsiu laikyti tokias žemas kainas, nes durpės, trąšos, visa, ko reikia sukantis šiame versle, nuolat brangsta.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Kurmių išvarymas: kodėl juos išvaikydami galite padaryti didelę klaidą
Laistymo sistema netiko
R.Bimbiris neslėpė, kad pigiau parduoti savo produkciją gali dėl to, jog šiltnamius statė pats, nesusigundė ES parama, nelindo į banko kišenę. Nėra jo šiltnamiuose ir automatizuotos laistymo sistemos. Buvo ją įsirengęs, bet labai greitai įsitikino, kad geriau kiekvieną augalėlį laistyti pačiam.
„Atėjęs į šiltnamį, kiekvieną vazonėlį kilsteliu ir iškart jaučiu, reikia laistyti ar ne. Esantys arčiau durų augalai išdžiūva greičiau, šiltnamio viduryje ilgiau gali būti nelaistyti. Argi tai gali žinoti automatinė laistymo sistema?“, – šypsojosi pašnekovas.
Pamačius, kiek tūkstančių vazonėlių jam tenka pakilnoti ir palaistyti apie dešimt arų užimančiuose šiltnamiuose, – aišku, kodėl sodybos šeimininkas keliasi penktą ryto.
Samdomų darbuotojų, kuriems reiktų mokėti algą, Robertas neturi. Tad nieko nuostabaus, kad jo produkcijos savikaina žemesnė nei stambių, modernių gėlininkystės ūkių.
Pabūgo sunkaus darbo
Beje, konkurentų Robertas nebijo. „Kartą vienas bičiulis paprašė leisti keliuose mano šiltnamiuose auginti želdinimui skirtas gėles. Manė, kad tai nesunkus ir greitas uždarbis. O po vieno sezono jis atsisakė savo sumanymo. Pareiškė, kad nenori taip daug ir sunkiai dirbti“, – prisiminė gėlininkas. Robertas neneigė, kad šiame versle sunku, tačiau tikino, kad dirbant darbą, kuris teikia malonumą, sunkumo lieka perpus mažiau.
Sielos atgaivą R.Bimbiriui teikia ir bendravimas su žmonėmis. Apsčiai jo yra turguose ir namuose, kai pirkėjai atvyksta rinktis augalų. Jis visada išsamiai paaiškina, kaip prižiūrėti gėles, kas kokiam augalui tinka. Primena – kad gausiai žydėtų, gėles reikia ne tik laistyti, bet ir tręšti. Trąšų pilti pataria, kiek nurodyta instrukcijoje, nes daugiau – nereiškia geriau. Pertręšti augalai būna neatsparūs ligoms.
Pirkėjai nuolat sugrįžta
Pasak Roberto, noras gyventi gražiai, puošti namus dekoratyviniais augalais, žydinčiomis gėlėmis buvo ir bus, nepaisant sunkmečių. Net menką pensiją gaunančios netoliese gyvenančios kaimo močiutės žino kelią į gėlininko sodybą.
„Būna ateina vieną kartą, nusiperka kelias gėles, gauna pensiją ir, žiūrėk, vėl skuba pas mane pirkti dar kokio nors išsvajoto augalėlio“, – pasakoja pašnekovas. Pasiūlyti jis gali daug – apie 20 rūšių balkonams, aplinkai, kapams puošti tinkančių augalų.
Šiltnamiuose rikiuojasi nuo mažo daigelio užaugintos prabangios surfinijos, petunijos, sanvitalijos, bakopos, begonijos, dichondros, vasariniai flioksai, krūminės ir svyrančios verbenos, pelargonijos, gazanijos, nereiklūs vasariniai jurginai ir dar daug kitų gėlių.
Atvykusiems vasaros pradžioje pasižvalgyti ūkininko šiltnamiuose galva gali apsisukti besirenkant. Paklaustas, kokios gėlės jam mieliausios, Robertas išsirinko „ledinukėmis“ vadinamas begonijas. Pasak vyriškio, šios gėlės gražios ir nereiklios, tinka ne tik kapams puošti. Smulkiažiedės begonijos gražiai atrodo ir gėlynuose.
Nuo piktžolių negina net mulčias
Įsigiję sodybą, Bimbiriai ėmė auginti ir tujas. Juk, pasak ūkininko, reikia turėti ką parduoti, kai baigiasi vazoninių gėlių sezonas. „Daugiausiai turime vakarinių tujų. Jos gražios ir nereiklios. Tinka ne tik gyvatvorėms. Auginame ir rutulines“, – rodė eilėmis susodintus augalus Robertas. Pasak jo, daugiausia laiko ir jėgų atima tujų sodinukų ravėjimas. Net spygliuočių žievių mulčias nepadeda.
Žliūgės ir kitos nepageidaujamos žolės veši taip, kad pirmamečių tujų tarp jų tenka paieškoti. „Nieko tokio, savaitgalį pulsim visa šeima į mūšį ir nuravėsim. Mulčiuje augančias piktžoles lengva išrauti, – pešdamas „riebias“ žliūges, kalbėjo gėlininkas. – Dukrų raginti nereikia, jos pačios žino, kokie darbai laukia ūkyje.“
R.Bimbiris pasidžiaugė, kad vyresnėlė Jovita ėmėsi daržininkystės. Keliuose šiltnamiuose ji augina pomidorus, prieskonines daržoves, saldžiąsias paprikas, agurkus. Energinga mergina išsikėlė tikslą atsirinkti gerų veislių pomidorus. Tokius, kad būtų skanūs, derlingi ir atsparūs ligoms.
Po studijų užsienyje į Lietuvą grįžusi jaunėlė Laura irgi padeda šiltnamiuose, talkina, kai reikia susiruošti į turgų. Nusprendusi tęsti studijas ir Lietuvoje jauna mergina, tėvų džiaugsmui, bus arčiau namų...
TAIP PAT SKAITYKITE: R.Vanagaitė. Jeigu parašyčiau viską, kaip buvo, kiltų didžiulis skandalas
