Pamatė popiet
Pirmąkart Kėdainių miesto pakraštyje esančiose žolėse strazdų jauniklius V.Butkevičienė pamatė popietę. Ji laukuose vedžiojo savo mažąjį šunelį Bugutį.
„Vos nesumindžiau strazdų giesmininkų mažylių. Tupi žolėse. O Bugis gavo velnių nuo mamos strazdės, nors jis toliau praėjo ir net nematė paukščiukų“, – pasakojo moteris.
Pamatė ir antrą kartą
Tuo pirmasis susitikimas su strazdų šeimynėle ir baigėsi.
Tačiau V.Butkevičienei vedžiojant šunelį tos pačios dienos pavakarę kilo mintis pažiūrėti, kaip jaučiasi mažyliai. Nuojauta neapgavo – jiems tikrai reikėjo žmogaus pagalbos.
„Einu vėl su šuniu, sakau, reikia pažiūrėti, ar dar kur tupi. Randu kokių porą metrų nuo tos vietos. Šį kartą jie pamato šunį, o šuo juos.
Strazdukai bando pasitraukti ir matau, kad abu į skirtingas puses, o kojos susipainiojusios. Reikia gelbėti.
Pririšu atokiau Bugiuką ir einu į gelbėjimo misiją. Vos tik pasilenkiu paimt paukščiukus, jie visa gerkle cypsėt.
Aplink išgirstu strazdų tarškėjimą. Paukštukai išsprūsta, pagaunu vėl. Tie vėl kakarynes paleidžia! Kojos surištos kažkokia virvele. Plėšiu – nesiplėšia.
Tie cypia kaip skerdžiami. Strazdai pakyla į oro ataką. Puola iš visų pusių ir šaudo smulkaus kalibro skystomis granatomis“, – nutikimą prisiminė kėdainietė.
Pavyko išgelbėti
Visgi gelbėjimo operacija baigėsi sėkmingai. Nors V.Butkevičienė šiek tiek ir nukentėjo, tačiau mažyliai buvo išlaisvinti iš pančių.
„Atakuoja plaukus, rankas, kojas. Šiaip ne taip atskiriu paukščiukus. Paleidžiu. Oro antskrydis aprimsta. Einu tolyn nuo fronto linijos. Bombardavimas liaujasi.
Pasiimu šunį ir apžiūriu nuostolius. Telefonas, rankos, plaukai, net veidas, nors buvau pasilenkusi, apibraižyti. Bet misija įvykdyta! Strazdai išgelbėti!
Beliko dušas, skalbyklė ir geras jausmas, kad pagelbėjau“, – atsiduso strazdo mažylius išgelbėjusi geradarė kėdainietė V.Butkevičienė.
